Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Šamavimas: antra dalis (Kvakerio užrašai)

samavimas 2 1 titoKai ra­šau įsi­jau­tęs į pa­sa­ko­ji­mą, kar­tais taip nu­klys­tu į „pie­vas“, kad pri­mirš­tu min­tį, nuo ku­rios pra­dė­jau. Kaip ir šio ra­ši­nio at­ve­ju: ro­dė­si, pa­im­siu plunks­ną į ran­kas, su­ra­šy­siu vis­ką pa­punk­čiui, bet kur tau – pri­si­mi­ni­mai ve­ja pri­si­mi­ni­mus, no­ri­si tiek daug įspū­džių pa­pa­sa­ko­ti! Kas pra­dės skai­ty­ti už­ra­šus nuo šio nu­me­rio, pri­min­siu, jog jų pra­džią ga­li ras­ti žur­na­lo pra­ėju­sių me­tų gruo­džio mėn. nu­me­ry­je.

Ke­liais sa­ki­niais pri­min­siu pir­mo­sios už­ra­šų da­lies iš­va­das: kvak­le ša­mus vi­lio­ti ge­riau­sia šil­tuo­ju me­tų lai­ku, esant bent jau de­be­suo­tam nu­si­sto­vė­ju­siam orui ar­ba nak­tį. Ar il­gai ša­mai bus ak­ty­vūs, le­mia van­dens tem­pe­ra­tū­ra, to­dėl Lie­tu­vo­je jų žve­jy­bos se­zo­nas pra­si­de­da anks­čiau­siai ge­gu­žės mė­ne­sį ir bai­gia­si spa­lį, o tar­kim, Bel­gi­jo­je se­zo­nas vi­su mė­ne­siu il­ges­nis, pie­čiau – dar sma­giau. Ne­si­ža­vi ša­mai ryš­kia sau­lės švie­sa, ne­la­bai mėgs­ta ir pa­tį vi­dur­nak­tį tam­siu­ju pa­ros me­tu, ta­čiau abiem at­ve­jais bū­na re­tų iš­im­čių. Re­a­guo­ja ša­mas į kvak­lės gar­są, nes ner­vų sis­te­ma šį sig­na­lą pri­ima kaip žen­klą, jog gen­tai­niai pra­dė­jo puo­tą ir kvie­čia prie sta­lo. O kaip­gi ki­taip: kvai­les­nės te­ori­jos už tą, kad šį gar­są sklei­džia ša­mų pa­te­lės, vi­lio­da­mos pa­ti­nus, ir ne­ga­lė­jo bū­ti. Kaip jau ra­šiau, pir­ma – ša­mų pa­te­les pa­ti­nai pa­tys te­ro­ri­zuo­ja ne­kvie­čia­mi, an­tra – sep­ty­nis mė­nė­sius fak­tiš­kai gy­ve­nau ant Eb­ro upės kran­to ir ga­liu pa­tvir­tin­ti, jog per nerš­tą ša­mai tik­rai ne­pok­ši, o tik­tai žiū­ri, kaip vie­nas ki­tam įkąs­ti ir kon­ku­ren­tą nu­bai­dy­ti bei pil­vą iš­tuš­tin­ti.

Per­ei­ki­me prie ant­ro­sios ap­lin­ky­bės, le­mian­čios sėk­min­gą ša­mų žūk­lę, nau­do­jant kvak­lę. „Tin­ka­ma vie­ta“– tai be jo­kios abe­jo­nės jau pu­sė dar­bo. Ba­na­lu bū­tų var­din­ti Lie­tu­vos van­dens tel­ki­nius, ku­riuo­se ša­mai gy­ve­na; su­si­da­ry­tų il­gas są­ra­šas. Ne­vie­no­dai leng­va ša­mų bu­vei­nes at­ras­ti upė­je ar eže­re. Aš įsi­ti­ki­nęs, jog smal­siau­si meš­ke­rio­to­jai tu­ri di­de­lį pri­va­lu­mą prieš tuos, ku­rie lau­kia, jog gar­dų kas­ne­lį kas į bur­ną be įdir­bio įdė­tų. Te­le­vi­zi­jos lai­da apie ša­mų žūk­lę nau­do­jant kvak­lę pa­sie­kė ete­rį po me­tų nuo fil­ma­vi­mo, to­dėl tu­rė­jau daug lai­ko ne­truk­do­mas iš­ban­dy­ti įvai­rius Lie­tu­vos tel­ki­nius. Na­muo­se tu­riu su­kau­pęs be­veik vi­sus lie­tu­viš­kus žūk­lės žur­na­lus, to­dėl tie­siog pa­ė­miau ir per­ver­čiau pen­ke­rių me­tų lei­di­nius, ieš­ko­da­mas nors ko­kios užuo­mi­nos apie tel­ki­ny­je esan­čius ša­mus. Daž­nai da­bar­ti­niuo­se žur­na­luo­se pa­tei­kia­mi net ba­ti­met­ri­niai pla­nai, ką jau kal­bė­ti apie žu­vų rū­šių iš­var­di­ni­mą. Pa­si­im­kit, pa­si­sko­lin­kit, pa­var­ty­kit ir ga­lė­si­te žūk­lei pa­si­rink­ti ne vie­ną „ba­lą“. Iš prak­ti­kos ga­liu pa­sa­ky­ti: ge­riau­siai kim­ba ten, kur dar nie­kas ne­kva­ki­no, ar­ba „kva­ke­rių“ ma­žai. Čia pa­na­šiai kaip lau­ki­nių kar­pių at­ve­ju: ra­dai „ne­nu­drož­tą“ eže­rą ir su­si­sė­mei grie­ti­nė­lę. De­ja, to­kių „ne­ati­da­ry­tų“ tel­ki­nių pas mus tik­rai ne­daug, to­dėl siū­lau pa­si­dai­ry­ti bent jau ar­ti­miau­sia­me už­sie­ny­je. Ša­mai vis dar ge­rai kim­ba vi­sa­me Dau­gu­vos upės ba­sei­ne, net­gi pa­čia­me aukš­tu­py­je. Ši upė la­bai ski­ria­si nuo Ne­mu­no. Ne­mu­nas iki Birš­to­no yra per sek­lus sėk­min­gai žūk­lei kvak­le, to­liau daug dum­blu už­neš­tų vie­tų. Dau­gu­vos dug­nas kie­tas, net­gi pa­sie­ny­je sek­lų, vos pu­sės met­ro gy­lio, upės ruo­žą stai­ga ga­li pa­keis­ti sep­ty­nių met­rų duo­bė, ku­rio­je gy­ve­na bent ke­li jos šei­mi­nin­kai. Spė­jai per pen­kias mi­nu­tes „su­si­kal­bė­ti“ su ša­mu – va­di­na­si, spė­jai, ant­raip ki­to šan­so ne­bus, mat už­plauk­ti prieš sro­vę su va­rik­liu per sek­lu, o kran­tu val­tį temp­ti nė­ra pra­smės – ties kiek­vie­nu upės po­sū­kiu bus pa­na­ši duo­bė. Dar vie­nas įdo­mus da­ly­kas: jei upė­je gy­ve­na ša­mai, tai jų bū­ti­nai yra ir gi­les­niuo­se in­ta­kuo­se, ir vi­so­se upės ba­sei­no pa­tvan­ko­se, ta­čiau ant mū­sų di­džių­jų upių to­kia yra tik vie­na – Kau­no ma­rios. Lat­vi­jo­je to­kios ma­rios yra tre­jos. Ša­mų pa­pli­ti­mo pa­vyz­džiai ga­lė­tų bū­ti šie: Dys­nos upės sis­te­mos eže­rus ir gi­les­nius upės ruo­žus ša­mai mėgs­ta, ta­čiau la­bai jau men­ką šios upės da­lį tu­ri­me Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je, teks ieš­kant „ne­nu­drož­tų“ vie­tų ke­liau­ti į Bal­ta­ru­si­ją (Dys­na, be­je, yra Dau­gu­vos ba­sei­no upė). Tas pats yra Šven­to­sios upės ba­sei­ne, dau­gu­ma „kva­ki­na“ tik Sar­tų eže­ro ša­mus. Taip pat ir su Strė­vos upe, ta­čiau tik Elek­tė­nų ma­rios pa­lan­kios šiam žūk­lės bū­dui. Nors vi­so­se ki­to­se upės pa­tvan­kė­lė­se ša­mų ir yra, bet la­bai ne­daug. Tu­ri­me daug di­de­lių eže­rų, ku­riuo­se gy­ve­na ša­mai, ta­čiau juo­se sėk­min­gai vi­lio­ti il­ga­ū­sius – oi, kaip ne­leng­va! Tai­gi tiems „pir­mū­nams“, ku­rie no­rė­tų bū­ti žings­ne­liu prie­ky­je, pa­ta­riu žval­gy­tis po ar­ti­mą­jį už­sie­nį. Vient jau Len­ki­jo­je Vys­los ba­sei­nas yra de­šimt­kart dos­nes­nis ne­gu mū­sų varg­šas Ne­mu­nė­lis, o vie­na­me iš Vys­los in­ta­kų – Na­re­wo upė­je – net už­si­mer­kęs su­gau­tum dau­giau, ne­gu mū­sų Ne­ry­je. Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je yra ir di­de­lių kar­je­rų, su­si­jun­gian­čių su Vi­li­ja, ir upių, ku­riuo­se ša­mų po­pu­lia­ci­ja tik­rai gau­si. Ne­tin­gė­ki­te pa­lan­džio­ti po kai­my­nų žūk­lės fo­ru­mus, ir su­kaup­si­te ži­nių. Net­gi Ka­li­ning­ra­do sri­ties ka­na­lai vie­to­mis ga­li kon­ku­ruo­ti su mū­sų Ne­mu­no že­mu­piu. Tai­gi vie­tų ap­link tik­rai ne­ma­žai, tik ne­ga­din­ki­te sa­vo įspū­džių va­žiuo­da­mi bet kur, te­oriš­kai ne­pa­si­ruo­šę. Nu­spręs­ti, ar upės ruo­žas pa­kan­ka­mai gi­lus ša­mų žūk­lei nau­do­jant kvak­lę, pa­dės tie­siog „Go­og­le“ pro­gra­ma. Tar­ki­me, su­ži­no­jo­te, jog upė­je X yra ša­mų – pa­ieš­ko­ki­te ant jos už­tvan­kų (be­je, mū­sų Ne­ris ar­ba Vi­li­ja Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je pra­si­de­da bū­tent iš to­kios, tri­jų upe­lių san­ta­kos), jei jų nė­ra, tie­siog iš­si­di­din­ki­te nuo­trau­kas, da­ry­tas iš pa­ly­do­vo, ir pa­gal upės spal­vą jau ga­lė­si­te spė­ti gy­lius.

samavimas 2 0 tito

Tar­ki­me, ra­do­te vie­tą, ku­rią no­rė­tu­mė­te ap­lan­ky­ti. Pa­si­steng­siu pa­dė­ti su­ras­ti ša­mus. Jei tai upė ar­ba už­tvan­ka, ša­mai bus pa­mė­gę va­gos šlai­tus. Upė­je tai daž­niau­siai pa­grin­di­nė va­ga ar­ba bent jau vie­ta, kur yra sro­vė ir šva­rus dug­nas. Ša­mai tie­siog ne­ken­čia dum­blo. Jei po kvak­lės pokš­te­lė­ji­mų ek­ra­nas pa­juo­do nuo iš dug­no ky­lan­čių bur­bu­lų li­ni­jų, nie­ko ge­ro ti­kė­tis ne­ver­ta. Bū­na, ypač Kau­no ma­rio­se, kad vie­na ki­ta bur­bu­lų li­ni­ja ir ne­truk­do, bet pa­pras­tai tai blo­gas žen­klas. Kaip jau sa­kiau, die­ną sek­liau nei ke­tu­rių met­rų gy­ly­je ša­mų kvak­le vi­lio­ti ne­ver­ta. Mat jie tie­siog bai­dy­sis val­ties še­šė­lio. Nak­tį šis mi­ni­ma­lus gy­lis ga­li bū­ti net dvi­gu­bai ma­žes­nis (bet tai da­ry­ti ver­ta upė­se ar ka­na­luo­se, ku­riuo­se pa­lan­kes­nių vie­tų il­ga­me ruo­že tie­siog nė­ra). Už­tvan­ko­se „dirbs“ vi­sos vie­tos ties bu­vu­sios va­gos skar­džiu bei po­van­de­ni­niai kal­ne­liai ir duo­bės, jei dug­nas pa­kan­ka­mai kie­tas ir šva­rus. Ne­ver­ta ša­mų ieš­ko­ti ir te­nai, kur gy­lis pats di­džiau­sias, jei nuo va­gos šlai­to jau nu­to­lo­te ir dug­nas ly­gus it sta­las. Kaip ir kiek­vie­nam plėš­rū­nui, ša­mui pa­tin­ka dug­no ne­ly­gu­mai ir per­kri­ti­mai. To­dėl, jei tel­ki­nį ga­li­ma pa­ly­gin­ti su du­be­nė­liu, tai ten, kur pra­si­dė­tų to du­be­nė­lio dug­nas, bus ir ša­mų, o pa­čia­me dug­ne var­gu ar ką nors ra­si­te. Tie­sa, pa­ty­ru­siems ster­kau­to­jams bus žy­miai leng­viau. Jei­gu ly­gin­čiau šių abie­jų žu­vų mėgs­ta­mas vie­tas, ne­at­ras­čiau daug skir­tu­mų. Vi­sa­da ša­mams la­biau pa­tiks tas duo­bės ar va­gos kraš­tas, kur gy­lio per­kri­ti­mas stai­ges­nis. Jei dug­nas gi­lė­ja lė­tai ir per­kri­ti­mas nuo­sek­lus ir lėkš­tas, di­des­nė ti­ki­my­bė ša­mą ras­ti tik ties pa­čios plokš­tu­mos pra­džia. Vi­so­kie ak­me­ny­nai ir ša­bakš­ty­nai di­des­nia­me nei ke­tu­rių met­rų gy­ly­je yra ypač pa­gei­dau­ti­ni. Ypač ša­mai mėgs­ta upių dam­bas, o tiks­liau, pa­gi­lė­ji­mus iš­kart už jų. Tai per­spek­ty­viau­sios vie­tos Ne­mu­no že­mu­py­je, o jei­gu dar su­ras­tu­mė­te to­kią ano­ma­li­ją, kaip 9 met­rų gel­mė ties įplau­ki­mu į Kro­kų lan­kas, ir bū­tu­mė­te ten vie­nas iš pir­mų­jų „kva­ke­rių“, sėk­mė be­veik ga­ran­tuo­ta.

Eže­ruo­se ras­ti ša­mų bu­vei­nes ga­li bū­ti sun­kiau. Rei­kia ar­ba pa­ži­no­ti eže­rą ar­ba tu­rė­ti bent ba­ti­met­ri­nį pla­ną. Dar la­bai ge­rai vei­kia „pus­lit­rio“ me­to­das. Už­ei­ki­te į kai­mo par­duo­tu­vė­lę, nu­pir­ki­te „bal­tos“ ir lyg tarp kit­ko par­da­vė­jos pa­klaus­ki­te, ar yra ši­ta­me kai­me ge­ras žve­jys... To­les­nę įvy­kių ei­gą įsi­vaiz­duo­ti ne­sun­ku. Nors po to­kio „įdir­bio“ ry­te ga­li skau­dė­ti gal­vą, bet tu­rė­si­te ne­įkai­no­ja­mos in­for­ma­ci­jos. Prin­ci­pai eže­re ga­lio­ja pa­na­šiai tie pa­tys, kaip ir upė­je. Tie­sa, ži­nau eže­rų, ku­riuo­se ke­lio­li­ka duo­bių be­veik iden­tiš­kos, ta­čiau vie­na­me eže­ro ga­le ša­mai ka­ra­liau­ja, ki­ta­me – nė su ži­bu­riu ne­ra­si, ma­tyt, tai pri­klau­so nuo dug­no san­da­ros ar­ba smul­kes­nių žu­ve­lių mig­ra­ci­jos. Žy­miai dos­nes­ni yra eže­rai, ku­rių kran­to li­ni­jos rai­žy­tos. Tie­siog ma­žes­niuo­se ir san­ty­ki­nai ap­va­liuo­se eže­ruo­se, to­kiuo­se kaip, pa­vyz­džiui, Tve­re­čius, yra tik ke­lios ša­mų mėgs­ta­mos vie­tos. Pir­mą­kart žūk­lau­da­mi gal kaž­ką ir su­gau­si­te, bet grei­tai ša­mai bus „nu­kva­kin­ti“ ir tik šliau­žios pa­lei dug­ną. To­kiuo­se eže­ruo­se, kaip Ai­se­tas ar Sar­tai, žve­jys tu­rės pla­tes­nį vie­tų pa­si­rin­ki­mą.

Api­ben­dri­nant apie ge­riau­sias vie­tas ga­li­ma pa­sa­ky­ti: ieš­ko­ki­te ir su­ra­si­te. Ne­tin­gė­ki­te, nes tas, ku­ris pa­gau­na, daž­niau­siai ty­lės it mu­sę kan­dęs, mat pui­kiai ži­no, jog ša­mai prie kvak­lės gar­so įpran­ta ir iš klai­dų grei­tai mo­ko­si. Ieš­ko­ki­te to, ko leng­vai ne­ga­li su­ras­ti vi­si ki­ti, ar­ba rin­ki­tės to­kius na­tū­ra­lius „bar­je­rus“, ku­riuos per­ženg­ti ne kiek­vie­nas ga­li – ke­lio­nes į ar­ti­mą už­sie­nį, prieš tai su­si­rin­kus vi­są įma­no­mą in­for­ma­ci­ją. Jei Lat­vi­jo­je ir Lie­tu­vo­je te­le­vi­zi­jos lai­dos apie ša­mų žūk­lę nau­do­jant kvak­lę jau bu­vo ro­dy­tos, tai to­kio­je di­džiu­lė­je ša­ly­je, kaip Len­ki­ja, šis žūk­lės bū­das vis dar te­bė­ra eg­zo­ti­ka. Net­gi len­kų žūk­lės žur­na­lo „Wed­kars­kij swiat“ vyr. re­dak­to­rius, ži­no­mas Len­ki­jos žve­jys Ma­re­kas Ši­mans­kis bu­vo nu­ste­bin­tas šios tech­no­lo­gi­jos ir, kaip dau­gu­ma žve­jų, bu­vo kaž­ką apie tai gir­dė­jęs, bet kaip tai iš tie­sų at­ro­do, nie­kad ne­ma­tęs ir juo la­biau ne­ban­dęs... nau­do­ki­mės pro­ga, bro­liai lie­tu­viai.

Da­bar apie tai, ko bū­ti­nai pri­reiks esant tin­ka­mo­je vie­to­je tin­ka­mu lai­ku. Ko­kios rei­kė­tų val­ties ir ko­kios meš­ke­rės, už­si­mi­niau pir­mo­jo­je da­ly­je. Aš pui­kiai su­pran­tu, kad ga­lin­gos me­ta­li­nės mo­to­ri­nės val­tys pa­to­gio­mis sė­dy­nė­mis yra pri­va­lu­mas gau­dant be­veik vi­sas plėš­ri­ą­sias žu­vis, ta­čiau kal­bant apie žu­vies vi­lio­ji­mą gar­su, sklin­dan­čiu nuo kvak­lės, jos smar­kiai nu­si­lei­džia gu­mi­nu­kėms. Ge­riau­sias drau­gas iš Olan­di­jos, kaip ir vi­si tur­tin­gi olan­dai, di­džiuo­ja­si sa­vo ka­te­riu, ku­ria­me ga­li­ma su­reng­ti tik­rą dis­ko­te­ką. Ka­dan­gi jis pir­ma­sis iš olan­dų su­si­do­mė­jo šiuo žūk­lės bū­du, vi­są įma­no­mą in­for­ma­ci­ją – „kas kur ka­da“ – įsi­ur­bia lyg su­ger­tu­kas. Vie­na Olan­di­jos ša­mų ty­ri­nė­to­jų gru­pė at­siun­tė jam vaiz­do me­džia­gos, fil­muo­tos po van­de­niu. Po se­na bar­ža bu­vo nu­fil­muo­ta per dvi­de­šimt ga­lin­gų ša­mų. Ty­ri­nė­to­jų gru­pės bran­duo­lį su­da­ro vie­no uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tai, ku­rie sten­gia­si iš­si­aiš­kin­ti kuo dau­giau ša­mų fi­zio­lo­gi­jos pa­slap­čių. Ka­dan­gi moks­li­nin­kams il­ga­ū­sių žve­jy­ba ma­žai te­rū­pi, ma­no drau­gas jau ki­tą die­ną to­je vie­to­je iš­ban­dė nau­jas, veng­rų meist­ro pa­ga­min­tas, kvak­les. Su­ga­vo ke­lis ša­mus, ke­li ati­trū­ko. Emig­ra­vęs į Olan­di­ją, ne­tu­rė­jau lais­vų lė­šų įsi­gy­ti plau­kio­ji­mo prie­mo­nei, to­dėl drau­gas mie­lai pa­sko­li­no sa­vo gu­mi­nę vien­vie­tę elek­tri­niu mo­to­ru. Su­lau­kęs iš­ei­gi­nių, spau­džiau „dug­ną“ Olan­di­jos greit­ke­ly­je. Tik sau­lei pri­ar­tė­jus prie ho­ri­zon­to iš­plau­kiau. Per dvi žūk­lės va­lan­das su­ga­vau de­vy­nis ša­mus, dar su­lau­kiau ke­tu­rių „tuš­čių“ ki­bi­mų. Kai pir­mą­kart į vien­vie­tę gu­mi­nę val­tį „su­si­tal­pi­no­me“ dvie­se su drau­gu, jis ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti tuo, ką ma­to ek­ra­ne. Pa­si­ro­do, žve­jo­jant iš me­ta­li­nės, ki­li­mų bū­da­vo tri­skart ma­žiau, o to­se vie­to­se, ku­rio­se jo echo­lo­tas prieš sa­vai­tę ne­ro­dė jo­kio veiks­mo, tą sa­vait­ga­lį pa­vy­ko su­gau­ti dar bent pen­kis ūsuo­čius.

samavimas 2 2 tito

Vie­tą, lai­ką, val­tį ir meš­ke­rę jau tu­ri­te. Žy­giuo­ja­me to­liau: bū­ti­nai rei­kės van­dens ait­va­ro, ar­ba „pa­ra­šiu­to“, drei­fui stab­dy­ti. Ge­rai, kai ne­ve­juo­ta, ta­čiau pu­čiant šil­tam bri­zui kim­ba pa­ste­bi­mai daž­niau. Ge­riau­sia ma­sa­lus pluk­dy­ti pa­sro­viui, kad jie van­de­ny at­ro­dy­tų kuo na­tū­ra­liau. Esant vė­je­liui, jū­sų gu­mi­nė „pūs­lė“ ar­ba sto­vės vie­to­je (jei vė­jas prieš upės sro­vę), ar­ba plauks pa­sro­viui du­kart grei­čiau. Pirk­ti ait­va­rai nė­ra to­bu­li, kai ku­rie iš jų ne­įtem­pus pra­de­da skęs­ti. Man ke­lis kar­tus bu­vo at­si­ti­kę taip, jog vė­je­liui nu­ri­mus bu­vau „pa­kvie­tęs“ prie ma­sa­lo il­ga­ū­sį, ta­čiau skęs­ti pra­dė­jęs fir­mi­nis ait­va­ras su­mai­šė vi­sas kor­tas. To­dėl grei­tai pir­ki­nys bu­vo „nu­ra­šy­tas“ – net ir da­bar nau­do­ju sa­va­dar­bį. Tai tie­siog pus­an­tro met­ro il­gio bam­bu­ki­nis pa­ga­lys, prie jo pri­tvir­tin­ta po­lie­te­le­no plė­ve­lė, apa­čio­je – plo­nos ar­ma­tū­ros stry­pas. Jei kam te­ko ma­ty­ti bra­ko­nie­rių „te­le­vi­zo­rius“, tai pa­naši kon­struk­ci­ja, tik vie­toj tin­klo yra plė­ve­lė. Išei­na kvad­ra­ti­nis ait­va­ras, nuo ku­rio kam­pų ei­na ke­tu­rios vir­ve­lės, ku­rios su­ri­ša­mos į krū­vą ir­gi pus­an­tro met­ro at­stu­mu nuo kvad­ra­to kam­pų. Jei tin­gė­si­te ga­min­tis, par­duo­tu­vė­se tik­rai ra­si­te nau­jos kar­tos fir­mi­nių ait­va­rų, į ku­rių pe­ri­met­rą įsi­ūtas „pe­nop­las­tas“, kiek ži­nau, jie tik­rai ge­ri, bet aš ne­si­ry­žau ant­rą­kart plo­nin­ti pi­ni­gi­nės.

