Nebuvo man naujiena žvejyba su „lenta“ dar vadinamomis „rogėmis“, bet tai ką naudojo šie žvejai buvo man visiška naujiena. Plūdės dirbo „rogių“ principu. Užmetus 45 laipsnių kampu į srovė jos likdavo „kabėti“ srovėje visiškai nenešamos kranto link. Meškeres žvejai tiesiog paremdavo ant atramėlių ir laukdavo kibimo. Jau tada buvo aišku, kad tai tikrai ne kažkokia naujoviška dugninė. Jau tada užteko supratimo, kad masalas nesiekia dugno ir jokie svareliai taip pat negula ant dugno. Niekas nesulaiko plūdės vienoje vietoje, išskyrus įtemptą įstrižai srovės, valą , bet plūdė lieka savo vietoje toli nuo žvejojančių ir nenešama kranto link. Pamačiau- pamiršau. Po to ne kartą prisiminiau tuos žvejus ir jų „protingąsias“ plūdes, bet visi galai dingo kaip į vandenį. Nemačiau niekur kažko panašaus pirkti, nemačiau daugiau taip žvejojančių, o mintis išmėginti tokį žūklės būdą su kiekviena vasara vis labiau ir labiau kaitino mano vaizduotę.
Tik praėjusiais metais, klaidžiojant po internetą,- štai ji, ta pati konstrukcija, toks pats darbo principas. Pagaliau radau. Netvėriau savame kailyje ir tuoj pat prasidėjo paieškos kur tokį stebuklą įsigyti. Sužinojau, kad vadinamos „surf“ plūdės tikrai jokia paslaptis kitose šalyse, kad sėkmingai jomis žvejoja srauniose upėse ir kad jos turi daug privalumų prieš įprastinį žūklės būdą srovėje, su paprasta plūde. Per draugus įsigijau keletą pirmų ‚surf‘ plūdžių ir beliko sulaukti pavasario, kad jas išmėginti.
Daugelyje parduotuvių jų kaina svyruoja nuo dvidešimt kelių litų iki trisdešimties. Brangoka, bet kiek kartais išleidžiam tų pinigų visokioms kitokioms smulkmenoms, kurios kartais taip ir lieka nepasiteisinusios, gulėti mūsų žvejybinio arsenalo dugne.

Raudės, kaip ir kitos karpinės žuvys, pavasarį ieško šiltesnio vandens rajonų. Jos dažnai pasirodo atvirame vandenyje. Kaip ir kitu metu laiku, raudės laikosi ir maitinasi ties vandens paviršiumi. Šios žuvys judresnės ir aktyvesnės tampa kiek vėliau, vandeniui įšilus iki 8-10ºC, tačiau šiltesnėmis pavasario pradžios dienomis raudės irgi gana aktyviai graibsto joms skirtą masalą. Beje, pasak įvairių žūklės vadovėlių, žiemą raudės praleidžia gilesnėse ežero vietose, beveik nesimaitina, tačiau netgi nesimaitindamos viename netoli Kauno tyvuliuojančiame tvenkinyje (tiksliau, karjere) jos kartais puikiai kimba ant kuojoms skirtų avižėlių.
Raudės nėra išrankios: jas galima suvilioti kukurūzu, bulve, duona, kruopomis, žodžiu, šiomis žuvims patinka įvairūs augalinės kilmės masalai. Kadangi raudės nėra itin taikios, neatsisako nei slieko, nei musės lervos, nei mažo mailiuko. Atrodytų, ko daugiau norėti: imi meškerę ir gaudai raudes vieną po kitos, tačiau paprastai žvejų laimikis – tik mažos raudelės. Didžiosios, net iki kilogramo užaugančios raudonsparnės ant žvejų kabliukų pakimba retai. Viena priežastis paprasta: raudės – baigščios žuvys, taigi niekada arti neprisileidžia jas gaudančių žvejų. Prisiminę, kad raudės plaukioja ir medžioja vandens paviršiuje, gausime antrą priežastį – masalą ir jo patiekimo būdą.