Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Apie galvakablius ir galvutes

1_pav

Ne­su tik­ras, bet ma­nau, jog gal­va­kab­lio pirm­ta­kas yra va­di­na­mo­ji of­se­ti­nė gal­vu­tė. Mū­sų spi­nin­gau­to­jai jo­mis vie­nu me­tu pa­ban­dė ga­na in­ten­sy­viai žve­jo­ti, ta­čiau vėl grį­žo prie įpras­tes­nių gal­va­kab­lių. Gau­džiau ir kar­tais vis dar pa­ban­dau gau­dy­ti of­se­ti­nė­mis gal­vu­tė­mis, bet kaip ir dau­gu­ma spi­nin­gau­to­jų vis dėl­to la­biau lin­kęs žve­jo­ti gal­va­kab­liais. Ko­dėl taip yra, pa­ban­dy­siu at­sa­ky­ti šia­me straips­ny­je.

Kaž­ka­da ra­šiau apie įvai­rias gal­va­kab­lių for­mas. Ka­dan­gi no­rom ne­no­rom ten­ka ap­lan­ky­ti dau­ge­lį Vil­niaus bei Kau­no žūk­lės pre­kių par­duo­tu­vių, ku­rį lai­ką vis nu­si­pirk­da­vau iki tol ne­ma­ty­tų, ne­ban­dy­tų gal­va­kab­lių. Iš­mė­gi­nau juos žūk­lė­je ir, at­vi­rai pa­sa­kius, ten­ka pri­pa­žin­ti, kad šra­tas yra uni­ver­sa­liau­sia for­ma, tad mū­sų spi­nin­gau­to­jų „links­nia­vi­mas“ dėl kon­ser­va­ty­vu­mo iš tie­sų ne­tu­ri jo­kio pa­grin­do. Taip, su­tin­ku, kai ku­rios gal­va­kab­lių for­mos tam tik­ro­mis žūk­lės są­ly­go­mis ga­li bū­ti pra­na­šes­nės, ta­čiau tai bus la­bai spe­ci­fi­nis jų pri­tai­ky­mas. Žino­ma, vi­si tie ban­dy­mai ne­nu­ė­jo vel­tui, įga­vau pa­tir­ties, bet ap­su­kęs ra­tą grį­žau prie kla­si­kos. Ta­čiau ir su šra­to for­mos gal­va­kab­liais te­ko pa­eks­pe­ri­men­tuo­ti. Vi­sų pir­ma – su jų spal­vo­mis. Skam­ba tik­riau­siai keis­tai, bet žve­jo­da­mas ul­tra­light ma­sa­lais, t. y. itin mažais gu­mi­nu­kais, ban­džiau įsi­ti­kin­ti, kas yra ge­riau – na­tū­ra­lios švi­no spal­vos gal­va­kab­liai ar da­žy­ti (1 pav.), nes pa­grin­di­nis lai­mi­kis – ešeriai – pa­pras­tai la­bai prie­ka­biai žiū­ri į kiek­vie­ną smul­kme­ną. Vei­kiau­siai įdo­mu, iš kur aš gau­da­vau da­žy­tų gal­va­kab­lių? Šiek tiek ra­dau pirk­ti, ta­čiau ne tiek, kiek man rei­kė­jo. Ki­tus nu­si­la­kuo­da­vau na­gų la­ku (de­rė­tų tep­ti bent du sluoks­nius). Iš kar­to pa­sa­ky­siu, jog sun­kius gal­va­kab­lius la­kuo­ti be­vil­tiš­ka, ka­dan­gi jie ga­li per vie­ną žūk­lę nu­si­dau­žy­ti į ak­me­nis. Tai­gi po ke­le­rių me­tų eks­pe­ri­men­tų nu­spren­džiau, jog bent jau gau­dant eše­rius gal­va­kab­lio spal­va ga­li tu­rė­ti įta­kos ki­bi­mui. Gal­būt tai nė­ra le­mia­mas veiks­nys, ta­čiau pri­de­rin­tas pa­gal gu­mi­nu­ko spal­vą da­ro ma­sa­lą na­tū­ra­les­nį ar­ba at­virkš­čiai – la­bai ryškus, kon­tras­tuo­jan­tis (rau­do­nas, oranžinis, gel­to­nas) su kū­ne­liu ga­li bū­ti pa­pil­do­mas vi­liok­lis. Ta­čiau tai ul­tra­light sub­ti­ly­bės, o apie jas aš ne­pa­sa­ko­siu. Be­je, rei­kė­tų pa­sa­ky­ti, kad švi­nas yra pa­kan­ka­mai minkš­ta me­džia­ga, to­dėl ant iš jo pa­ga­min­to gal­va­kab­lio lie­ka plėš­rū­no dan­tų ruoželių. Gau­dant stam­bias žu­vis net­gi įma­no­ma su­pras­ti, ar gu­mi­nu­ką grie­bė ly­de­ka ar ster­kas, nors pats gu­mi­nu­kas ir li­ko ne­pa­lies­tas, pa­ty­rę spi­nin­gau­to­jai dažnai da­ro tei­sin­gas iš­va­das. Ta­čiau jei gal­va­kab­lis bū­tų deng­tas ema­le, o to­kių vis dėl­to pa­si­tai­ko, vi­so šito ne­pa­ma­ty­tu­me.

2A_pav 2B_pav

Ki­tą ga­na įdo­mų ban­dy­mą su šra­to for­mos gal­va­kab­liais at­li­kau, jei taip ga­li­ma pa­sa­ky­ti, ne­ty­čia. Kar­tą ruošdama­sis į žūk­lę tik va­ka­re pa­ma­čiau, jog ne­tu­riu to­mis spi­nin­ga­vi­mo są­ly­go­mis rei­kia­mų 18 g gal­va­kab­lių. Tu­rė­jau ke­liais gra­mais sun­kes­nių, leng­ves­nių, net­gi mi­nė­tų 18 g bu­vo ma­sa­li­nė­je, ta­čiau pas­ta­rų­jų gal­va­kab­lių kab­liu­kai per­ne­lyg il­gi. Ką da­ry­ti, juk rei­kia iš pat ry­to bū­ti val­ty­je? Ga­lė­jau pa­si­sko­lin­ti iš bi­čiu­lio, su ku­riuo kar­tu žve­jo­si­me, ta­čiau tai ne ma­no bū­dui. Iš­ei­tį ra­dau – pa­ė­miau dil­dę ir ke­le­tui 21 g gal­va­kab­lių su tin­ka­mo il­gio kab­liu­kais nu­dil­di­nau, ma­no nuo­mo­ne, ne­rei­ka­lin­gus 3 g 45° kam­pu (2 pav. A, B). To­kį kam­pą pa­si­rin­kau są­mo­nin­gai, ma­ny­da­mas, jog dži­gau­jant nu­kri­tęs ant dug­no gal­va­kab­lis at­si­stos pa­kel­da­mas į vir­šų ir ma­sa­lą, o tai ster­kau­jant tu­rė­tų bū­ti pri­va­lu­mas. Ne­ži­nau, ar tik­rai taip bu­vo, bet bent jau tą die­ną pa­ga­vau dau­giau nei drau­gas (vė­liau šiais gal­va­kab­liais spi­nin­ga­vau dar ne kar­tą). Dar vie­nas pa­ste­bė­ji­mas – to­kie gal­va­kab­liai lė­čiau skęs­ta nei ide­a­liai ap­va­lūs, tai taip pat ga­li tu­rė­ti įta­kos ki­bi­mui. Tie­sa, upė­je lė­tas sken­di­mas ga­li tap­ti jau ne pri­va­lu­mu, o trū­ku­mu, nes jei ten­ka trum­pais pa­kė­li­mais nuo dug­no ap­gau­dy­ti ne­di­de­lę dug­no at­kar­pė­lę stip­rio­je tėk­mė­je ar­ba trauk­ti ma­sa­lą dug­nu, to­kie gal­va­kab­liai ne­tiks.

3_pav

Ly­gi­nant gal­va­kab­lius su of­se­ti­nė­mis gal­vu­tė­mis ga­li­ma ras­ti ir pri­va­lu­mų, ir trū­ku­mų. Prie of­se­ti­nės gal­vu­tės ga­li­me tvir­tin­ti bet ko­kio dy­džio bei for­mos kab­liu­ką. At­ro­dy­tų, tai tik­rai ge­ras da­ly­kas, bet... Žūk­lės pre­kių par­duo­tu­vė­se siū­lo­mos pa­čios pa­pras­čiau­sios ir pi­giau­sios gal­vu­tės tu­ri dvi ver­ti­ka­lias kil­pe­les, o tai reiš­kia, kad vien tik ant kil­pe­lės už­mau­to žie­de­lio kab­liu­ko ne­pri­tvir­tin­si­me, nes jo kil­pe­lė yra ho­ri­zon­ta­lio­je pa­dė­ty­je, kaip ir ant kil­pe­lės už­mau­tas žie­de­lis. Žino­ma, ga­li­ma ban­dy­ti, ta­čiau ta­da kab­liu­ko gy­lys bus pa­suk­tas ne į vir­šų, bet į šo­ną. Va­di­na­si, mums rei­kia dar vie­no pa­pil­do­mo tvir­ti­ni­mo ele­men­to. Juo ga­li bū­ti ka­ra­bi­nas (seg­tu­kas). Taip kon­struo­ja­ma su­jun­gi­mo sis­te­mė­lė. Tai yra trū­ku­mas, ka­dan­gi bet ku­ri su­jun­gia­mo­ji gran­dis – pa­pil­do­ma ri­zi­ka, jog užki­bu­si stam­bi žuvis su­ge­bės at­lenk­ti seg­tu­ką ar žie­de­lį. Be to, vi­sa ta me­ta­li­nė gran­di­nė­lė at­ro­do ga­na grioz­diš­kai, ly­gi­nant su gal­va­kab­liu, ir ga­li bū­ti, jog skaid­ria­me van­de­ny­je ne­di­de­lia­me gy­ly­je bai­do at­sar­gias žu­vis. Pas­ku­ti­nis pa­ste­bė­ji­mas la­biau te­ori­nis. Kaip tvir­ti­na­mos of­se­ti­nės gal­vu­tės (taip jas tvir­ti­nu aš), pa­ro­dy­ta 3 ir 4 pav. Kaip ma­to­te, yra dvie­jų ti­pų gal­vu­tės – su­spaus­tos iš šo­nų ir vi­siškai ap­va­lios. Ki­taip nei „nu­dil­din­tas“ gal­va­kab­lis, su­spaus­ta iš šo­no of­se­ti­nė gal­vu­tė skęs­ta gal ir lė­čiau, bet la­bai ne­žy­miai.

 

Yra dar vie­nas „chi­rur­gi­nis“ bū­das, ku­rį at­li­kus ne­be­rei­kės ka­ra­bi­no ir kab­liu­ką su au­se­le su­jung­si­te vie­nu žie­de­liu. To pa­vyz­džiuo­se ne­pa­ma­ty­si­te, ka­dan­gi pa­ban­dęs šį bū­dą grei­tai jo at­si­sa­kiau, ta­čiau jus gal­būt tai ten­kins. Ga­li­ma re­plė­mis at­sar­giai pa­suk­ti vie­ną gal­vu­tės au­se­lę 90° kam­pu ir ji bus ho­ri­zon­ta­lio­je pa­dė­ty­je. To­kios ope­ra­ci­jos kar­tais pa­vyk­da­vo, o kar­tais au­se­lės vie­la pa­pras­čiau­siai trūk­da­vo. Vis dėl­to daž­niau vis­kas baig­da­vo­si ge­rai. Ta­čiau kab­liu­kų au­se­lės yra ga­na ma­žo dia­met­ro, tad tek­da­vo im­ti ma­žy­tį žie­de­lį, ku­ris pa­ga­min­tas iš itin plo­nos vie­los. Pir­ma, to­kių sun­ku ras­ti par­duo­tu­vė­se, an­tra, užmau­ti – tik­ras var­gas, o tre­čia, plo­na vie­la ne­pa­tva­ri, to­dėl už­ki­bus di­des­nei žu­viai žie­de­lis pa­pras­čiau­siai iš­si­tie­sin­da­vo.

4_pav

Dar vie­nas of­se­ti­nių gal­vu­čių trū­ku­mas. Tiks­liau – kab­liu­kų, ku­rie tvir­ti­na­mi prie jų. Ras­ti il­ga­ko­čių di­de­lių kab­liu­kų stan­dar­ti­niam 7 cm ri­pe­riui sun­ku. Gal­būt ge­rai pa­ieš­ko­ję žūk­lės pre­kių par­duo­tu­vė­se ką nors pa­na­šaus ir ap­tik­si­te, ta­čiau at­kreip­ki­te dė­me­sį – tai bus kab­liu­kai su pa­pras­tais ko­te­liais. Ant to­kių už­mau­tas gu­mi­nu­kas nu­slen­ka, rei­kė­tų ieš­ko­ti kab­liu­kų, ant ku­rių ko­te­lių yra už­kar­pė­lės (jie da­ro­mi tam, kad slie­kai ge­riau lai­ky­tų­si), jos bent mi­ni­ma­liai pri­lai­ko už­ner­tą si­li­ko­ni­nį ma­sa­lą. Žino­ma, yra spe­cia­lių of­se­ti­nių kab­liu­kų (Lie­tu­vo­je jie pa­si­ro­dė pa­ly­gin­ti ne­se­niai), bet to­kiais žve­jo­ti aš ne­mėgs­tu. Tai tik ma­no nuo­mo­nė, ku­ri vei­kiau­siai šiuo klau­si­mu yra ne itin ar­gu­men­tuo­ta, nes of­se­ti­nius kab­liu­kus ga­li­ma pa­slėp­ti ma­sa­le ir jis ma­žiau ka­bin­sis už ker­plė­šų. Ta­čiau gau­dant jais, o ir pa­pras­tais kab­liu­kais, re­zul­ta­ty­vių pa­kir­ti­mų skai­čius bus ma­žes­nis nei spi­nin­gau­jant su pa­pras­tais gal­va­kab­liais. Tai jums ga­ran­tuo­ju. Mi­tas, kad užki­bu­si žuvis nuo gal­va­kab­lio at­si­ka­bi­na leng­viau nei nuo pa­pras­to kab­liu­ko, nes, pa­sak šios te­ori­jos (tai tik te­ori­ja, prak­tiš­kai ši­to ne­ju­tau) ša­li­nin­kų, gal­va­kab­lio gal­vu­tė vei­kia kaip sa­vo­tiš­kas sver­tas ir lei­džia trau­kia­mam lai­mi­kiui iš ger­klės iš­pur­ty­ti gal­va­kab­lį. Meš­ke­rio­jant žie­mą ar šil­tuo­ju me­tų lai­ku (taip kar­tais gau­dau dug­ni­ne žiob­rius) avi­žė­lė­mis ne­jau­čiu skir­tu­mo tarp jų bei pa­pras­tų kab­liu­kų – žu­vys pa­sprun­ka daž­niau ne­bent ta­da, kai avi­žė­lės kab­liu­kas bū­na la­bai trum­pas ir neaštrus, su ne­vy­ku­sia už­kar­pė­le.

