Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Paslaptingas lynas

lynai.kibire

Vasara dar nesibaigė, tad prie vandens telkinių ir toliau atostogaujant galima tuo pačiu paimti ir meškerę į rankas ir žvejoti. Lynas - tai dar viena įdomi, paslaptinga žuvis, kurios kūno spalva kalbant apie taikias žuvis yra išskirtinė, todėl šios žuvies tikrai nesumaišysite su nieko kitu. Ar esate gaudę lynus?, su šia žuvimi tikrai verta susikauti, tad šįkart laisvalaikio rubrikoje mūsų tinklapio lankytojams siūlome iš arčiau trumpai susipažinti būtent su lynu.
Bendra informacija apie lyną
Lynas – karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių (Cyprinidae) šeimai. Šios žuvies ilgis gali siekti iki 60 centimetrų, svoris net iki 7 kilogramų, tačiau dažniausiai sugaunami 30 - 35 centimetrų ilgio bei 0,5 - 1 kilogramų svorio lynai. Jie yra nesunkiai atpažįstami, kūnas kresnas, labai gleivėtas, uodegos stiebelis trumpas. Nugara juodai žalsva, šonai žalsvai auksinės spalvos, papilvė pilkšva arba gelsva. Labai uždurpėjusių tvenkinių lynai kartais būna beveik juodi. Akys mažos, raudonos. Žiotys mažos, galinės, lynas turi du nedidelius ūsus viršutinės lūpos šonuose. Žvynai pailgi, ploni, giliai įaugę į odą. Pelekai apvaliais pakraščiais, tamsūs. Lytiškai subrendusio patino pilvinių pelekų antrasis spindulys labai sustorėjęs, ir aplamai pelekai yra gerokai pailgėję.
Taip pat yra išveista ir dekoratyvinė lynų veislė, kuri dažniausiai auginama tvenkiniuose. Jų kūno spalva vyrauja nuo geltonos iki oranžinės, pasitaiko nedidelių juodų dėmelių.
Lynai paplitę visoje Europoje, išskyrus šiaurinius rajonus bei visą Skandinaviją. Jie sėkmingai buvo aklimatizuoti Australijoje, Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje, kur auginami tvenkiniuose. Paplitę Lietuvos ežeruose ir upėse, kur dumblėtas dugnas. Dažna verslinė žuvis.
Lynai neršia palyginus vėlai, t.y. birželio-liepos mėnesį ant vandens augalų, kai vanduo įšyla iki 19-20 °C ir kai dauguma kitų žuvų tuo laiku jau būna išneršusios. Jų vislumas didelis: 500 g patelė paleidžia iki 300 000 ikrelių, o stambūs individai ir iki 900 000. Ikreliai smulkus mažesni nei 1 mm skersmens, dedami ant augalų, prie kurių prilimpa. Jaunikliai iš pradžių minta zooplanktonu, o vėliau dugno gyviais. Jaunos žuvys retai palieka žolių sąžalynus.
Lynas deguonies atžvilgiu nelabai reiklus, todėl gyvena ir tokiuose ežeruose, kur kitos žuvys žiemą nutrokšta. Tai dugninė žuvis, didžiąją paros dalį praleidžianti povandeninių augalų tankynėse, besirausdama dumble, bet maistą renka ir nuo vandens augmenijos ir viršutiniuose vandens sluoksniuose. Paaugę lynai daugiausia minta vėžiagyviais, lervomis (ypač mėgsta uodų trūklių lervas), dėlėmis, moliuskais, apsiuvomis ir sliekais, tačiau neatsisako ir augalinio maisto. Šios žuvys intensyviai maitinasi tik vasarą, o žiemą, įsirausius į dumblą, snaudžia. Gyvena jie nedideliais tuntais, o stambesni dažnai pasitaiko ir po vieną.
Lynų žvejybos sąlygos Lietuvoje

Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. kovo 28.d. įsakymo Nr. D1-272 patvirtintų mėgėjiškos žūklės taisyklių redakcija, pagal mėgėjiškos žūklės režimo sąlygas, trylikto punkto (draudžiama gaudyti) 13.3. skyrių (mažesnes nei šių dydžių) - draudžiama gaudyti mažesnius nei 25 cm. lynus (Tinca tinca).
Pastaba. Pagautos žuvys ir vėžiai, mažesni negu nustatyta šiame punkte, taip pat žuvys, kurias draudžiama gaudyti ar tuo metu draudžiama gaudyti, turi būti tuoj pat paleidžiamos atgal į tą patį vandens telkinį. Žuvys matuojamos nuo snukio pradžios iki uodegos peleko galo, vėžiai - nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo.
Nors lynų žūklė oficialiai jų neršto metu nėra uždrausta, tačiau sąmoningi ir apie ateitį galvojantys žvejai neturėtų trukdyti šiai žuviai neršto metu.
Lynų žvejybos ypatumai

lynas
Lynai, kaip ir kitos taikios žuvys, yra įprastai gaudomi naudojant plūdines arba dugnines meškeres. Žinoma, žūklės būdo pasirinkimas tiesiogiai priklauso nuo žvejybinės vietos specifikos. Nors lynų pasitaiko ir tekančiose vandenyse, t.y. upėse, tačiau vis dėl to dažniausiai jie yra žvejojami stovinčiuose vandens telkiniuose, t.y. ežeruose ir tvenkiniuose.
Ežeruose ir tvenkiniuose lynas pradedamas žvejoti pavasarį, ištirpus ledui, maždaug balandžio mėnesį, o upėse – nuslūgus ir praskaidrėjus vandeniui. Prieš nerštą kimba blogiau, bet po jo – vėl gerai, tačiau trumpą laiką būna godus. Vasaros viduryje visiškai nekimba, o pradeda kibti maždaug apie rugpjūčio vidurį ir gerai kimba iki rudens. Patys dosniausi mėnesiai yra gegužė ir birželis.
Daugelio lynų gaudymo specialistų tvirtinimu, lynų paros maitinimosi grafikas yra maždaug toks: nuo aušros iki gerai įsidienojant jie laikosi žolėtose vietose arčiau krantų 0,5 - 1,5 metrų gylyje, kur rausiasi po dugną. Tose vietose tuo metu matyti į viršų kylantys burbuliukai ir judančios žolės. Vėliau žuvys pasitraukia toliau nuo kranto bei renka maistą nuo vandens augmenijos. Rinkdami vėžiagyvius ir įvairias kirmėles nuo vandens lelijų lapų apačios, kaip ir raudės lynai garsiai čepsi. Vakarop žuvys vėl patraukia prie kranto, o naktį laikosi ir vandens paviršiuje, ir prie dugno. Jei diena apsiniaukusi, lynai prie kranto būna ilgiau.
Visada pravartu jaukinti lynus kelias dienas prieš žūklę. Atvykus į nežinomą vietą, geriau rinktis vietą netoli vandens augmenijos, be to, kur dugnas dumblėtas. Prieš gaudant jį reikėtų kruopščiai ištyrinėti. Jei dugnas kietas, galima sumesti pašarinius rutulius. Jei dumblėtas, geriau berti lengvus pašarus – jie nusės ant dugno ir žolių. Tokiu atveju masalas turi būti pakeltas kiek aukščiau. Gaudant lynus, didesnioji pašaro dalis visada sumetama prieš žūklę, nes dažniausiai žvejybos vietos gylis yra nedidelis ir netoli kranto, tad dažnas jaukinimas baido lynus. Masalas – sliekai, kukurūzai, uodų trūklių lervos.
Lynas meškeriojamas netoli nuo kranto tarp augalų, 1 – 2 metrų gylyje. Meškerioti reikia tose vietose, kuriose lynas maitinasi. Nenutrūkstama virtinė vandenyje kylančių dujų burbulų dažnai rodo, kad toje vietoje, dumble, rausiasi, ieškodamas maisto, lynas. Svarbiausia į tinkamą vietą užmesti masalą - į akutę tarp vandenžolių. Tokiose vietose susirenka lynai ir rankioja maistą.
Lynų žūklė reikalauja ne tik gero pasiruošimo, bet ir yra tikras žvejo kantrybės išbandymas. Visi, kam teko juos gaudyti, žino, kaip jie kimba: tai paliečia masalą ir atsitraukia, tai paima jį ir vėl paleidžia, kol įsidrąsinę pagaliau praryja. Žvejui, matančiam tik judančią plūdę, lieka tik spėlioti, kas tuo metu vyksta po vandeniu. Toks žaidimas gali tęstis keletą ar keliolika minučių, kol nekantresnis žvejys pakelia meškerę ir nubaido atsargią žuvį. Tačiau taip būna ne visada: dažnai, ypač prieš nerštą, masalą lynai griebia visai normaliai, kaip ir kitos žuvys. Būna ir, kad per tą pačią žūklę viena žuvis bando žvejo kantrybę, o kita iš karto nardina plūdę. Kibimas nepriklauso nuo žuvies dydžio, nors mažesnės žuvys dažniausiai būna mažiau atsargios. Lyną tikrai galima priskirti prie sunkiai nuspėjamo charakterio žuvų.
Užkibęs lynas visuomet lenda į žoles. Jeigu valas labai įtemptas, tada kartais lyną dar galima suvaldyti, tačiau iš žolių jau niekaip žuvies neištrauksi. Žodžiu, nei pavadėlio, nei žuvies. Jei lynas įsmunka į žolyną, jo nereikia trauki per jėgą. Patartina atleisti valą ir jis pats paprastai iš ten išlenda.

Parengta pagal Lietuvos ir užsienio tinklapius bei traders.lt informaciją

 

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea