Žuvys mėgsta skardingus, pavėsingus krantus, kur nuo medžių į vandenį krinta vabzdžiai, nevengia žole, nendrėmis, meldais, vandens lelijomis apaugusių vietų.
Kuo sunkesnis priėjimas nuo kranto, tuo žūklė sėkmingesnė, nes čia neišbaidytos žuvys. O būna ir atvirkščiai — kur dažnai meškeriojama, žuvys pastoviai jaukinamos, ten jos aktyviau kimba. Sėkmingiausia žūklė esti anksti rytą ar vakare, kai saulė mažiau įkaitina vandenį. Tik raudės noriai kimba vidudienį.
Pavasarį žuvys aktyviai ieško maisto prie įtekančių upelių ar vandens telkinių pakraščiuose, kur srovė, skalaudama krantą, išplauna įvairaus jauko. Čia būriuojasi aukšlių, raudžių, saulažuvių, kuojų- ir kitų smulkių žuvelių. Sietuvose, povandeninėse duobėse grobio tyko šamas, lydeka, sterkas, ešerys bei kiti plėšrūnai. Giliose vietose jie tūno ir vasarą. Tik rudenį (ypač rytais) maisto ieško vandens paviršiuje, pakraščiuose.
Mažuose upeliuose žuvys būriuojasi sietuvose. Didelėse upėse mėgsta sūkurius, prie įgriuvusių medžių, vandenyje tūnančių akmenų, srovę reguliuojančių įrenginių. Pavasarį upės tėkmėje pasitaiko salačių. Jie gaudomi spiningu ar museline meškere. Didelėse upėse gyvenantys šapalai, kiršliai ramiais vakarais mėgsta šokinėti ir vandens paviršiuje gaudyti ore skraidančius vabzdžius, museles.
Stovinčiuose vandenyse — ežeruose, upių senvagėse, užtvankose — mažos žuvys būriuojasi nendrėse, įlankėlėse, o didelės — plauko arčiau šlaitų, prie salelių ar giliose duobėse, tik medžioti kartais pakyla į pakraščius. Todėl sėkmingesnė žūklė užsiinkaravus laivelį nuošaliau, o masalą metant į nendres, akivarus tarp vandens lelijų, meldų.
Ešerių, kuojų galima aptikti prie į vandenį suvirtusių medžių, kerplėšų, aštrių. Lynas mėgsta dumblėtą dugną, o ešerys, sterkas — smėlėtą, žvyruotą ar akmenuotą.