Vieno savaitgalio žūklė...

Ketvirtadienis, 24 Gegužė 2012 12:54

Parašė Paulius Banys

lydekk

Dar tebeeidamas namo po įtemptos mokslų savaitės skambinu kolegai. Ryt šeštadienis, tad žūklės praleisti nevalia. Draugas taip pat grįžęs, tad pasitarę nusprendžiame, kad rytojaus dieną po pietų pulsime lydekas. Tačiau vienas klausimas liko atviras: kur? Ar pulti ežerą, ar numylėtąją užtvanką? Susiskambinu su ant upės kranto gyvenančiu draugu, pasidomėti, kaip laikosi mano valtis, ar kimba žuvys. Ir nuotaika kaipmat dingsta... Lydekos kibo, bet jau gerokai prieš savaitę, o šiuo metu ramu. Tylūs keiksmai galvoje, ir liūdnas pokalbio užbaigimas. Negi važiuot į ežerą?... Bet iš ten jokių žinių visai. O ir valties nėra...

Šeštadienio rytas nušvito gražus kaip reta. Ramus, šiltas oras savaime verčia būti gamtoje, o man, kaip žvejui, ne tik būti, bet ir žvejoti. Su kolega buvome susitarę išjudėti apie 3 valandą po piet. Pasiskambinu, pasitikslinu ar niekas nepasikeitė, ar laikas tas pats, ir sužinojęs, kad viskas gerai, laukiu kolegos. O kai lauki, atrodo, kad laikas slenka dvigubai lėčiau nei ištiktųjų. Jau 3 valanda, o draugo nėra. Puse 4, tačiau kaip niekas nepasirodo, taip nepasirodo. Ir galiausiai prieš pat 4 valandą sulaukiu kolegos, kurio akyse matosi pyktis. Žinoma, nėra nieko blogiau, kai moterims duodi automobilį ir tiksliai nurodai laiką, kad jis bus reikalingas pačiam. O dar kai pasakai, jog važiuosi į žvejybą... Na, bet mes jau automobilyje, tad važiuodami iš mano kiemo nusprendžiame, kad ir ne kokios naujienos iš užtvankos pusės, tačiau vis tiek bandysime kažką suvilioti būtent ten.

Kadangi mūsų numylėtoji užtvanka yra išnuomota privataus žvejų būrelio, leidimus žūklei joje reikia įsigyti atskirai, šalia esančiame miestelyje. Ir jau kaip nebe pirmą kartą nutinka, pirkdami leidimus pasijuntame, kad nusikalstame, jog juos perkame. Sutrukdėme keliomis minutėmis šeimininkų savaitgalio popietę. Ir nebe pirmą kartą. Tiesiog jautėme jų pyktį ant mūsų. Bet juk mes neliepėme nuomotis to telkinio. Perki leidimą – blogai. Žvejoji be leidimo – irgi blogai. Bet nutaisę nekaltus veidus atsiprašome, kad sutrukdėme ir greičiau lekiame prie upės.

Ir štai, pagaliau mes valtyje. Plaukiame į savo numylėtąją vietą, kuri paskutinius du sezonus mūsų nei kart nenuvylė. Vėjas, kuris namie pūtė iš pietryčių, čia truputėlį dėl savo krypties neapsisprendęs. Nors ir nedidelis, tačiau žūklaujant skrituliais turi daug reikšmės, nes visai nesinori plaukti kelis kilometrus pasiimti skritulio, kuris, jo paties manymu, plaukė tinkama ir palankia kryptimi. Tad besikaitaliojančio vėjo beveik nepaisome ir sumetame po 3 skrituliukus ir pradedame spiningauti. Skritulius sustatėme toliau nuo kranto, bandydami pataikyti ant šlaito. Kadangi žvejojome tokioje vietoje, kur labai seklu, ir nuo kranto nutolus apie 50 metrų, gylis tesiekia apie 1,5 metro, skritulius paleidome toliau, o patys šukavome seklumas. Paspiningavus apie pusvalandį, nesulaukėme nei vieno kibimo, kai staiga pamatėme apvirtusį skritulį. Žaibo greičiu nuirklavau prie jo. Skritulys sukosi ir bandė pabėgti nuo mūsų. Neišdegs, irkluoju greičiau nei jis sugeba plaukti. Kadangi žuvelę neriu per nugarą, nieko nelaukęs kertu. Yra! Ir gan nebloga! Po kelių sekundžių lydeka jau valtyje. Graži, apie pusantro kilogramo margašonė. Greit ją atkabinu, ir vėl skritulį paleidžiu atgal į užtvankos platybes. Kol tvarkiausi su lydeka, iki mūsų atplaukė kolegos skritulys, ir tik vos spėjus paleisti naujai savąjį skrituliuką, kibimas kolegai. Tokia pat lydekaitė atsiduria valtyje. Įdomu tai, jog jos pilve jau buvo karšiokas, kuris kažkaip susiskersavęs įspūdingai atrodė. Rodos, lydeka turėjo būt soti, o susigundė pačia didžiausia turėta masaline kuojike. Ir štai, draugas atkabina lydeką, paleidžią skritulį, kai pastebime, jog vos už kelių metrų esantis ir ką tik pastatytas mano skritulys apvirsta. Nieko nelaukiu, čiumpu, kertu. Jaučiu, jog šį kart lydekaitė truputį didesnė, bet... Išsitiesinęs segtukas leidžia lydekai pabėgt.

lyddek

Kaip greit adrenalinas sukilo, taip pat greit ir nuslūgo. Keli keiksmažodžiai padėjo greičiau nuraminti nervus. Supykau, ir esamą segtuką taip sviedžiau tolyn, jog atrodė, kad pasieks krantą. O jis, matomai tiek piktas ant manęs, nukrito atgal į valtį. Gerai, pagalvoju, nori būti mindomas, tai ir būsi. Tai tau bus geriausia bausmė. Vietoj segtuko uždedu žiedelį. Dabar jau niekas užkibęs nepabėgs. Tik va, iškilo kita problema. Lydekos, kaip staigiai sukilo maitintis, lygiai taip pat greit ir nurimo. Keisčiausia tai, jog visi kibimai buvo apie 25 kvadratinių metrų plote. Lydekų nebaidė nei valtis, nei mūsų riksmai, nei traukiančios žuvies sukeliamas triukšmas. Bet, kaip minėjau, lydekos nustojo domėtis mūsų kuojytėmis. Matyt suprato klastą, o toji, kuri pabėgo, joms dar viską ir papasakojo. Tačiau kodėl ant spiningo nei gribšt? Paliekame skritulius ir nusprendžiame bandyti spiningauti visai prie pat kranto, kur žolių daugiau nei vandens. Vėjas nurimo, tad gerai matome, kur yra vaikomos žuvelės. Nusprendžiame pabandyti suvilioti ešerių, nes pastebime, kad vaikoma smulkmė dydžiu prilygtas pusantram degtukui. Užsidedu gražų, spalvotą ,,Aglios“ mepsiuką ir metu ten, kur ajerai virš vandens puikiai matosi. Gylis tesiekia apie 40 centimetrų, masalas vis kliūna už lelijų, kitų žolių, tik staiga – smūgis. Ir suprantu, kad turėsiu problemų, nes tikėjausi nedidelio ešerio, o žuvis tikrai ne pati mažiausią, ir ją pravesti pro žoles bus sunku. Bet, laimei pintas valas ir ilgalaikė praktika padeda prisitraukti laimikį prie valties. Lydeka! Tokio laimikio nesitikėjau. Ir gan graži, lygiai kilograminė. Draugas lengvame šoke, nes tikrai nei vienas nesitikėjome tokiame gylyje suvilioti tokios lydekos. Gaila, tačiau lydeka taip pagriebė masalą, kad jo trišakiai kabliai įsisegė jai tiesiai į dešinės pusės žiaunas, ir iš jų padarė faršą... Teko lydekaitę pasiimti, nes nebebuvo prasmės jos paleisti. Šiaip stengiuosi mažesniu nei pusantro kilogramo lydekų neimti. O ir tas ne visuomet imu. Ir tai buvo paskutinis kibimas tą ramų vakarą. Tiek skrituliai, tiek spiningas tylėjo. Tad rinkomės įrankius ir plaukėme į prieplauką. O dar ir uodai ramybės nedavė. Krante pasitinka bičiulis, kuris mane taip buvo nuvylęs. Jis nustemba, kai sužino, kiek laimės teko mums turėti. Jo noras viską sužinoti truputį juokina, bet paslapčių mes neturime, tad jam viską ir išpasakojame. Tegul bando, vis tiek visos žuvies mūsų vietoje neišgaudys. Tad linksmai pakalbėję, susidedame daiktus į automobilį, ir judame link namų. Belieka tik saugiai grįžt namo. Tačiau likimas sugalvojęs kitaip. Tik per plauką išvengiame susidūrimo su jauna stirnaite, kuri netikėtai iššoka ant kelio. Laimei, viskas baigiasi gerai. Tačiau toliau kelią perbėgą, ir vos spėja kailį išnešt juodas katinas. Blogas ženklas, labai blogas. Na, bet jau nebetoli namai. Ir kas, kad nebetoli. Paskutinis drąsuolis katinas taip ir nebespėja išnešti savo kailiuko, palenda tiesiai po automobilio ratais... Gaila gyvūnėlio, bet nieko nepadarysi. Ir automobilis truputį nukentėjo.

Tai štai kokia tai ta savaitgalio žūklė, ir su laimės akimirkomis, ir su nemaloniais atsitikimais.

Paulius Banys

Name:	*
Prisijungimo vardas:	*
El. paštas:	*
Slaptažodis:	*
Pakartokite slaptažodį:	*
Laukai pažymėti (*) yra privalomi.