 

Ne kar­tą skai­čiau, o ir pats įsi­ti­ki­nau, jog ant of­se­ti­nių gal­vu­čių kab­liu­kų už­mau­ti gu­mi­nu­kai pa­pil­do­mai lin­guo­ja į šo­nus ir taip su­si­da­ro pa­pil­do­mi po­van­de­ni­niai vir­pe­siai, plėš­rū­nams to­kie ma­sa­lai at­ro­do na­tū­ra­les­ni (lė­tai trau­kiant iš­gau­na­mi pla­tūs jų kū­nų mos­tai). Ne­neig­siu, tie­sos (bent jau te­ori­nės) yra. Gal­būt tai net­gi prak­ti­niai da­ly­kai, ka­dan­gi yra bu­vę, jog gu­mi­nu­kus ster­kai, ly­de­kos ar eše­riai mie­liau čiup­da­vo ta­da, kai gau­dy­da­vau of­se­ti­nė­mis gal­vu­tė­mis. Ta­čiau pa­kirs­ti juos pa­vyk­da­vo sun­kiau nei spi­nin­gau­jant pa­pras­tais gal­va­kab­liais. Taip yra to­dėl, kad jung­tis „kil­pe­lė–­žie­de­lis–­ka­ra­bi­nas“, lai­kan­ti kab­liu­ką, lei­džia jam per­si­vers­ti gy­liu žemyn (taip dažniau­siai ir nu­tin­ka), tai ne­igia­mai at­si­lie­pia pa­kir­ti­mui. Be­je, gau­dant su ri­pe­riu toks „per­si­ver­ti­mas“ nie­ko ge­ro ne­ža­da ir ma­sa­lui, nes jis plau­kia pil­vu aukš­tyn, o juk šio gu­mi­nu­ko spal­vos daž­nai bū­na su­de­rin­tos imi­tuo­jant na­tū­ra­lią žu­ve­lę.

5_pav

Daug ge­riau vie­toj pa­pras­to kab­liu­ko tvir­tin­ti dvi­ša­kį. Žino­ma, „per­si­ver­ti­mų“ ir čia ne­iš­veng­si­te, ta­čiau bus leng­viau pa­kirs­ti, ma­sa­las ir­gi tvir­čiau lai­ky­sis. Bet ir vėl ta pa­ti pro­ble­ma – o kur gau­ti dvi­ša­kių su la­bai il­gais ko­te­liais? Na­muo­se ga­li­ma pa­si­ga­min­ti įvai­rių kab­liu­kų kom­bi­na­ci­jų. 5 pav. ma­to­te, kaip tai at­ro­do. Tai ne ma­no kon­struo­tos sis­te­mė­lės, jos bu­vo tai­ky­tos gau­dy­ti po­ro­lo­ni­nė­mis žu­ve­lė­mis, ta­čiau iš­ban­džiau žve­jo­jant gu­mi­nu­kais – vi­sai ti­ko. No­rint to­kias pa­si­ga­min­ti, rei­kia la­bai daug pa­stan­gų, to­dėl kažin ar ver­ta, žinant, kad kar­tais per die­ną nu­trau­ki vi­są sau­ją gal­va­kab­lių ar gal­vu­čių. Be­je, pas­ta­ro­sios ma­žiau kliū­va už šiekš­tų, tad čia jau yra pri­va­lu­mas.

