Orai Vilnius
baldai

Ką žvejoti? Patarimai,straipsniai

Tyliai ...

tyliai

Kuo man patinka žūklė plūdine meškere upėje? Ogi tuo, kad žuvį gali rasti pačiose, atrodytų, netikėčiausiose vietose. Įprastas vaizdelis – stovi ant kranto ar įsibridę iki pat „saugiklių“ žvejai ir petys petin mojuoja meškerykočiais. Vieni pagauna, kiti – ne. O kur nors tolėliau tyliai tupi susigūžęs koks vietinis diedukas ir traukia neskubėdamas vieną trofėjinį egzempliorių po kito. Tik niekas šalia stoti nedrįsta – vieta, atseit, „neperspektyvi“: žolių kuokštai, gylio tik tiek, kad net žvirblis kelių nesušlaptų, krūmai aplink...

Aišku, tokioje vietoje grakščiai meškere nepamojuosi, neparėkausi – reikia tupėti tyliai, nekrebždėti ir... pasiryžti kurį laiką padirbėti „uodų lesyklėle“.

Bet upė tuo ir vilioja, kad žuvis renkasi vietas nebūtinai ten, kur žvejui patogiau. Labai dažnai, o ypač pavasarį, kai vanduo gerokai aukštesnis, stambų šapalą, meknę ar karšį galima rasti vos pusmetrio atstumu nuo kranto, poros sprindžių gylyje, ypač ten, kur krantas kiek statesnis ir prie pat kranto vandens paviršių užkloja pernykščių vandenžolių juosta – svarbu tik tyliai prisėlinti (1 schema). Dažniausiai tai nedidelės vos metro pločio įlankėlės, kuriose srovė kiek sulėtėja. Tokiose vietose žuvys laikosi ar bent kuriam laikui stabteli beveik ištisus metus.

Juodieji ir baltieji, arba keletas minčių apie žiobrių žūklę III dalis

ziobris9

Žiobrių žvejoti važiuoju į netoli Vilniaus tekančias Aukštaitijos upėse – Nerį, Šventąją, Siesartį, Širvintą, Vokę, Vilnelę ir kitas, tad apie šių upių realijas daugiau ir kalbėsiu. Nors esu įsitikinęs, kad tie patys dėsniai galioja ir kitur, gal tik su šiokia tokia laiko paklaida.

Ankstesnę straipsnio dalį rasite čia.

Trys svarbiausi kintamieji, arba apie pavadėlių ilgį, svarelių svorį ir plūdžių keliamąją galią

Labai svarbų vaidmenį gaudant vadinamąja „valakuša“ vaidina tokie veiksniai kaip pavadėlio ilgis ir svarelio svorio bei plūdės keliamosios galios suderinimas. Pavadėlio ilgį geriausia parinkti tokį, kad masalas plauktų nuo dugno maždaug per 5–10 cm ir jokiu būdu ne aukščiau. Jeigu jis plauks palei patį dugną – užkibs mažiau žuvų, bet masalas dažniau mirtinai įstrigs dugne, o jeigu plauks aukščiau – vargu ar žiobriai kibs.

Juodieji ir baltieji, arba keletas minčių apie žiobrių žūklę II dalis

ziobris6

Žiobrių žvejoti važiuoju į netoli Vilniaus tekančias Aukštaitijos upėse – Nerį, Šventąją, Siesartį, Širvintą, Vokę, Vilnelę ir kitas, tad apie šių upių realijas daugiau ir kalbėsiu. Nors esu įsitikinęs, kad tie patys dėsniai galioja ir kitur, gal tik su šiokia tokia laiko paklaida.

Pirmą dalį šio straipsnio rasite čia.

