Orai Vilnius
baldai

Jūsų istorijos

Pirma pažintis su prancūziškuoju Lac de Saint Cassien

foto11

Visa ši istorija prasidėjo vasario pabaigoje, kai man vakare paskambino mano porininkas Ernis (Ernestas Juzėnas) ir pasiūlė kartu su kitais mano pažystamais karpininkais – Kas Nors (Gintas Cibiras), Generolu (Audrius Lesinskas) ir Ryba (Nerijus Porvaneckis) nusitrenkti į Prancūziją prie legendinio Lac de Saint- Cassien.. Taip iš netyčių užkluptas, pasiprašiau laiko apmastymams. Pradžioje man ši mintis pasirodė labai jau avantiūriška, nes tuo metu labai sėkmingai gaudžiau ežerines stinteles ir karpių žūklė man atrodė kaip tolimas miražas. Bet, ilgainiui mane sapnuose pradėjo lankyti karpiai, pypti signalizatoriai, rankos pradėjo gniaužytis, trokšdamos tos įtampos, kurią suteikia traukiamo karpio pasipriešinimas, vėl nubudo mano nuotykių troškulys ir aš supratau, kad jau niekur nebedingsiu, teks apsilankyti išsvajotoje Prancūzijoje.

Tad balandžio 15 dieną po pietų su išsinuomotu autobusiuku atbilda draugai pas mane į Marijampolę ir mes draugiškai vėl perkraudinėjame krepšius bagažinėje, šiaip ne taip užtrenkiame bagažo skyriaus duris, sušokam į saloną ir metamės Lenkijos sienos link. Lenkiją prariedame be nuotykių, Vokietijoje truputėlį užtrunkame kamštyje, nes autobane buvo avarija. Austrijoje seka tik vienas sustojimas degalinėje vinjetės pirkimui, o štai per Italiją teko ilgiau pakeliauti, netgi šiek tiek atsibodo vienodas peizažas, bet tik iki tol, kol pasiekėme Viduržemio jūrą. Greitkelis tęsėsi jūros pakrante vis pamalonindamas mūsų akis nuostabiais vaizdais. Diena prabėgo greitai ir Prancūzijos sieną kirtome jau tamsoje. Artėjant ežerui visi pradėjom spirgėti, kaip lašiniai keptuvėje. Skambinam Ovidijui, jis mums nupasakoja, kur nusileisti prie ežero ir pats atplaukia mūsų pasitikti. Taip pat, į mūsų sutiktuves iš savo sektoriaus atplaukia ir Alfredas Macenka. Pasisveikinimai, susipažinimai, trumpas pašnekesys ir mes jau pučiamės valtis, kraunamės į jas daiktus. Trumpai pasitarę, nusprendžiame, kad Audrius su Nerijumi plauks pernakvoti į Alfredo sektorių, o mane bei Ernestą su Gintu paglobos Ovidijus. Jis palydėjo mus į išrinktą gerą sektorių greta savojo, kuriame ir apsistojo Ernestas su Gintu. Tą naktį ir aš pas juos pernakvojau ant gulto po atviru dangumi. Meškerių dar nemetėme, nes neturėjome licencijų, o pirmalaikė pažintis su vietiniais gamtos apsaugos funkcionieriais mūsų tikrai neviliojo. Kadangi buvome po kelionės pavargę, tai be ilgu debatų ir kalbų, Gintui su Ernestui įsikūrus sektoriuje, nuėjome miegoti.

Kaip miestiečiai su laukine gamta pažindinosi

zanelis.lydeka

Žiūriu kokių čia tik nėra papasakotų istorijų! Taigi ilgai nesvarstydamas, ir aš nusprendžiau aprašyti savąjį nuotykį. Jis turėtų būti apie žuveles, žinoma, bet šioje žvejyboje taip jau gavosi, kad ne jos užims svarbiausią pasakojimo dalį.  Na bet apie viską iš pradžių.

Taigi buvo pats vasaros vidurys. Gražu, šilta, gera.  Ir tame vidurvasaryje gražiame mylimame ežeriuke -  aš ir mano švogeriukas (su kuo daugiau švogerių krašte), pasiruošę velkiauti (taip žvejoti mėgstame pakrantėse). Tiesa nepaminėjau, kad tas gražusis ežeriukas toks nepaprastas, netgi specifinis – jame nepaprastai daug  salų.   Taigi mes ruoštis į pakrantę, bet žiūrim, kad kažkas tolumoje iš žemyno į salą  plaukia į mus! Ne ne, ne koks žvejys netyčia įkritęs vandenyn, o kažin koks neatpažintas plaukiojantis objektas!  Žiūronų neturėjom, taigi kritiškai nužvelgę NPO (neatpažintą plaukiojantį objektą), nubalsavome, kad tai bebras su šakų krūva dantyse.

Na mums labai parūpo pažiūrėt kaip tas gyvūnėlis su tiek šakų bandys panerti , taigi nusprendėm priplaukti prie jo greitai greitai ir pasižiūrėti. Su savo dar tada 4AG yamaha varikliuku nesunkiai išlaužėm „gaziuko“ ir po kokių  5-7 min. plaukimo kelio pamatėme norimą objektą.  Tik,deja deja, jis į kuklų su šakomis  tempiantį bebriuką nebuvo panašus... Niekada nebūtumę pagalvoję, kad ten gali būti ne bebras, o visas galingas briedis su savo  didžiuliais ragais, plaukiantis i salą! Po tokių metamarfozių, žinoma, noras plaukt prie jo visai išgaravo, taigi sustabdėm valtį  ir tyliai tyliai stebėjom jo plaukimo įgūdžius.  Nuplaukęs į salą, jis dar ilgai tą dieną baubė, matyt, širdies draugės ieškojo, o gal džiaugėsi, kad maisto ten jam vienam į valias.  Na mes ne gamtininkai, tai jau nebesigilinom į šį faktą, labiau džiaugėmės, kad nesusidūrėm su raguočiu akis į akį.

Naktinė žvejyba

ribalka

Nepasakyčiau, kad tai buvo juokingas įvykis... Gal, tiksliau, vienas žingsnis iki tragedijos. Tai va, prieš porą metų - sėdžiu naktį miškelyje, prie visai nedidelio ežeriuko, gaudau lynus. Niekada vienas į naktinę žūklę nevažiuodavau , o šį sykį – išvažiavau. Sėdžiu, ramu, tylu, kaip visada viena akis miega, o kita budi. Vienam nedrąsu, signalizatoriai tyli.

 

Tik girdžiu – šakos lūžta. Ir ne šiaip šakelės, o didelės šakos, sprendžiant pagal garsą. Trauktis nėra kur: tamsu nors į akį durk. Susiėmiau už galvos, nusimoviau greit kelnes ir strykt - įšokau į ežerą tik su apatiniais. Laukiu... Po kelių sekundžių pušis, sulyg penkiaaukščiu namu, nuvirto šalia manęs.

Pasirodo – bebrai. Išlindau iš ežero, kai jau truputį prašvito. Visos kojos buvo aplipusios dėlėmis. Jas nusigramdžiau, susiviniojau meškeres ir namo. Tą kart – nei žvyno, nei uodegos.

Nuo to laiko daugiau vienas į naktinę žvejybą nebevažiuoju. Nejauku, manau, būtų ir vėl tai patirti. Aišku, dabar ima juokas, tačiau tada buvo tikrai nejuokinga. Bet dabar turiu nuotykį visam gyvenimui.

Žvejyba Dzūkijoje

uzlietos.pievos
Porą metų atgal, vienas draugas nupasakojo ežerą kuriame kimba gan stambūs lynai, aš su kaimynu nutarėm vykti patikrinti ar tikrai dar yra tokių vietų, kuriose galima pagauti lynų sveriančių virš 2 kilogramų. Išvykome naktį, buvo gan didelis rūkas tačiau mes turėjome nusibraižę tikslų žemėlapį. Atvykę prie ežero viską padarėme taip kaip sakė draugas: kad reikia šerti tik vieną sykį pradžioje žūklės, tad mes subėrėm pašarą visą kurį turėjom, užsimetėm dugnines. Rūkas vis dar nenorėjo sklaidytis. Apie pusę penkių ryto pasirodė žmogelis kuris ėjo melžti karvės. Priėjęs paklausė ką pagavome. Po mūsų paaiškinimo, kad atvykome prieš valandą ir tik pradėjome žvejoti, jis palinkėjęs nei žvyno nei uodegos nuėjo savo keliu. Mums prasėdėjus gal 3 valandas jis grįžo ir vėl paklausė kas kimba, aišku atsakymas buvo tas pats, kad kaip pas kaimyną šulinį. Jis nusijuokė ir sako: "ty vyručiai mano apsemta pieva, a ažarų kur lynai kimba ty už kalno, o ca tik varlės ir mano antys". Galima numanyti mūsų reakciją į jo žodžius. Mes dar ilgai per juoką negalėjome ištart jokio žodžio. Deja, mūsų žvejyba tuo ir baigėsi, tačiau ir dabar prisiminus šią žūklę mes smagiai pasijuokiame.

Savo malonumui,

M_1
Va taip ir prabėga ta žiema - greitai ir nepastebimai. Žūklę matai tik per varžybas ir per treniruotes, o kada pagaudyti savo malonumui? Neteigiu, kad dalyvavimas poledinės žūklės varžybose neteikia jokio malonumo - teikia ir didelį, tačiau tai kas kita. O štai kartais norisi gaudyti ten kur kimba didelės žuvys, kur nėra sektoriaus ribas žyminčių kuoliukų ir kur gali trumpam susibėgti su kolegomis aptarti kibimo niuansus. Čia ekečių nereikia žymėti vėliavėlėmis, nėra jokių įspėjimų ir diskvalifikavimų.
Tokioje žūklėje buvau šiandien, nesusigundžiau kolegų siūlymais važiuoti į dar vienas varžybas o nusprendžiau dar kartą aplankyti Kauno marias. Vietą pasirinkome kitą nei gaudėme prieš kelias savaites - atstumas tas pats, tačiau naujos vietos traukte traukia. Taigi pasirinkome Samylų piliakalnio aikštelę.
Iš automobilio išlipome jau gerokai prašvitus, be mūsų stovėjo dar bent 5 automobiliai - tačiau tikėjomės daugiau. Tolumoje jau matėsi žvejų figūrėlės susispietę į nemažą būrelį - traukiame tenai. Tik užlipę ant ledo apsidairome akimis ieškodami paminklo D. Kedžiui - balta statula savo vietoje. Ledas slidus, tačiau nesinori gaišti laiko "kačių" uždėjimui ir slidinėdami po truputį stumiamės į priekį.
Pirmos eketės tuščios - nematyti ir gaudančių "kolhoze". Dar geros 4 eketės ir sprindinis ešeriukas pakimba kitame valo gale. Tokių per visą dieną daugiau nepagavau. Patikrinu dar kelias eketes arčiau žvejų grupelės ir pagaliau pajuntu solidesnį pasipriešinimą ant valo. Truputis pasitampymo ir gerus 200 gramų sveriantis dryžuotis užima savo vietą laimikio krepšyje.

Pasiklydėlis ...

Paulius.1

...dedu nedrąsius pirmuosius žingsnius ant ledo. Aplink ramu, nei gyvos dvasios nėra, tik aš ir ežeras... Ledo danga padengta plona puria sniego paklote. Einu, ir bumbsenu peikena į ledą, kol netikėtai ledas sutraška ir pajuntu, kaip į mano kūna tarsi susminga tūkstančiai peilių... Kiekviena akimirka darosi vis skaudesnė, sunkesnė. Aplink pagalbos nėra... sukaupęs paskutines jėgas išsiropščiuant ledo, tačiau negaliu pajudėti... Kūnas iš šalčio sustingęs, o lauke spaudžiantis šaltukas jį dar labiau kietina... Begulėdamas ant ledo nepajuntu, kaip prišąla kairiosios rankos pirštai prie ledo... Suprantu, jog pagalbos sulaukti beprasmiška, tad su laisvąja ranka išsitraukiu iš kišenės peilį ir...

Pabundu išpiltas šalto prakaito... Prireikia keletos akimirkų,kol suprantu, jog visa tai buvo tik sapnas. Tačiau savo kairiosios rankos pirštus vistiek gerai apžiurių ir džiaugiuosi, kad visi jie savo vietose. Žvilgteliu į laikorodį- puse septynių ryto... Miegoti nebeverta, vistiek užmigti nebeišeis, o ir keltis reiks apie aštuonias... Nerimui numalšinti, išeinu į balkoną ir užsirūkau. Lauke tylu, tamsu. Išpūsti dūmai niekur nesisklaido, lieka čia pat, sukurdami lengvą miglą. Oras geras, kaip tik žvejybai,- pamanau, tačiau darbas verčia mane laukti savaitgalio, per kurį, kaip ir visada, atsiras nenumatytų reikalų, tad žvejyba teks užmiršti...

Darbe sužinau, jog šiandien dirbti reikės tik iki pietų. Mintyse iškart suveikia mintis:važiuok žvejoti, negali žinoti, galbūt pasiseks... Atėjus 12-tai valandai nieko nelaukdamas bėgu pro duris, sėdu į automobilį ir lekiu į artimiausią žuklės parduotuvę. Deja, masalinių žuvelių jau neberandu... Gaila, bet nieko nepadrysi. Teks ,,žibsiukus“ vietoje gaudyti. Tad nusipirkęs porciją uodo trūklio lervų kone išbėgu pro duris. Reikia skubėti. Gruodžio mėnesį dienos trumpos, tad ir po piet žvejoti nėra per daugiausiai laiko.

Žaltytis

1
Bent kartą per sezoną stengiuosi aplankyti ir šį puikų ežerą. Nors ryte termometras ir rodė visus 18 laipsnių žemiau nulio o dieną nepakilo aukščiau nei -10, tačiau šalta nebuvo. Skaisti saulė ir vos vos pučiantis vėjelis šildė orą.
Ežeras kiekvienais metais būna vis kitoks. Kartais galima sugauti tikrai gražių kuprių o kartais visi sugauti ešeriukai būna tik vidutiniokai. Šiandien nebuvo išimtis ir visi ešeriukai neperkopė 200 gramų. Ar taip atsitiko dėl vėlai stojusio ledo, ar dėl prieš kelis metus buvusio "dusimo" ar dėl kitų priežasčių nesiimsiu spręsti.
Visą dieną labai gadino nuotaiką masinis lydekų genocidas - bene dvidešimt žvejų "balansyrais" rinko vos kelis šimtus gramų sveriančias lydekutes ir kišo į maišus. Jų nuomone - jei neimsim tai šiemet ar kitamet vistiek išdus.  Na nežinau kaip ten Marijampolėje, bet Alytuje dar nebadaujam.

Pirmos stintos nuo Kuršių Marių ledo 2012-01-28

IMG_0364

Sveiki, visi. Su draugais nusprendėme važiuoti šeštadienį išbandyti pirmą ledą ant Kuršių marių. Susikambinę su Sauliumi, kuris jau buvo minėjęs žvejų forume , kad ant Kuršių Marių yra gana storas ledas. Nutarėme jį išbandyti. Šeštadienį, anksti ryte, išvykome į Klaipėdą . Su pirmu keltu persikėlėm į Kuršių Neriją ir apie 7 ryto, neskubėdami atvažiavome į Preilą. Išlipus Preiloje, pasidarė nejauku, nes pūtė smarkus pietryčių vėjas. Oro temperatūra -9 laipsnio, pasižiūrėjome prie vienos trobos.

 

Belaukiant kol išauš, pasirodė ir pats Preilos šeimininkas - Saulius ( juokauju žinoma ). Pasilabinome ir peržiūrėję vakarykštes fotografijas, kur Saulius gaudė stintas, bei pasidomėję į kurią vietą geriau būtu eiti žvejoti, susiruošėm savo mantą ir išėjome žvejoti.

Atėję prie marių kranto, mus aplenkė keturatis, traukdamas roges su žvejais . Kadangi keturatis per ledą važiavo drąsiai, tai ir mes, nebebijodami patraukėme toliau nuo kranto. Nutolė nuo kranto ledu, apie 400 metrų, išgrežėm lede eketes ir pradėjome žvejoti. Ledo storis buvo apie 10-12cm , gylis kuriame gaudėme 1,5 metro. Tik įleidus stintines sistemėles, ant kurių kabliukų buvo sukabinta smulkiai pjaustyta karpio filė, iškarto prasidėjo kibimas. Sistemas rišau ant 0.30 mm storio valo , blizgutės pirktinės - “fosforinės”. Turėjau pasiėmęs 2 meškerėles ant kurių sistemoje buvo po 4 blizgutes. Vėjas kaip minėjau pūtė labai stiprus, bet nusisukus nugara į jį ir apsivilkus gerus rūbus, bei apsiavus tinkamą avalynę, šalčio beveik nesijuto. Pradėjome žvejoti apie 8 .30 val ir 10 valandai, beveik visi turėjome po 3 kilogramus stintų. Žvejojome iki 17 valandos ir visi draugai sugavo dienos žuvies normą. Na , o vakare nutarėm nevažiuoti namo ir pasilikome pas draugą Preiloje svečiuose. Vakare, susėdę prie stalo, aptarinėjome žūklės subtilybes ir dalinomės žūklės patirtimi. Sekmadienį, apie tris, grįžau į namus.

Antras kartas ...

Marcius1
Nors jau žiemos vidurys, tačiau ant ledo užlipau tik antrą kartą. Giliai viduje net kirba mintis, jog mesiu lauk visą žieminės žūklės arsenalą jeigu žiemos ir toliau bus tokios kaip šiemet. Bet aš ne apie tai. Taigi ant ledo pavyko užlipti net antrą kartą....
Plonas, vos trijų centimetrų storio ledas braška, traška, tačiau visą šimtą kilogramų laiko. Vaikščioti labai nejauku, o ir pavojinga. Ledas linguoja kaip guminis. Kiek įsidrąsinę gręžiame eketes, tikimės to ilgai laukto sargelio virptelėjimo.
Žuvys kimba – sprindinės kuojūkštės, vienas kitas kiek didesnis ešeriokas, tačiau ne taip kaip per pirmledį, nors ledas užsidėjo tik prieš kelias dienas. Sunkiai sekasi rasti žuvies susibūrimo vietas jau vien dėl to jog nesinori labai nutolti nuo kolegų. Vėliau tokie veiksmai labai padėjo – kad ir kaip saugojomės visvien vienam kolegai teko pajusti maudynių malonumą. Ir nors viskas baigėsi gerai, bet žūklę teko nutraukti.
Taigi tiek iš antros šio sezono poledinės žūklės. Kitą savaitgalį manau lipsim daug drąsiau, o ir laimikiai bus žymiai gausesni.

Meistro "Stinta pūkis" 2012.01.20-21

IMG_0232Kaip beveik visi žvejai žino ši savaitė nelabai gausi buvo žvejams Klaipėdoje – stintų laimikiais.

Sekdami visą savaitę informacija apie stintų kibimą Klaipėdoje ir Liepojoje , kaip ir daugelis žvejų informaciją įvairiose žvejų forumuose , vis galvojome ar ryžtis penktadienį važiuoti gaudyti stintų.

Na nebutumem žvejai su draugais jei pradėtumem žvejoti vien tik iš išskaičiavimų. Susiskambinę su Šiaulių miesto kolegomis 15val pejudėjome link Klaipėdos . Važiuodami keliu skambindavome Šiaulių kolegoms ir vis klausinėdavome ar yra vietų mūsų pamėgtoje vietoje ar kimba. Sakydavo , kad po truputi kimba , bet vietų deja jau nebėra. Vistiek nenusiminę judėjome link Klaipėdos juk Smiltynė didelė ir tikraiprie kokios krantinės rasim laisvos vietelės. Štai ir Klaipėda ir 17.10 pajudam link Smiltynės su keltu. Persikėlę iš karto pasukome link senosios perkėlos kur draugai jau žvejavo. Tikrai žmonių būvo gal koks 30 , o krantinė toje vietoje tikrai trumpa ir vietos nematėme, bet draugai nebūtu draugais jei vienas kitam nepadėtu ir truputi susipaudę gavome ir męs vietų kur įmerkti meškerę.

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Prisijunkite su facebook
Svetainių kūrimas Via leaurea