Galima turėti idealią valtį, gerą variklį, tobulus įrankius ir masalus, bet to maža norint pagauti plėšrūną velkiaujant. Velkiaudami dideliuose vandens telkiniuose, dideliuose tvenkiniuose, susidursite su dviem pagrindinėmis kliūtimis: priklausomybė nuo vėjo stiprumo ir tokiuose telkiniuose sunkiau surasti žuvį nei mažame telkinyje. Kita vertus, diedsnis telkinys – didesnės žuvys. Kalbant apie plėšrūnus galvoje turime lydekas, starkius ir ešerius.

Velkiautojo metas

Pats geriausias metas velkiavimui – nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pabaigos. Tarp spininingautojų vyrauja nuomonė, kad plėšrūnų kibimo pikas – spalis. Dauguma su ta mintimi taip susigyveno, jog intensyviau žvejoti planuoja būtent tuo laikotarpiu. Kai kurių pastebėjimu tai labiau būdinga upėms.

Rudenį kibimas suaktyvėja dėl to, jog žuvys jaučia besiartinančią žiemą ir skuba maitintis. Iš kitos pusės, kuo vanduo šaltesnis, tuo lėtesnė medžiagų apykaita, tuo mažiau maisto reikia žuviai.

Pirmoji orų permaina pagerina kibimą, antroji pablogina. Yra laikotarpis, kurio metu kibimas būna intensyviausias.

Jausdami besiartinančią žiemą ešeriai ir starkiai pradeda medžioti didesniais būriais, vis dažniau pavyksta pagauti didesnių lydekų šiuo metu. Dar vienas rudeniui būdingas požymis – žuvys kimba visą dieną. Jei vasarą geriausias kibimas ryte ir vakare, tai rudenį maždaug vienodas kibimas ištisą dieną.

Žūklavietė

Ežeras pakankamai gilus visame savo ilgyje, gylis jau nemažas visai šalia kranto. Prie kranto dažni nuvirtę medžiai, povandeniniai kelmai.
Lydekos pasislėpusios stoviniuoja netoli nuo kranto, stengiasi neišsiduoti puldamos eilinę savo auką. Kuojų ar ešeriukų būrius jos nesivaiko, o puola iš savo slaptaviečių pavienes, atsilikusias nelaimėles. Net visai prie pat kranto gylis yra apie 1m ir daugiau, todėl plėšrūnės puolimas plikai žvejo akiai lieka nematomas. Todėl daug kas net nenumano, kad čia netoli kranto ežere gali būti lydekų.
Žvejybą spiningu padaro problematiška ne tik povandeniniai kelmai, kiti kliuviniai, bet ir plaukiantys medžių lapai. pastarieji užkliūva už masalo, valo, taip atbaido plėšrūnes.

Alternatyva spiningui

Pirmą kartą pradėjau aš čia gaudyti lydekas gyva žuvele praeitų metų pačioje lapkričio pradžioje. Žvejybos įranga neįmantri: 3.30m ilgio, 20-40g užmetimo spiningas, didelė plūdė, atitinkamas svarelis, pavadėlis, dvišakis kabliukas – štai ir visa ekipiruotė. Pačioje mano sistemėlės gale tvirtinau didesnį svarelį, kuris gulasi ant dugno. Virš svarelio, 30-40cm atstumu pritvirtinamas pavadėlis su dvišakiu. Gyva žuvelė užkabinta ant dvišakio visada yra 20-30cm aukščiau dugno bei pastoviai plaukiojas, “dirba”. Žuvelę kabinu ant kabliuko po nugariniu peleku, niekada neveriu stovinčiame vandenyje per burną – labai daug tuščių kibimų. Žuveles lydekoms gaudau vietoje.

Tokiuose vandens telkiniuose lydekos retai migruoja dideliais atstumais. Pagrinde lydekos yra sėslios, užima tam tikrą teritoriją netoli povandeninių kliuvinių ir ten jaučiasi šeimininke. Dažnai povandeniniai kliuviniai – nuvirtusių medžių šakos yra tankios, ir, kad išvilioti lydekas, tenka pagudrauti. Jei kažkiek šiltesniame vandenyje lydeką spiningaujant galima gana paprastai suvilioti dirbtiniais masalais, tai artėjant šaltąjam sezonui, daugiau šansų suvylioti plėšrūnes gyvu masalu. Tokia žvejyba nesudėtinga, o aktyvumo atžvilgiu – nė kiek nenusileidžia spiningavimui.

Ūsorius pradėjau žvejoti labai seniai. Draugai parodė vietas Nemune, kitoje Balbieriškio pusėje. Papasakojo, kad ten yra šių žuvų, parodė, kaip jas žvejoja. "Užsikabinau".
Nemunas šioje vietoje neįmantrus. Nėra jokių dambų, tačiau daug didelių akmenų, apie kuriuos susidaro verpetai, duobės. Va tokiose vietose ir gyvena ūsoriai. Tačiau čia džiugina ne tik žuvis, bet ir nuostabi laukinė gamta — aplinkui jokių gyvenviečių. Būdamas tokiame užkampyje, jautiesi beveik kaip Robinzonas.
Prieš pradėdamas žvejoti ūsorius, net neįtariau, kokia tai žuvis. Ištraukęs pirmąjį ūsorių, patyriau tiek netikėtų emocijų, kad net kinkos drebėjo. Niekada nemaniau, kad ūsorius — tokia galinga žuvis, nors mano pirmasis laimikis tesvėrė vos kilogramą. Dabar jau šiuos gudročius gerai pažįstu. Jei užkimba ūsorius — niekada jo nesumaišysi su jokia kita žuvimi. Pavyzdžiui, šapalas blaškosi bet kur, o ūsorius niekur neplaukia nuo dugno, nuleidęs žemyn nosį, atkakliai plaukia prieš srovę. Nėra jokių trukt, bum. Manau, kad jis turėtų daugiau šansų pasprukti plaukdamas pasroviui. Matyt, ūsoriai turi instinktą plaukti prieš srovę. Dėl to jie lengviau nuvarginami.
Žinoma, neužtenka pasikliauti vien žuvies instinktais, kad ištrauktum ją į krantą gana subtiliais įrankiais. Tenka imtis ir tam tikrų žvejų gudrybių — laikyti įtemptą valą, pakelti kuo aukščiau kotą, nes valas traukiamas tiesiai per aštrius akmenis, jei nuleisi žemiau, jį paprasčiausiai akmenys nupjaus.
Ūsoriai turi savo mėgstamą vietą, iš kurios jeigu ir pajuda, tai tiktai ryte ar vakare. Kadangi Nemune srovė gana didelė, šioms žuvims reikia ramesnės vietelės, kurioje galėtų nekliudomi tupėti, pailsėti. Tokios vietos kaip tik ir yra duobės, susidariusios už didelių akmenų. Tačiau daugiausiai laiko ūsoriai praleidžia srovėje. Apie tai galima spręsti jau vien tik pažvelgus į jų iš abiejų pusių smailėjantį kūną. Viršutinis ūsoriaus pelekas labai aštrus, kaip karpio. Ne kartą teko nusivilti, kai gudročius besiversdamas prie pat kranto tuo savo aštriu peleku nupjaudavo valą.