Plūdinė – geriau

Kad ir kaip gerai pažinotum upę ir jos ruožus, vis tiek, nepabandęs joje pažvejoti anksti pavasarį, šimtu procentų nežinai – yra toje vietoje žiobrių ar ne. Pagaudai vienur – nekimba, tada keliauji į kitą vietą ar pervažiuoji prie tolimesnio upės ruožo, kur fortūna būna maloningesnė. Todėl, nori nenori, žiobrių žūklė šiuo metu yra susijusi su nuolatinėmis paieškomis. Dėl šios priežasties aš žiobrius labiausiai mėgstu žvejoti plūdine meškere. Ja daug greičiau ir paprasčiau apgaudyti upės ruožus, beto, ir pati žūklė mobilesnė – nereikia tiek įrangos, gali nuolat judėti. Šiaip jau, jeigu pasirinktoje upės vietoje yra žiobrių, tai paprastai ilgai laukti netenka. Jei per dešimt minučių nė vienas neužkibo – eik jų ieškoti kitur.

Juodieji ir baltieji, arba keletas minčių apie žiobrių žūklę I dalis

ziobris3

Žiobrių žvejoti važiuoju į netoli Vilniaus tekančias Aukštaitijos upėse – Nerį, Šventąją, Siesartį, Širvintą, Vokę, Vilnelę ir kitas, tad apie šių upių realijas daugiau ir kalbėsiu. Nors esu įsitikinęs, kad tie patys dėsniai galioja ir kitur, gal tik su šiokia tokia laiko paklaida.

Kada atplaukia žiobriai, arba kuo „baltieji“ žiobriai skiriasi nuo „juodųjų“

Pirmoji žiobrių migracija prasideda gerokai anksčiau, dar rudens pabaigoje ar žiemą, kada į upes atplaukia patys stambiausi žiobriai, žvejų nuo seno kažkodėl vadinami „juodaisiais“, mat iki pavasario, pabuvę gėlame vandenyje keletą mėnesių, jie tampa tamsesni nei „šviežiai“ iš jūros atplaukę jų gentainiai „baltieji“. Ankstyvieji žiobriai migruoja ne pavieniui, o būreliais, tačiau paprastai gerokai mažesniais, nei pavasariniai nerštaviečių link judantys jų broliai. Be to, ir pailsėti tarp plaukimo jie renkasi visai kitas vietas. Kas žino jų takus, įsigudrina žvejoti juos dar nuo ledo, vis dėlto aš juos meškerioju anksti pavasarį, vos išplaukus ledams. Pirmieji žiobriai išsiskiria savo dydžiu bei atsargumu. Kilogramą sveriantis žiobris tikrai nieko nestebina. Tuo tarpu pavasario antroje pusėje, žvejojant prieš nerštą „baltuosius“, tokio dydžio žiobrių beveik nepasitaiko.

Keletas patarimų apie lydekų gaudymą sekliuose vandenyse

lydeka8
Sekliuose vandenyse visi mes instinktyviai ieškome gilesnių vietų. Tai, aišku yra sveikintinas dalykas, jei gelmės ieškome tokiame vandens telkinyje, kuriame daug įvairių gylių - kalneliai, daubos, skardžiai. Bet ką jūs darote, kai gylis ten, kur žvejojate yra 1 - 1,5 m ir visas vandens telkinys yra seklus? Tai labai įdomus kalusimas ir per paskutiniuosius dvidešimt metų šia tema jau turiu sukaupęs nemažai patirties, kuria čia pasidalinsiu.
Pirmiausia, ką turite padaryti, tai nusiteikti psichologiškai ir pripažinti sau, kad net didelis plėšrūnas, toks kaip 10 kg lydeka, gali gyventi labai sekliame vandenyje. Tačiau tokiose vietose jos ypač atsargios ir tylios, ir ilgą laiką jūs galite nei neįtarti, nei nepastebėti, kur laikosi lydekos. Tik dviem atvejais lydeka sekliame vandenyje gali išsiduoti. Vienas atvejis - kai lydeka puola grobį (tas grobis gali būti net ir paukštis), kitas atvejis - žvejas plaukiantis su valtimi gali netikėtai išgąsdinti arti vandens paviršiaus besiilsinčią lydeką. Išgąsdinta lydeka sprunka ir dėl to vandens paviršiuje pasirodo gan nemaži ratilai. Jei pastebite ratilus vandens paviršiuje, tada jūs turite žvejoti lydekas būtent toje vietoje ir ilgai nelaukiant.

Karpių gaudymas

karpis.grynas_thumb_medium320_200Karpis jau yra tokia žuvis kuriai pagauti reikia įdėti šiek tiek pastangų. Viskas priklauso nuo vandens telkinio kuriame žvejojama. Sazanai gyvena didelių upių žemupiuose, užtakiuose, senvagėse, dideliuose ežeruose. Karpiai ežeruose, tvenkiniuose, buvusiuose molio karjerose. Sezanai ir karpiai mėgsta plaukioti meldų sąžalynuose, giliose vietose, duobėse, po nusvirusiais medžiais ir krūmais. Dieną plaukia toliau nuo kranto, vakare mėgsta seklumas, medžioja vabzdžius. Buvimo vietą galima nustatyti pagal kylančius burbuliukus.
Karosai ne tokie atsargūs. Plaukioja prie žolių, rausiasi dumble. Stambūs karosai atplaukia prie kranto tik sutemus arba auštant, prieš patekant saulei. Karosai mėgsta gyventi tose pačiose vietose, ir sugavę vieną, neabejokite, kad ant meškerės paklius dar keletas.

Karosų žuklė plūdine meškere

karosasTurbūt kiekvienas, dar mažas būdamas yra gaudęs karosus.. Atrodo viskas labai paprasta su jais, imi pludę iš kamščio, dedi kablį ir eini i prudelį. Kaimuose, manau daug kas taip ir gaudo, o aš pabandysiu paaiškinti šiektiek kitokią ju gaudymo sistemą.

Visų pirma, karosų gaudymui reikia pasirinkti tam tinkamą laika, iš patirties sakau, kad didieji karosai geriausia kimba švintant arba saulei leidžiantis.

Sistemele kurią as naudoju jų gaudymui:

Imu paprastą iki 3,6m meskerykotį, galima naudoti ir spiningą, priklauso ar krantas švarus, aš naudoju 3,6m ilgio meškerę. Ritei specialaus dėmesio neskiriu, kokią turiu, tokią dedu, ant mano karosinės meškerės uždėta Mangan RDS, kuri kainuoja vos ~20lt. Meškerykotis, taipat panašios kainos. Valas - pagrindinis iki 0,22mm, pavadelis iki 0,16mm. storesnį pavadelį dedu tik jei karosai buna jau daugiau nei geras delnas. Kabliukus naudoju Gamakatsu - LS 1050 16dydžio kabliukus, jie ploni, taigi mažą karosą bus lengva paleisti, jį mažai sužeisim. Pludę taipat naudojų pagal krantą, jei žolės ir reikia toliau užmesti, dedu didesnę, jei nera žolių puikiai tinka ir maža.

Povandeninių džiunglių valdovas – lynas

lynai.kibireKai prasideda alinantys karščiai, sėdėti saulėkaitoje su meškere visą dieną – tikras vargas. Visai kas kita vos brėkštantys ankstyvi rytai, kai bunda diena, o ant vandens ryškios plūdžių antenėlės dar sunkiai įžiūrimos. Norintiems ilgiau pasilepinti saldžiu rytmečio miegu, graužtis neverta. Saulei pasukus vakarop, gęstanti diena ir dvelkianti vėsa kompensuos prasnaustą rytinę žūklę bei dovanos tai, dėl ko meškeriotojas ištisas valandas rymo prie vandens ir laukia paslaptingo plūdžiukės virptelėjimo. Pagaliau... ji vos pastebimai atgijo ir palengva siūbuodama paniro po vandeniu. Pakirtęs laimikį, žvejys pajuto stiprų pasipriešinimą. Užkibo ilgai lauktas lynas.

Raudonakis stipruolis

Krabai – tai paprasta

kamciatkos_krabas1Neseniai žodis “kamčiatkiniai krabai” man asocijavosi su konservuota krabų mėsa mažoje skardinėje dėžutėje, kurią galima buvo gauti tiktai turint didelius ryšius. Bet mano tėvai neturėjo ryšių nei valdžioje, nei prekyboje, todėl teko pasitenkinti žiniomis, kad Tolimųjų Rytų jūrose gyvena šie gigantiški vėžiai. Kelis kartus net mačiau juos per televizorių, stebėdamasis žmonių, užsiimančių šiuo verslu, narsumu, nebijančių šių stambių spygliuotų “vorų”. Vėliau dar sužinojau, kad kamčiatkinius žieduotuosius krabus labai myli japonai ir su malonumu pas mūsų brakonierius keičia į juos savo dėvėtas mašinas, tuo pačiu atsikratydami būtinumu jas utilizuoti.
Porą metų atgal, išvažiavęs į komandiruotę į garsų Murmansko miestą, sužinojau, kad kamčiatkiniai krabai, dar keletą dešimčių metų atgal, buvo čia atvežti veisimui ir visai neblogai įsikūrė užpoliaratyje.

Kaip gaudomos didžiosios žuvys

karpukasDidelė, baikšti, įnoringa ir stipri žuvis yra karpis. Maitinasi jis dažniausiai ryte ir vakare, tik rudenį — popiečio valandomis. Vidurdienį, kai vanduo sušyla, karpis laikosi gelmėje ar duobėse. Maitindamasis rausia dumblą. Geriausias šios žuvies apetitas esti tada, kai vanduo sušyla iki 20—25°. Karpis ryja viską, ką randa dugne, taigi neatsisako nė masalo. Juo gali būti sliekas ar kitas žuvies gardumynas, prie kurio ji įpratinta jaukinimu. Masalas leidžiamas į dugną plūdine, dugnine ar pusdugnine meškere. Kai kurie meškeriotojai karpius vilioja su augaliniu masalu, skrituliais. Skrituliai, nuleidus masalą ant dugno, paliekami. Nematydamas žmogaus, meškerykočio, karpis mėgaujasi masalu ir užkimba ant kabliuko. Lieka, priplaukus laiveliu, jį su skrituliu surasti.
Žuvaujant plūdine meškere, meškerykotis turi būti stiprus. Valas — iki 0,3 mm storio, su plonesnių, bet stipriu, 50 cm ilgio pavadėliu. Valas ir pavadėlis tinka dugno spalvos. Taigi jie dažomi anilino dažais. Prie plūdinės meškerės valas imamas šviesiai žydras, rusvas arba žalsvas, prie dugninės — tamsiai rudas arba juodas. Meškerė turi būti su rite. Dirbant su pusdugnine meškere, reikia turėti svarmenį "ėdžias". Užkibęs didelis karpis netraukiamas iš karto j krantą — gali trūkti valas ar pavadėlis. Atsargiai nuvyniojama nuo ritės po truputį valo, ir einama krantu ta pačia kryptimi, kur plaukia žuvis (reikia sekti, kad ji aštriu nugariniu peleku nenupjautų valo). Paskiau žuvis iš lėto graibšteliu ištraukiama.

Žvejai baltos duonos masalu „nutukina žuvis“

karpis.grynasŽvejai nebegalės masalui naudoti baltos duonos ir kitų baltų miltų kepinių, nes toks maistas nutukina žuvis.

Tokį sprendimą pirmieji šalyje paskelbė vienas iš britų žuvininkystės ūkių, kuriuose galima įmerkti meškerę už tam tikrą mokestį, rašo „The Telegraph“.

Žvejai paraginti žuvis masinti neapdorotų, neskaldytų grūdų duona. Specialistų tvirtinimu, baltoje duonoje trūksta baltymų ir per daug jos prarijusios žuvys apsunksta, tampa mieguistos. Žvejai baltą duoną mėto ir į vandenį, ir mauna ant kabliukų. Didžiojoje Britanijoje toks masalas - populiarus, naudotas šimtmečius ir net minimas žvejo knygoje, išleistoje 1653 metais.

 

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Prisijunkite su facebook
Svetainių kūrimas Via leaurea