Nepaisant to, kad šiais laikais žūklės įrankių parduotuvėse galima nusipirkti dugninę meškerę, kuri ir “prie rankos liptų”, ir visus jai keliamus reikalavimus atitiktų, daugelio žvejų tokia pasiūla netenkina. Rodos, nieko netrūksta: turėk pinigų ir įsigysi viską, ko tik nori, bet realybė kartais būna kur kas skurdesnė. Jei omenyje turime tik meškerykočius, žinoma, tada yra iš ko pasirinkti, tačiau dugninė meškerė – ne vien kotas. Viena svarbiausių jos dalių – įvairiomis žūklės sąlygomis tinkamos žvejoti viršūnėlės, kurioms kai kurie gamintojai neteikia deramo dėmesio. Sunku suprasti firmų, žvejams siūlančių dugninę meškerę tik su viena ar dviem viršūnėlėmis, motyvaciją. Kas tai? Taupumas, siekiant palankios kainos? Kažin… Viršūnėlės, jei palygintume jas su meškerykočiu, nėra tokios brangios, taigi daug nesutaupysi. Toks konstruktorių sumanymas? Tada kyla logiškas klausimas: apie ką galvoja garbūs konstruktoriai, kurdami meškeres, kuriomis kas nors žvejos? Apie praėjusias šventes ar apie tai, kad atsiras žvejys, kuris norės jomis gaudyti tik ežere arba tik upėje?
Kaip visa tai logiškai paaiškinti , nežinau, tačiau fakto, kad dažnai susiduriame su pusfabrikačiu, nepaneigsi. Išsamesnės studijos, gvildenančios panašius klausimus, labai reikėtų, tačiau svarstymų apie gamintojų, importuotojų ir prekeivių kompetenciją, apie paklausą ir pasiūlą šiame straipsnyje nerasite: mano tikslas kur kas paprastesnis – papasakoti, kaip pasidaryti papildomą dugninės meškerėlės viršūnėlę. Esu įsitikinęs, kad ši tema rūpi visiems žvejams, gaudantiems dugninėmis meškerėmis: ir naudojantiems firminius meškerykočius, ir pasidarantiems dugninukes iš nebenaudojamų spiningų ar kokių nors kitų atitarnavusių meškerykočių.