6_pav

Kol kas kal­bė­jau apie pa­pras­čiau­sias of­se­ti­nes gal­vu­tes. Ta­čiau žūk­lės pre­kių par­duo­tu­vė­se ra­si­te gal­vu­čių ir su spe­cia­liu seg­tu­ku, ant ku­rio ne­sun­kiai už­mau­si­te kab­liu­ko au­se­lę. 6 pav. ma­to­te dvi skir­tin­go tvir­ti­ni­mo gal­vu­tes, abie­jų seg­tu­kai pa­kan­ka­mai pa­ti­ki­mi, ta­čiau ir jos ne be trū­ku­mų. Kar­tais (la­bai re­tai, bet pa­si­tai­ko) už­mau­ti ant jų seg­tu­kų kab­liu­kai už­si­sker­suo­ja ir ma­sa­las plau­kia ne pas­kui of­se­ti­nę gal­vu­tę, bet maždaug 45° kam­pu, tai ne­igia­mai at­si­lie­pia tiek plėš­rū­no su­vi­lio­ji­mui, tiek pa­kir­ti­mui. To­dėl ge­riau­sia kon­struk­ci­ja aš lai­kau 7 pav. pa­ro­dy­tą of­se­ti­nę gal­vu­tę. Jų įsi­gi­jau vie­no­je Kau­no žūk­lės pre­kių par­duo­tu­vė­je, ki­tur ne­su ma­tęs. Kiek su­pran­tu, tai kažkoks švi­no ir ge­ro­kai kie­tes­nių me­ta­lų ly­di­nys, ka­dan­gi, kaip ma­to­te iš pa­vyz­džio, ši­taip tvir­ti­nant la­bai grei­tai pra­pla­tė­tų esan­ti gal­vu­tė­je sky­lu­tė ir seg­tu­kas iš jos iš­sprūs­tų. Mi­nė­tos gal­vu­tės pa­kan­ka­mai bran­gios, be to, man ne­pa­tin­ka rau­do­na jų ema­lė, bet ki­to­kių, de­ja, nė­ra. O kad tvir­ti­ni­mo kil­pe­lės yra cen­truo­tos, bet ne­iš­kel­tos aukš­čiau iš­il­gi­nės kū­no svo­rio ašies, nė­ra blo­gai, prak­tiš­kai įsi­ti­ki­nau – tai ne­tu­ri jo­kios reikš­mės.

7_pav

Ka­dan­gi už­si­mi­niau apie kab­liu­ko ko­te­lio cen­tra­vi­mą gal­vu­tės at­žvil­giu, pra­tę­siu šią min­tį kal­bė­da­mas ir apie gal­va­kab­lius. Re­kla­mi­niuo­se teks­tuo­se ga­li­ma ras­ti tei­gi­nių, jog iš­kel­tas aukš­čiau svo­rio cen­tro ašies kab­liu­kas yra di­de­lis pri­va­lu­mas, nes, at­seit, ant dug­no nu­kri­tęs gal­va­kab­lis (jei dži­gau­ja­me) ne­pra­smen­ga dum­ble. Nie­kis vi­sa tai, ne­ma­tau jo­kio skir­tu­mo. Gal­būt ma­žiau smeg­tų dum­ble (te­ori­nė prie­lai­da), jei spi­nin­gau­tu­me la­bai ma­žais gu­mi­nu­kais pa­ly­gi­nus su di­de­le bei sun­kia gal­va­kab­lio gal­vu­te, ta­čiau taip gau­do­me la­bai re­tai.

8_pav

Ge­ro­kai opes­nis klau­si­mas – gal­va­kab­lių už­kar­pė­lės, ku­rios pri­lai­ko gu­mi­nu­ką, kad pas­ta­ra­sis ne­nu­smuk­tų nuo gal­va­kab­lio kab­liu­ko. Už­kar­pė­lės bū­na pa­čių įvai­riau­sių ti­pų. Su­rin­kau, ką tu­rė­jau sa­vo ar­se­na­le (8 pav.), bet tai tė­ra la­šas jū­ro­je. Šia te­ma ne vel­tui pra­bi­lau, ka­dan­gi po ke­lių iš­trauk­tų žu­vų ki­bus gu­mi­nu­kas (ypač jei jis iš la­bai minkš­to si­li­ko­no) ima slan­kio­ti gal­va­kab­lio ko­te­liu, ne­be­si­lai­ko. Pa­pras­tai taip at­si­tin­ka dėl dvie­jų priežas­čių. Pir­mo­ji – gal­va­kab­lio už­kar­pė­lės bū­na per­ne­lyg men­kos ar­ba (ir) ant kab­liu­ko ko­te­lio užlie­tas toks sto­ras sluoks­nis švi­no, jog už­mau­to ma­sa­lo vi­du­je at­si­ran­da ne­pa­do­riai di­de­lė sky­lė. 9 pav. pui­kiai ma­to­si vos ne pleiš­to for­mos sto­ras švi­no sluoks­nis ant kab­liu­ko ko­te­lio ir ne­di­de­lė tri­kam­pė už­kar­pė­lė. Jau iš anks­to ga­li­ma nu­spė­ti, kad ma­sa­las nuo to­kio gal­va­kab­lio smuks net neužki­bus žu­viai. Čia nu­fo­tog­ra­fuo­ti gal­va­kab­liai skir­ti bent jau 7 cm dy­džio gu­mi­nu­kams, bet dar di­des­nė pro­ble­ma iš­ky­la ul­tra­light mė­gė­jams, pa­ty­riau tai sa­vo kai­liu. Vy­rau­ja ten­den­ci­ja – kuo ma­žes­nis gal­va­kab­lis, tuo gru­biau jis pa­ga­min­tas. Kai bu­vau su­si­ža­vė­jęs spi­nin­ga­vi­mu smul­kiais ma­sa­liu­kais, vi­sa­da į žūk­lę ne­šio­da­vau­si ma­žą dil­de­lę, su ku­ria pa­dai­lin­da­vau tuos gru­bius „lie­ji­nius“ ant gal­va­kab­lių kab­liu­kų ko­te­lių. Žino­ma, da­lį jų jau pa­si­ruoš­da­vau prieš žūk­lę. Ge­riau­si, ma­no nuo­mo­ne, yra plo­ni ir su dviem už­kar­pė­lė­mis, ku­rių vie­na nu­kreip­ta že­myn, o ki­ta – aukš­tyn. Pa­si­žiū­rė­ję į 8 pav. to­kią pa­ma­ty­si­te.

9_pav

Pra­dė­jęs straips­nį min­ti­mis apie gal­va­kab­lių spal­vas, ta te­ma ra­ši­nį ir už­baig­siu. Vėl siū­lau pa­žvelg­ti į 8 pav. Tik­riau­siai ma­to­te, kad švi­no at­spal­viai va­ri­juo­ja nuo la­bai tam­saus ma­ti­nio iki švie­saus bliz­gan­čio. Įvai­rius at­spal­vius su­tei­kia ki­tų me­ta­lų prie­maiša švi­ne. Dėl to jų svo­ris ne­si­kei­čia ar­ba be­veik ne­si­kei­čia ir nuo­ro­dos, ko­kios ma­sės yra gal­va­kab­lis, daž­niau­siai ati­tin­ka re­a­ly­bę. Bet tie bliz­gūs gal­va­kab­liai (an­trą kar­tą jau sa­kau) man ne­pa­tin­ka, ma­nau, kad kai ku­rioms plėš­rū­nėms tam tik­ro­mis žūk­lės są­ly­go­mis taip pat. Kai ku­rie švie­saus švi­no gal­va­kab­liai pa­tam­sė­ja jau po pir­mos žūk­lės, ne­rei­kia jų nė mir­ky­ti ma­jo­ne­ze (Gin­ta­ro Nauc­kū­no re­cep­tas) ar ko­kia­me nors che­mi­nia­me tir­pa­le, ta­čiau ki­ti tvis­ka vi­są lai­ką. Kaip mi­nė­jau, taip yra dėl įvai­rių ki­tų me­ta­lų prie­mai­šų švi­ne. Sten­giuo­si pirk­ti tam­ses­nius, bet kai ne­ran­du – žve­jo­ju ir su to­kiais. Juk vis dėl­to pri­ori­te­tą tei­kiu ne spal­vai, o kab­liu­ko ko­te­lio il­giui, kab­liu­ko dy­džiui, ko­ky­bei ir, ži­no­ma, gal­va­kab­lio svo­riui. Nors ir gai­la, ta­čiau gal­va­kab­lių pa­si­rin­ki­mas Lie­tu­vo­je men­kas, net­gi tų „tau­ti­nių šra­ti­nių“.

Romualdas ŽILINSKAS


Zukle_10_virselis

 

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea