Apie poledinę sterkų žūklę ir spaudoje mažai rašoma, ir žvejų susiėjimuose šnekama labai atsargiai. Dažniausiai visų diskusijų objektu tampa lydeka, ešerys, bet tik ne sterkas. Kai vandens telkiniai neaptraukti ledu, šias žuvis gaudome gana intensyviai ir pastebime, kad sterkų keliai dažnai kertasi su ešerių keliais, o būriavimosi vietos būna visai šalia. Žodžiai “arti” ar “šalia” nereiškia, kad tai tos pačios vietos. Kai gaudome spiningu ir metame vienu ar dviem metrais toliau į kairę ar dešinę, sakome, kad metame į tą pačią vietą, bet žiemą per du-tris metrus viena nuo kitos esančios eketės – tai skirtingos eketės. Tie keli ar keliolika metrų gali lemti, kad rasime vietą, kurioje nėra ešerių, bet užtat joje laikosi sterkai. Jei gerai žinome vandens telkinį, jei randame ešerių vietas ir sėkmingai viliojame kuprius, sterko kibimo galime nesulaukti ir dėl kitos priežasties – naudojamo masalo. Ešerius dažnai žvejojame nedidele avižėle, kuri teoriškai yra pernelyg mikroskopinis masalas didesniam sterkui. Bet tai tik energetinė teorija, teigianti, kad didesnei žuviai neverta eikvoti savo jėgų dėl mažo masalo, nes sueikvotos energijos kiekis neatitiks gautosios kiekio. Dažnai teorijai priešinasi praktika, todėl nenuostabu, kad užkimba didoka lydeka ir nukanda mažytę avižėlę. Jei turėdami kokių nors sumetimų avižėlės nenori griebti didesni sterkai, ją turėtų susivilioti mažesnieji, kurių yra daugiau ir kurie plaukioja gausesniais būriais, deja… Sterkų pagauname retai ir tikrai ne avižėlėmis. Ko griebtis, ką daryti, kad sterkas taptų įprastu poledinės žūklės laimikiu? Išeitis, atrodo, tik viena: pavasarį, vasarą, rudenį sukaupta informacija, jos analizė, išvados ir, be abejo, vandens telkiniai, kuriuose visais kitais metų laikais sėkmingai gaudėte sterkus.
Žiemą iš po ledo sterkus gaudysime tose vietose, kuriose panašiomis oro sąlygomis (svarbiausia – atmosferos slėgio pokyčiai) juos gaudėme vėlyvą rudenį: t.y. giliose vietose, ties tvenkinio upės vagomis, aplink dugno skardžius ir pan. Daug laimėsime vien žinodami gerą žūklės vietą. Vasarą galime elgtis laisviau, nes net vienąkart užmetus masalo plaukimo po vandeniu trajektorija yra gana ilga. Žiemą išgręžę eketę žvejojame vertikaliai, ir šiuo atveju “vieno žingsnio” paklaida gali turėti lemiamos įtakos. Nereikia pamiršti, kad sterkai – kur kas baikštesnės žuvys nei ešeriai. Pastariesiems kas metą gręžiamos eketės visai netrukdo, bet sterkai dėl keliamo triukšmo tampa atsargūs ir įtarūs. Jų atsargumu dažnai aiškinama ir tai, kad kimbant ešeriams sterkai retai tepakliūna ant kabliuko. Patyrusių sterkų žvejų teigimu, eketės vienoje žūklės vietoje turi būti gręžiamos visos iš karto, kad vėliau nereikėtų gąsdinti žuvų ir gailėtis, jog dėl sukelto triukšmo jos pasiraukė kitur.