Pa­kal­bė­ki­me apie ma­sa­lus. Vie­na­reikš­miš­kai mū­sų pla­tu­mo­se ge­riau­sias ma­sa­las yra per­luo­čių mo­lius­kų mė­sa. Jų pil­na Ne­mu­ne, Ne­ry­je, ta­čiau var­gu ar pa­vyks pri­si­rink­ti eže­ruo­se. Tai na­tū­ra­lus ša­mų mais­tas, o por­ci­jai ju­de­sį su­tei­kiu ke­liais nak­ti­niais slie­kais. Kai bu­vo fil­muo­ja­ma lai­da apie ša­mų žūk­lę, ma­no mo­ky­to­jas pra­šė bent jau to ne­ro­dy­ti, ta­čiau ano­kia čia pa­slap­tis da­bar, po ket­ve­rių me­tų. Jei ne­ra­do­te mo­lius­kų, tiks ir vy­nuo­gi­nės srai­gės ar­ba tie­siog nak­ti­nių slie­kų kuokš­tas. Jų su­mau­ti rei­kia ne vie­ną, ne du, o vi­są de­šim­tį, to­dėl be per­luo­čių mė­sos teks ge­ro­kai pa­plo­nin­ti pi­ni­gi­nę. Gy­va žu­ve­lė bū­tų be­ne uni­ver­sa­liau­sias ma­sa­las, nes to­kį pa­si­gau­ti ga­li­ma bet ku­rio­je pa­sau­lio upė­je, ku­rio­je su­si­ruo­šė­te gau­dy­ti ša­mus. Ta­čiau kai ša­mai pa­sy­vūs, jiems mo­lius­kų mė­sa su ke­liais slie­kais yra tik­ras de­li­ka­te­sas. Žve­jo­da­mas už­sie­ny­je esu iš­ban­dęs ir ki­tą „tiu­nin­gą“ – tarp dvie­jų vien­ša­kių kab­liu­kų sis­te­mė­lės už­ver­da­vau ke­tu­ris šu­nų mais­to „Fro­lic“ žie­de­lius. Ka­dan­gi jie pa­laips­niui van­de­ny­je tirps­ta, tai pui­kiai pa­si­tvir­ti­no ne tik olan­dų žve­jams, gau­dan­tiems kar­pius (va­sa­rą vi­sai iš­tirps­ta per ke­lias va­lan­das), bet ir ša­mų vi­lio­to­jams – kaip ge­ri at­rak­tan­tai. Nau­do­jant ma­sa­li­nę žu­ve­lę, pa­ta­riu tu­rė­ti gu­mi­nį stab­džiu­ką ma­sa­li­nei žu­ve­lei fik­suo­ti: per­vė­rus vien­ša­kiu ar tri­ša­kiu kab­liu­ku po nu­ga­ri­niu pe­le­ku, ant kab­liu­ko ge­luo­nies už­mau­na­mas gu­mi­nis ap­skri­ti­mas. Aš jų pri­si­da­rau iš se­nų brid­ba­čių, 1 cm sker­smens ap­skri­ti­mas bus pats tas. Jis ne­lei­džia sro­vės su­ka­lio­ja­mam ka­ro­siu­kui at­si­kra­ty­ti kab­liu­ko, o be stab­džiu­ko taip nu­tin­ka, pus­die­nį kan­ki­nant vie­ną žu­ve­lę, kai per­vė­ri­mo vie­to­je iš­si­ple­čia dū­ris.

Len­ki­jos žve­jų pa­mėg­tas ma­sa­las yra var­lės, gal­būt to­dėl, jog įsta­ty­mai jo­mis mesške­rio­ti draudžia. Is­pa­ni­jo­je nau­do­ja­mi kal­ma­rai ir vė­žiai, o tai taip­gi to­je ša­ly­je yra ne­le­ga­lu. Iš­ban­dęs esu vis­ką, gal tik ke­pin­to žvir­blio ne­te­ko pa­mau­ti, bet gel­de­lių mė­sos ir ke­lių nak­ti­nių slie­kų tan­de­mas vi­sad yra vie­nas ge­riau­sių ma­no ma­sa­lų.

samavimas 2 3 tito

Echo­lo­tas šio­je žūk­lė­je yra lyg lan­gas į ša­mų el­ge­sio pa­sau­lį. Be jo pa­gau­ti įma­no­ma, ta­čiau tai bus dau­giau at­si­tik­ti­nu­mas, nei dės­nin­gu­mas. Ge­riau­si yra tie, ku­rie kai­nuos ne ma­žiau nei tūks­tan­tį li­tų. Pa­ma­ny­sit, jog re­kla­muo­siu ko­kį nors mo­de­lį – tik­rai ne. Per tuos me­tus iš­ban­džiau be­ga­lę skir­tin­gų fir­mų ir skir­tin­gų mo­de­lių. Net ir pa­tys pi­giau­si „kaž­ką“ ro­dy­da­vo, bet to tik­rai ne­už­ten­ka. Vi­siš­kai ne­tin­ka­mi yra tie, ku­riuo­se ne­įma­no­ma iš­jung­ti fish ID funk­ci­jos. Mums ne­rei­kia, kad apa­ra­tas pats pieš­tų žu­ve­lių sim­bo­lius, nors ten ga­li bū­ti ir per­nykš­tis la­pas. Svar­bu, kad elek­tro­ni­ka fik­suo­tų kiek­vie­ną žu­vies ju­de­sį. Iš­jun­gus fish ID, dar teks il­go­kai re­gu­liuo­ti kon­tras­tą (daž­niau­siai rei­kia pa­si­rink­ti sil­pnes­nį) ir sig­na­lo daž­nius (be­veik mak­si­ma­lūs), kol ek­ra­nas pra­dės ro­dy­ti vis­ką ide­a­liai. Ide­a­liai – reiš­kia, taip, kad ma­ty­tu­me ša­mo ki­li­mą nuo pat jo pra­di­nio taš­ko dug­ne, be per­trū­ki­mų ir truk­džių. Pi­ges­ni apa­ra­tai te­pa­ro­do pa­ki­lu­sią „deš­rą“ vi­du­ry van­dens, ir vis­kas. Mums la­bai svar­bu ma­ty­ti sa­vo ma­sa­lą, ku­ris ek­ra­ne pie­šia iš­ti­si­nę li­ni­ją, kai jo ne­ju­di­na­me, kren­tan­čią li­ni­ją, kai lei­džia­me ma­sa­lą, ir ky­lan­čią – jei ke­lia­me. Ge­ras echo­lo­tas ro­dys še­šių meš­ke­rio­to­jų ma­sa­lų, už­mes­tų iš dvie­jų tar­pu­sa­vy­je su­riš­tų val­čių, li­ni­jas. Tai, be­je, eks­tre­ma­liau­sia žūk­lė, ku­rio­je te­ko pa­bu­vo­ti, ta­čiau nė vie­no iš mū­sų va­lai ne­su­si­py­nė ir vi­siems te­ko gar­bė pa­gau­ti po ša­mu­ką. Įdo­miau­sia tai, kad jei ek­ra­nas pui­kiai ro­do, ga­li­ma iš anks­to nu­sa­ky­ti, ka­da kie­no ma­sa­lą ša­mas pa­stvers.Ko­dėl taip svar­bu vis­ką ma­ty­ti ? Mes juk no­ri­me ša­mą pri­kal­bin­ti stver­ti mū­sų ma­sa­lus, o kaip pri­kal­bin­ti, kai ne­ma­tai pa­šne­ko­vo? Kaip mi­nė­jau, kai ša­mas prie ma­sa­lų – rei­ka­lin­ga vi­siš­ka ty­la, jei to­liau kvak­sė­si­te ne­ma­ty­da­mi ša­mo, jis kils dar aukš­čiau. Jei ma­to­te, kad ša­mas ky­la per sta­čiu kam­pu nuo dug­no, kur, tar­kim, bu­vo jū­sų ma­sa­lai, jūs vi­su grei­čiu pri­va­lo­te ma­sa­lą pa­kel­ti į ki­tą ly­gį ir ten su­lauk­ti ša­mo su­si­do­mė­ji­mo. Ne­ma­tant ne­įma­no­ma pa­gau­ti vi­sų ši­tų niu­an­sų, o jie la­bai svar­būs. Vi­du­ti­nio ki­bu­mo die­no­mis ki­bi­mo sce­na­ri­jus ga­na pa­na­šus. Pir­ma – mes su­ge­ba­me pri­kel­ti ša­mą ir at­vi­lio­ti jį iki mū­sų ma­sa­lų pir­mai­siais pokš­te­lė­ji­mais. Ta­da se­ka la­bai svar­bus mo­men­tas: jei­gu ša­mas ne­stvė­rė, rei­kia su­duo­ti vie­ną kar­tą kvak­le iš­syk, kai pa­ste­bė­jo­te, jog jo am­pli­tu­dė pa­si­su­ko že­myn nuo ma­sa­lų. Jei ša­mas vis vien lei­džia­si ar­ba su­sto­jo že­miau ma­sa­lų, su­duo­ki­te kvak­le ke­lis kar­tus. Tin­ka­mai su­re­gu­liuo­ti echo­lo­tą ga­li­ma tik vie­to­je, ku­rio­je tie ša­mai gy­ve­na ir mai­ti­na­si, ar­ba tu­rė­tu­mėt pa­ži­no­ti meist­rą, ku­ris jau su­si­re­gu­lia­vęs. Šiuos elek­tro­ni­nius niu­an­sus pa­lie­ku jums pa­tiems. Ne­bū­ti­na pirk­ti kos­miš­kai bran­gių, pa­si­žiū­rė­ki­te fil­muo­tos me­džia­gos apie ša­mų žūk­lę – daž­niau­siai nau­do­ja­mi tik ke­li mo­de­liai. Sa­ky­sit, su­ta­pi­mas... Sche­ma, pa­gal ku­rią pra­de­du žūk­lę yra vi­sa­da pa­na­ši – nu­plau­kęs į vie­tą, iš­ren­ku ge­riau­sią marš­ru­tą drei­fui. Ta­da už­ka­bi­nęs ma­sa­lus ir nu­lei­dęs maž­daug iki pu­sės gy­lio, su­duo­du tris kvak­lės smū­gius, po pen­kių se­kun­džių – dar tris. Veiks­mas ar­ba yra, ar­ba tuš­čia, dau­žy­ti van­dens kaip iš­pro­tė­ju­siam tik­rai ne­rei­kia. Kai ša­mas su­re­a­guo­ja į kvak­lės gar­są, ta­da jau „kal­bie­si“ bū­tent su juo ir pri­va­lai re­a­guo­ti į jo ju­de­sius. Jei jis to­ly­giai ky­la, nie­ko da­ry­ti ne­rei­kia, ne­rei­kia ir ta­da, kai jis su­sto­jo prie ma­sa­lų. Jei­gu pra­šo­ko ma­sa­lus, ge­riau pa­ty­lė­ti, kol nu­si­leis že­miau, ta­da šiek tiek pa­kel­ti ir vėl – se­ri­ja iš tri­jų pokš­te­lė­ji­mų. Ir vis­gi pats svar­biau­sias yra tas vie­nas vie­nin­te­lis „pokšt“, ka­da pa­sto­vė­jęs, pa­dve­jo­jęs ir ne­grie­bęs siū­lo­mo ska­nės­to, ša­mas pa­su­ka dug­no link, o jūs jam – paukšt per ner­vų sis­te­mą, ir jis jums – taukšt per kab­liu­kus! Ma­tot, kaip vis­kas iš tik­rų­jų pa­pras­ta...

Štai ir pri­ėjo­me liep­to ga­lą, o ka­da gi bus kvak­lės ei­lė? Kaip ma­to­te, ši­tas pa­slap­ties au­ra ap­gaub­tas įran­kis pats sa­vai­me jums nie­ko ne­ga­ran­tuo­ja. Tai pi­giau­sias įran­kis iš vi­so to, ko jums rei­kės „kva­ke­rio“ ar­se­na­lui. Ta­čiau „kva­ke­ris“ be jo – kaip Va­nes­sa Mei be smui­ko. Vie­nų ran­ko­se ši­tas įran­kis už­gro­ja, ki­ti grei­tai jį pa­de­da į len­ty­ną. Man pa­čiam, net­gi tu­rint do­va­no­tą pa­vyz­dį, te­ko ke­lias die­nas ant vo­nios kraš­to tre­ni­ruo­tis, ne kar­tą vel­tui van­de­nį pa­taš­ky­ti, kol pra­mo­kau, vė­liau – ne vie­ną bu­ra­ti­ną iš­drož­ti, kol su­pra­tau vi­sus ga­mi­ni­mo niu­an­sus. Da­bar ga­liu gro­ti be­veik bet ku­ria kvak­le, tu­rin­čia gal­vu­tę ir pei­lio ašt­ru­mo ko­tą. Di­des­nis ar ma­žes­nis iš­len­ki­mas yra ne toks svar­bus, šiuo at­ve­ju kvak­lės ga­my­bos bro­ką ga­li­ma iš­tai­sy­ti ran­kos rie­šu. Tie­siog vie­no­mis „gro­ti“ pa­to­gu, nuo ki­tų vargs­ta ran­ka. Gal­vu­tė ga­li bū­ti plokš­čia, iš­gaub­ta ar įgaub­ta – di­de­lio skir­tu­mo nė­ra, su ko­te­liu kam­pas ga­li svy­ruo­ti nuo 90 iki 45 laips­nių, ta­čiau jei ko­te­lio aš­me­nys ne­bus ašt­rūs ir „ne­pjaus“ van­dens, gal­vu­tė ne­tu­rės pro­gos „pokš­te­lė­ti“ tuo­se pur­sluo­se. Jai svar­bu dar ra­mus, ne­su­jauk­tas van­duo. To­dėl kar­tais bū­na ga­na su­dė­tin­ga žve­jo­ti esant stip­res­niam ban­ga­vi­mui, ne kiek­vie­nam pa­vyks „pa­gau­ti“ ban­gą. Uni­ver­sa­liau­sias gal­vu­tės sker­smuo bū­tų apie 2,5–3 cm, nei per daug iš­lenk­ta, nei per daug įdu­bu­si, tin­ka ir vi­siš­kai plokš­čia. Ko­te­lio ir ran­ke­nos il­gį rei­kia pa­si­rink­ti at­si­žvel­giant į val­ties bor­to aukš­tį ir jū­sų fi­zi­nius duo­me­nis, čia tai­syk­lė tik vie­na – tu­ri bū­ti pa­to­gu ja „gro­ti“ bū­tent jums, aiš­ku, jei­gu tai da­ry­ti jau iš­mo­ko­te. Jei­gu no­ri­te įsi­gy­ti tik­rai ko­ky­biš­kų kvak­lių, pa­ban­dy­ki­te jas už­si­sa­ky­ti iš ma­no drau­go bu­vu­sios in­ter­ne­to par­duo­tu­vės www.ro­ven.nl. .Kiek ži­nau, nau­jie­ji sa­vi­nin­kai ir to­liau sėk­min­gai jo­mis pre­kiau­ja.

Po ke­lių sa­vai­čių vyks­tu į Olan­di­ją, o vė­liau – Is­pa­ni­jon, kai iš­eis ši­tas žur­na­lo nu­me­ris, vėl grau­šiu emig­ran­to duo­ną. Nors bū­ti žūk­lės gi­du yra nuo­sta­biau­sia pa­sau­ly­je pro­fe­si­ja, ta­čiau il­giau už­si­bu­vęs pa­si­ilgs­tu net lie­tu­viš­kos žie­mos. Ti­kiuo­si, šis straips­ne­lis pa­dės jums ka­da nors su­si­kau­ti su gy­ve­ni­mo žu­vi­mi gim­ti­nė­je, o tuos, ku­rie no­ri nuo­ty­kių čia ir da­bar, kvie­čiu į sve­čius. Pla­čiau apie sa­vai­tės atos­to­gas ir žūk­lę Is­pa­ni­jo­je ga­li­te ras­ti www.eb­ro­gui­de.com. Nei ūso jums, nei glei­vių!

Straipsnio pirmą dalį rasite čia.

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea