Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Tyliai ...

tyliai

Kuo man patinka žūklė plūdine meškere upėje? Ogi tuo, kad žuvį gali rasti pačiose, atrodytų, netikėčiausiose vietose. Įprastas vaizdelis – stovi ant kranto ar įsibridę iki pat „saugiklių“ žvejai ir petys petin mojuoja meškerykočiais. Vieni pagauna, kiti – ne. O kur nors tolėliau tyliai tupi susigūžęs koks vietinis diedukas ir traukia neskubėdamas vieną trofėjinį egzempliorių po kito. Tik niekas šalia stoti nedrįsta – vieta, atseit, „neperspektyvi“: žolių kuokštai, gylio tik tiek, kad net žvirblis kelių nesušlaptų, krūmai aplink...

Aišku, tokioje vietoje grakščiai meškere nepamojuosi, neparėkausi – reikia tupėti tyliai, nekrebždėti ir... pasiryžti kurį laiką padirbėti „uodų lesyklėle“.

Bet upė tuo ir vilioja, kad žuvis renkasi vietas nebūtinai ten, kur žvejui patogiau. Labai dažnai, o ypač pavasarį, kai vanduo gerokai aukštesnis, stambų šapalą, meknę ar karšį galima rasti vos pusmetrio atstumu nuo kranto, poros sprindžių gylyje, ypač ten, kur krantas kiek statesnis ir prie pat kranto vandens paviršių užkloja pernykščių vandenžolių juosta – svarbu tik tyliai prisėlinti (1 schema). Dažniausiai tai nedidelės vos metro pločio įlankėlės, kuriose srovė kiek sulėtėja. Tokiose vietose žuvys laikosi ar bent kuriam laikui stabteli beveik ištisus metus.

tyliai1

Radus tokį „tašką“, svarbiausia – jų neišbaidyti, todėl iki numatytos žūklavietės slenkama pamažu, netrepsint ir netraškinant po kojomis pasitaikančių smulkių šakelių, meškerę reikia iškišti tik tiek, kad jos galiukas neišlįstų už priekrantės žolių juostos. Užmetama kiek toliau, o paskui plūdė švelniai pritraukiamaprie pat žolių, ten, kur vanduo ramesnis (2 schema). Žvejojama lengva, 1–3g keliamosios galios srovine plūdele, geriausia – su anglies pluošto kyliu. Nedideli šratelio formos svareliai išdėstomi lygiais tarpais nuo plūdės iki pavadėlio, stambesni – arčiau plūdės, o vis mažesni – pavadėlio link (3 schema). Gylis nustatomas kiek didesnis už numatomos žūklavietės gylį, užmetus meškerė padedama ant atramėlės, todėl net ir labai silpna srovė vis tiek pakels masalą nuo dugno.

tyliai2

Jaukinama perlinėmis kruopomis, konservuotų kukurūzų grūdais, nedidelėmis porcijomis – beriama po žiupsnį kas 15–20 min. Vasarą galima jaukinti ir nedideliais, vos graikiško riešuto dydžio, jauko rutuliukais, metamais prie pat plūdės.

tyliai3

Ritės stabdys atleidžiamas – kai žvejojama prie pat kranto, vos pusmetrio atstumu nuo meškerės galiuko, užkibusi stambesnė žuvis (o ypač šapalas!) vienu staigesniu trūktelėjimu nesunkiai nuplėš valą ir... atia.

tyliai4

Orams atšilus, kai pakyla vandenžolės, dažnai galima stebėti, kaip šapalų ar kuojų būriai plaukia maitintis į smėlėtas seklumas ar negilias protakas tarp vandens augalų juostų. Paprastai plukdant masalą su plūde taip besimaitinančių žuvų nepasieksi – trūksta gylio. Tokiose vietose įmanoma žvejoti tik dviem būdais – arba plukdyti masalą vandens paviršiumi, arba žvejoti pusdugnine. Pusdugnine gaudyti paprasčiau, be to, žvejojant šiuo būdu, patogiau jaukinti ir išlaikyti žuvų būrį vienoje vietoje.

tyliai5

Pusdugninės sistemėlei naudojama iki 4 g srovinė plūdė, geriausia – su anglies pluošto kyliu. Valo gale surišama pati paprasčiausia „Paternoster“ sistemėlė su 15–40 cm ilgio pavadėliu (4 schema), svarelis – 1–2 g sunkesnis nei plūdės keliamoji galia, gylis (atstumas tarp plūdės ir svarelio) nustatomas dvigubai didesnis už numatomos žūklavietės gylį. Užmetama pasroviui 5–10 m atstumu. Žvejojant pusdugnine seklumose, irgi reikia maskuotis, todėl patartina dėvėti maskuojamųjų spalvų derinių drabužius tam, kad neišsiskirtumėte iš aplinkos ir nebaidytumėte žuvų (5 schema). Masalai – patys įvairiausi, o jaukinti geriausia biriais jaukais, nedidelėmis porcijomis.

Andrius.Navalinskas

sapalas.a1

Straipsnis iš žurnalo Žvejok 2012. gegužė / Nr.2

Zvejok2

 

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea