Orai Vilnius
baldai

Kaip žvejoti? Patarimai,straipsniai

Kabliukai

muse
Gaudant žuvis museline meškere, daug dėmesio reikia skirti kabliukų kokybei, nes nuo to priklauso meškeriojimo sėkmė. Reikia žiūrėti, kad kabliukas būtų labai smailus bei aštrus ir labai gerai užgrudintas, nes pasitaiko minkštų kabliukų. Užkibusi ant tokio kabliuko stambesnė žuvis bematant jį ištiesia ir pasprunka. Tačiau pasitaiko ir tokių kabliukų, kurie perdaug trapiai užgrūdinti. Tokie kabliukai greit lūžta. Ir vieni, ir kiti yra netinkami. Geri kabliukai yra balto metalo, kurie pasižymi kietumu, aštrumu ir niekad nelūžta.
Žvejojant museline, įprasta naudoti kabliukus Nr. 4—5. Išimtinais atvejais, kai gaudomi šapalai, salačiai ir upėtakiai naudojami kabliukai Nr. 6—7. Kabliukams paaštrinti reikia nešdintis su savimi mažą galąstuvėlį.
Kaip užkabinti masalą ant kabliuko. Masalas ant kabliuko paprastai pradedamas kabinti nuo galvos, prakišant kabliuko smaigalį pro vabzdžio galva ir ištraukiant jį pro vabzdžio pilvelio galą. Toks kabinimo būdas daugelio meškeriotojų laikomas geriausiu ir beveik visų praktikuojamas. Tačiau praktika parodė, kad tokiu būdu užkabintą vabzdį (pavyzdžiui, žiogą) žuvis ima ne taip godžiai, negu užkabintą priešingai, t. y. pradedant nuo pilvelio galo ir traukiant kabliuko smaigalį pro galvą. Tai pastebėta ypač gaudant kiršlius.

Visa tiesa apie “Fluorokarboną”

Fluorokarbonas

Pagrindinė visų parduotuvėse parduodamų valų masė – poliamidiniai, pagaminti iš nailono su įvairiomis priemaišomis. Antra, žymiai mažesnė, tačiau taip pat labai pastebima grupė tai „fluorokarboniniai” valai. Jie gaminami (nuo 70-ų metų pradžios) iš „Polivinilideno” Fluorido (polyvinylidene Fluoride, PVDF) ir skiriasi nuo kitų savo grupės polimerų dideliu tvirtumu ir kietumu, pakankamai žema lydymosi temperatūra ir maža kaina (tačiau ji vis tiek didesnė nei nailono). Abiejų valų gamybos proceso principai yra labai panašūs.

“Fluorokarboninio” valo srities pirmtakė buvo Japonijos firma “Kureha”. “Kureha Chemical Industry Co., Ltd.”, įkurta Tokijuje 1944 metais, 1969 gavo „fluorokarboninio” žvejybinio valo gamybos patentą, ir jau 1971 m. išleido pirmąją valų seriją pavadintą „Seaguar”. Netgi ir šiandien, „monovalai” , leidžiami korporacijos „Kureha” padalinių, turinčių pavadinimus „Seaguar” ir „Riverge”, plačiai paplitę žūklės pasaulyje, o „Kureha” – vos ne vienintelė pasaulyje įmonė, kuri pati gamina tiek „polivinilideno fluoridą”, tiek valus iš jo kontroliuodama visą procesą nuo pradžios iki pabaigos. PVDF valų gamyba užsiima ir kitos kompanijos, pavyzdžiui, “Sunline Co., Ltd.”, tačiau iš “svetimos” medžiagos. Dauguma “gamintojų” tik pervynioja jau paruoštą valą (netgi nepervynioja, o užsako jau suvyniotą valą pardavimo pakuotėse).

Reikia paminėti, kad pirminė euforija, atsiradusi po naujosios medžiagos bandymų greitai išblėso. Šalia privalumų buvo pastebėta nemažai trūkumų. Vis dėl to, valai pasirodė prekyboje, o kai kuriuos trūkumus pavyko dalinai pašalinti, tačiau valo panaudojimo galimybės iki šiol nėra plačios.

Tvirtumas

Viena iš problemų, su kuria susidūrė žvejai naudodami “fluorokarboną” – tai jo tvirtumas. Sauso be mazgų “fluorokarboninio” valo, (čia ir toliau lyginsime geriausius “monofilamento” ir “fluorokarbono” pavyzdžius) tvirtumas tempiant iš pradžių buvo labai mažas, nors ir dabar geriausiu atveju siekia 90 procentų tokio pat storio “monofilamentinio” valo tvirtumo.

Ledo grąžtai ir peikenos

ziema.Vidas

Visi, kas žvejojame žiemą nuo ledo, puikiai suprantame, kad abu antraštėje paminėti žūklės įrankiai yra svarbūs. Tačiau nors jie visiškai skirtingi, bet pagrindinė funkcija ta pati – lede padaryti eketę.

 

Peikena

 

Peikena savo konstrukcija yra gan paprastas įnagis (1 pav.). Anksčiau peikenos būdavo gaminamos dviejų dalių, tačiau laikai keičiasi, keičiasi ir įrankiai. Siekiant sumažinti transportavimo problemas, peikenos šiuo metu daromos trijų, kartais net keturių dalių, priklausomai nuo jos ilgio. Žemesniam žvejui reikia trumpesnė, aukštesniam – ilgesnės. Tačiau peikenos pagrindinės dalys yra išlikusios dvi: tai rankena, kuri dažniausiai gaminama iš medžio, ir metalinės dalies – kirtiklio.

Patarimai smalsiems žvejams

velniai
Didžiuosius ešerius iš žiemos snaudulio dažniausiai prižadina ne besirangantys sultingi trūkliai, o intensyviai virpinama avižėlė be jokio masalo.
Bet ne pirma pasitaikiusi, o specialiai tokiam gaudymui padaryta - šrato formos, su trumpu kabliuko koteliu, kurio geluonis turi būti aukščiau jos korpuso.
Dar labiau ji gundys ešerius, jei ant valo virš avižėlės slankios raudonas, geltonas ar juodas karoliukas. 0,06-0,08 mm valas, jautrus sargelis ir labai didelis virpinimo dažnis ešerį išves iš kantrybės. Manoma, kad avižėlės skleidžiami virpesiai ir suerzina šią žuvį.
Nuo traukiančių iš Kuršių marių nužvarbusių meškeriotojų kuprinių jau dvelkia šviežių agurkų kvapas, kurį skleidžia stintos.
Tačiau jos šiemet aikštingos -jei nori pasigauti tuziną kitą tų žuvų, turi naktį praleisti ant braškančio marių ledo. Ir dar duok joms šviečiančią blizgę ar avižėlę.
Jei stintos prastai kimba, reikia mažinti žuvienos porciją ant kabliuko. Ypač vidurdienį, kada jos itin nenoriai ragauja siūlomus masalus. Ne kartą tokiu metu gelbėjo paprasta avižėlė su keliais trūkliais ant kabliuko.
Prie tradicinės stintinės meškerės svarelio arba šiek tiek aukščiau jo, bet taip, kad kabliukas gulėtų ant dugno, pravartu pririšti dar vieną pavadėlį - ant jo esančiu žuvies gabaliuku gali susigundyti besotė vėgėlė, o srovėje - plekšnė.
Pastaruoju metu Kuršių ir Kauno marių ešeriai lengviausiai sugundomi „velniais", ypač jei virš svarelio dar būna slankiojantis kabliukas su „plazma" apvyniotu koteliu arba dirbtinė muselė, primenanti šoniplauką.

Masalų sunkinimas

masalai1Nors ir kruopščiai renkamės masalus, nors ir apgalvojame viską, ko gali prireikti žūklės vietoje, bet vis vien retsykiais žvejojant tai šio, tai to pritrūksta. Kartais žuvis laikosi gana giliai ir jos pasiekti negalime, kartais didesniame gylyje žvejojame mažais vobleriais, o šie paprastai iki trokštamos vietos nenuneria, kartais reikia labai toli užmesti nedidelę sukriukę, o ji tik paskrenda keliolika metrų ir tekšteli į vandenį.
Situacijų būna įvairių, visų tikrai neišvardysi. Bet yra ir nemažai paprastų gudrybių, kurios gelbsti iš vienos ar kitos keblios padėties. Apie tai dažnai rašoma įvairiuose žvejų leidiniuose, apie tai diskutuojama, dalijamasi patirtimi, naujais išradimais.

Šį kartą kalbėsime apie masalų sunkinimą. Masalų sunkinimo būdai, kuriuos jums pasiūlysime, nėra visai nauji ir nematyti, tai greičiau spiningavimo klasika. Tačiau ne visi meškeriotojai viską žino, ne visi pasinaudoja senais gerais išradimais.
Kai masalas per lengvas, žvejyba tampa neefektyvi. Tada arba negalime masalo užmesti į reikiamą vietą, arba nepavyksta jo panardinti taip giliai, kaip norėtųsi. Kai abi šios bėdos užklumpa kartu, jas išspręsti ne taip sunku. Kur kas prasčiau, kai norime masalą užmesti toli, tačiau traukti jį turime negiliai, prie vandens paviršiaus. Bet ir šiuo atveju galima rasti kokį nors kompromisą tinkamai parinkdami blizgę ir jai pritaikydami papildomą svarelį.

Masalo spalvų pasirinkimas

spalvosKokių spalvų spiningo masalus naudoti. Čia pateiksiu pagrindines taisykles, kaip ir kokias spalvas mato žuvys.
Šias taisykles galima pritaikyti visiems masalams – sukrėms, vobleriams, guminukams ar vartiklėms.

Kokių spalvų spiningo masalus naudoti. Čia pateiksiu pagrindines taisykles, kaip ir kokias spalvas mato žuvys. Šias taisykles galima pritaikyti visiems masalams – sukrėms, vobleriams, guminukams ar vartiklėms.

Skirtingos žuvys mato skirtingas spalvas. Dugninės žuvys (šamai) gali matyti tik pilkus atspalvius – jos gali atskirti objekto šviesumą, bet ne jo spalvą. Daugelis seklių vandenų ar paviršinių žuvų (upėtakiai, aukšlės, karpiai) gali matyti visą spalvų spektrą, net ir ultravioletines spalvas, kurių nemato žmogus. Kitų žuvų spalvų matymas ribojamas iki juodos, rudos, žalios ir raudonos ir geltonos. Nors žuvys sugeba skirti kai kuriuos atspalvius, tai labai neįtakoja kibimo, nes jas vienodai traukia raudonas ir tamsiai raudonas masalas. Jei renkatės dviejų spalvų masalą, reikia kreipti dėmesį ne į spalvas, o į jų kontrastą. 1 pav. pateikiamas pavyzdys, kaip skirtingos žuvys mato raudonos ir mėlynos spalvos masalą.

Sistemėlė ešeriams

twisterisKą daryti, kai žuvys nekimba, yra vangios, nenoriai maitinasi; kai vanduo pernelyg šaltas, o atmosferos sąlygos nepalankios? Kaip vėlyvą rudenį spiningu suvilioti ešerį, jei jis laikosi prisispaudęs prie dugno ir mieliau griebia uodo trūklio lervą, nei pro šalį plaukiantį tvisterį ar blizgutę? Ką daryti, kai ešerių pilvus spaudžia ikrai, ir jie retai težiūri į didesnius kąsnelius? Atsakymas vienas: reikia naudoti labai mažus tvisterius, užmautus ant 1-2 gramų galvutės. Žodžiu, tinka masalai, kurie yra ne tik mikroskopiniai, bet ir juda vandenyje lėtai, tarsi sklęsdami lyg koks natūralus nedidelis vandens gyvis. Patys mažiausi tvisteriai dažniausiai ir gelbsti spiningautojus lapkričio pabaigoje — gruodžio pradžioje, tačiau toks masalas sukelia ne tik džiaugsmo, bet ir problemų, dėl kurių ešerių žūklės vėlyvą rudenį tiesiog atsisakoma. Jei pasirinkę tinkamus žūklės įrankius (labai lengvos klasės meškerykotis, ypač plonas valas) tokį mikromasalą dar galime užmesti į norimą žūklės vietą, tai žvejodami net ir labai lėtos tėkmės upėje ne visada pasiekiame reikiamą gylį ar dugną. Galima pasunkinti masalą, parenkant jam sunkesnę galvutę ar užkabinant papildomą švino svarelį, bet dažnai ir tai negelbėja: tvisteris į dugną nusileidžia, tačiau ešeriai į jį net nebežiūri. Mūsų masalas pernelyg greitas, pernelyg agresyvus ir nenatūralus. Ir vėl—amžinoji dilema: žuvims po nosimi nepavyksta pakišti tinkamo masalo, o tas, kuris atsiduria jų akiratyje, ešeriams jau nebeįdomus. Problemą vis dėlto galima išspręsti, ir tai bene pats geriausias variantas, kokį tokiu atveju galima sugalvoti.

Apie rites

Rite1Žvejojantys plūdine meškere į rites kartais nekreipia visiškai jokio dėmesio. Be abejo, plūdinė meškerė tai ne spiningas, kur ritė dirba nesiilsėdama. Tačiau net ir plūdinės meškerės ritei keliami tam tikri reikalavimai, ypač jei masalą reikia užmesti toli, jei gaudoma “Match” meškerėmis bei “Wagler” plūdėmis.
Kai masalas metamas apie 50 m atstumu, labai svarbu turėti tokią ritę, kuri nuskraidintų masalą į reikiamą vietą ir kurios pagalba būtų galima greitai suvynioti valą. Apie tai, kad tolimo užmetimo meškerei naudojamos ritės su dideliu perdavimo skaičiumi (6:1 ir daugiau) bei su “Long Cast” būgneliais, žino visi. Tačiau tikrai ne visi žino, kad užmetimo nuotoliui ir valo suvyniojimo greičiui didelės įtakos turi ritės dydis, o tiksliau, būgnelio skersmuo. Būgnelio valas nuo didelio skermens lengviau nuslenka, todėl metimai būna tolimesni. Būgnelio skersmuo turi įtakos valo suvyniojimo greičiui: kuo jis didesnis, tuo daugiau vienu rotoriaus apsisukimu suvyniojama valo. Pavyzdžiui, ant 3 cm skersmens būgnelio vienu rotoriaus apsisukimu gula 9,4 cm ilgio valo atkarpa.

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Prisijunkite su facebook
Svetainių kūrimas Via leaurea