Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Pasiklydėlis ...

Paulius.1

...dedu nedrąsius pirmuosius žingsnius ant ledo. Aplink ramu, nei gyvos dvasios nėra, tik aš ir ežeras... Ledo danga padengta plona puria sniego paklote. Einu, ir bumbsenu peikena į ledą, kol netikėtai ledas sutraška ir pajuntu, kaip į mano kūna tarsi susminga tūkstančiai peilių... Kiekviena akimirka darosi vis skaudesnė, sunkesnė. Aplink pagalbos nėra... sukaupęs paskutines jėgas išsiropščiuant ledo, tačiau negaliu pajudėti... Kūnas iš šalčio sustingęs, o lauke spaudžiantis šaltukas jį dar labiau kietina... Begulėdamas ant ledo nepajuntu, kaip prišąla kairiosios rankos pirštai prie ledo... Suprantu, jog pagalbos sulaukti beprasmiška, tad su laisvąja ranka išsitraukiu iš kišenės peilį ir...

Pabundu išpiltas šalto prakaito... Prireikia keletos akimirkų,kol suprantu, jog visa tai buvo tik sapnas. Tačiau savo kairiosios rankos pirštus vistiek gerai apžiurių ir džiaugiuosi, kad visi jie savo vietose. Žvilgteliu į laikorodį- puse septynių ryto... Miegoti nebeverta, vistiek užmigti nebeišeis, o ir keltis reiks apie aštuonias... Nerimui numalšinti, išeinu į balkoną ir užsirūkau. Lauke tylu, tamsu. Išpūsti dūmai niekur nesisklaido, lieka čia pat, sukurdami lengvą miglą. Oras geras, kaip tik žvejybai,- pamanau, tačiau darbas verčia mane laukti savaitgalio, per kurį, kaip ir visada, atsiras nenumatytų reikalų, tad žvejyba teks užmiršti...

Darbe sužinau, jog šiandien dirbti reikės tik iki pietų. Mintyse iškart suveikia mintis:važiuok žvejoti, negali žinoti, galbūt pasiseks... Atėjus 12-tai valandai nieko nelaukdamas bėgu pro duris, sėdu į automobilį ir lekiu į artimiausią žuklės parduotuvę. Deja, masalinių žuvelių jau neberandu... Gaila, bet nieko nepadrysi. Teks ,,žibsiukus“ vietoje gaudyti. Tad nusipirkęs porciją uodo trūklio lervų kone išbėgu pro duris. Reikia skubėti. Gruodžio mėnesį dienos trumpos, tad ir po piet žvejoti nėra per daugiausiai laiko.

Grįžęs namo net neužkandu, persirengiu, į žvejybinę dėžę įsidedu kelis skritulius ir lekiu ant ledo. Kelias netolimas, tačiau kai skubi, jis visuomet pailgėja kelias kilometrais. Bevažiuodmas vis prisimenu rytinį sapną. Galbūt jis buvo pranašingas?.. Galbūt važiuoju pasitikti savo mirties?.. Ir ką as čia galvoju?.. Niekuomet iki šiol ekstrasensinėmis galiomis nepasižymėjau, tad nemanau, kad šis sapnas ką nors reiškia. Tačiau keistas jaudulys virpina krūtinę. Bet nesijaudinu, nes žūklė mane visuomet nuramindavo, nuramins ir šį kart. Kelias, kuris yra iki skausmo pažįstamas, šį karta toks neatrodo. Kadangi naktį truputį snigo, kelias padengtas plonu sniego sluoksniu. Ir, kas mane labai stebino, keliu niekas dar navažiavo, nėra jokių vėžių, pėdų, nieko! Pasijutau tarsi patekęs i niekam dar nežinomą zoną, keliančią nerimą, baimę... Mistika...

Ir išties, mistika- tokią saulėtą, ramią dieną ant ežero ledo nebuvo nei vieno žvejo. Suabejojau, galbūt ledas dar per plonas. Bet kiti žvejai jau giriasi laimikiais... Ir vėl prisiminiau rytinį sapną. Tikras košmaras buvo, kuris net ir dabar neduoda ramybės. Bet, susirinkęs įrankius užlipu ant ledo. Netraška. Bet, dėl visa ko išgręžiu eketę patikrinti jo storiui. Ir tada tikrai nieko nebesuprantu... Kur visi vietiniai žvejai, kuriuos budavo visuomet sutikti ant ledo, nesvarbu, ar pirmasis ar paskutinysis jis bebūtų. Ledo storis apie 7 centimetrus, tad jau drąsiai galima ant jo vaikščioti. Su tokiomis mintimis nužvelgiu ežerą ir patraukiu link nusižiūrėtosios įlankėlės.

Eidamas ledu jaučiu, kaip vietomis sutraška ledas. Patirti rytinio sapno realiame gyvenime tikrai nenorėčiau. Tad kiekvieną žingsnį dėdamas klausausi, ką po mano kojomis daro ledas. Juolab, jog pagalbos sulaukti šią mistišką dieną butu beviltiška. Diena giedra, rami, tačiau šalta. Tai pajuntu po kelių minučių ėjimo, per kurį spėjau nušalti rankas. Bus sunkoka žvejoti, nes žiemą naudoti pirštinių žūklėje nemėgstu, o ypač gaudant avižėle. Nepatogu, o dar kai valas kliūna už įvairių pirštinės vietų, tai išvis, depresija gali apimt. Rankų į kišenes įsikišti nedrįstu- įlužimo atveju galiu nespet jų išsitraukt.

Ir štai, pagaliau atėjau į savo nusižiūrėtąja vieta. Nežinau kodėl, tačiau ši nedidelė įlankėlė mane traukė visąlaik. Galbūt dėl nuostabaus kranto, apaugusio eglutėmis, galbūt dėl nuostabaus viso ežero peizažo, kuris šiandien atrodo kaip profesionalaus dailiniko nutapytas... Tikra romantika... Ši vieta visuomet traukė mane pažvejoti. Pernai, kai buvau su draugu čia, jam ka-kokiu stebuklingu būdu pavyko sugauti gražią, apie kilogramą sveriančią lydekaitę. Galbūt tai mane ir sugundė?..

Paulius.2

Išsigręžiu keleta ekečių prie pat švendrų ir paguldau grąžta. Skubu, nes žiemos popietės nėra ilgos, o dar norisi ir kelis skritulius pastatyt. Iš dėžės išsiimu ,,balalaiką“ su pačia mažiausia avižėle. Nesiruošiu gaudyti didelių ešerių, šiuo metu man tereikia kelių nedidelių ešeriukų. Užkabinu keletą trūklių ir nuleidžiu mažutę avižėlę gelmėn. Čia negilu, apie vieną- vieną su puse metro gylio. Avižėlei pasiekus dugną, su dideliu nerimu ją pradedu kelti aukštyn ir... nieko. Nei kibimo, nei mažiausio virptelėjimo per sargelį. Kurgi tie nenuoramos ešeriukai, kurių budavo galima tonomis prigaudyti? Nėra! Kaip nori, taip makaluok- nieko. Keičiu eketes, tačiau rezultatas tas pats. Ką daryti? Negi teks grįžti namo visiškai tuščiomis, be menkiausio žuvelioko, nekalbant apie lydeką, kurios ir atvažiavau šiandien... Prisiminiau, jog turiu nusipirkęs ,,stebuklingą“ avižėlę, kurią ne sykį gyrė per žūklės laidas. Tuoj pat ją užsirišau, primoviau kokius šešis trūkliukus, ir nuleidau į eketę. Ir išties, neveltui taip išgirta toji avižėlė- keletas virptelėjimų ir neūžauga ešeriukas jau spurda ant ledo. Nieko nelaukdamas nuleidžiu mažą šratuką vėl ant dugno ir bandau pagauti dar bent du ešeriokus. Bet... Jie tarsi žinodami, nebekimba. Svarstau, ar gaišti laiką ir bėgti bent vieną skritulį pastatyt, ar bandyti pasigauti reikiamą skaičių žuveliukų... Vis dėl to, nepastatęs nei vieno skritulio taip ir neturėsiu vilties ištraukti aštriadantės, tad išsiėmu iš dežės skrituliuką, pagriebiu grąžtą ir už kokių penkių metrų išgręžiu eketę. Švino pagalbą surandu dugną, nuleidžiu ešeriuką per penkis-dešimt centimetrų nuo jo. Skritulį į sniegą įstatau taip, jog prie gero noro ir ešeriukas galėtų jį nuversti. Labai norisi pamatytį nuvirtusį skritulį žiemą... Pabaigęs šitą ceremoniją pareinu atgal prie meškerėlės ir atsisėdu ant dėžės. Šalta, rankos sugrubusios, vos eina suimti plonytį, vienos dešimtosios plonumo valą. Tačiau neprandu vilties vis dar sugauti keletą ešeriukų. Ir išties, jie tarsi žinodami, jog jų man labai reikia- nekimba. O gal giliau jie laikosi, gal per ploną ledą žuvys jaučia mane ir išsibaido?.. Paeinu truputį toliau nuo kranto, kur gylis siekia jau apie du metrus. Nepasigailiu. Ešeriukų pagauti jau įmanoma, tad pasigavęs dar kelis, iškart einu pastatyti dar pora skritulių. Ir šiuos abu į sniegą įdedu taip, kad nuo menkiausio smūgio ar vėjelio gūsio jie nuvirstų. Pastatęs skritulius pareinu ir atsisėdu ant dėžės.

Tyla. Aplink nei gyvos dvasios, tik aš ir gamta. Nuostabi gamta. Kartkartėmis eglynėlyje išgirstu kažka šnarant. Tačiau niekaip negaliu įžiūrėti, kas tai galėtų būti. Ir vis dėl to smalsumas nugali. Lėtai, kuo tyliau sėlinu į tą mažąjį miškelį. Tokia situacija man primena knygas apie indėnus, kurie visuomet mokėdavo eiti negirdimai, nepastebimai. Bet tai tikrai ne man. Ant ledo esantis sniegas purus, tad lengvai slysta iš po kojų ir vieną akimirką dar esi vertikalioje padėtyje, o kitą jau horizontalioje. Smūgio mano būta nemažą, nes ledas skilo net keliose vietose. Laimei, tik skilo, o ne įlūžo. Brr, tokiame vandenyje apsiprausti tikrai nenorėčiau, o ypač kai lauke apie – 12 laipsnių šalčio.

Atsikėlęs nuo ledo toliau tęsiu savo medžioklę- artėju prie eglučių, kuriose tikrai kažkas gyvena, nuolat juda, traškina šakas. Bet savo medžioklės ypatūmų užbaigti nespėju. Išgirstu ausiai labai malonų nuvirstančio skritulio garsą. Iš pradžių suabejoju, ar tikrai protingai padariau, jog visus skritulius įstačiau taip, kad jie vos laikytųsi. Vis dėl to geriau per dieną nieko nepagauti, negu patirti keletą skaudžių nusivylimų.

Paulius.3

Neskubėdamas patraukiu prie nuvirtusio skritulio. Tačiau paėjęs keletą metrų pastebiu, jog skritulys sukasi. Ir dar kaip sukasi! Iškat mintyse iškyla kokių dešimties kilogramų lydekos vaizdas. Skatinamas tokių minčių, paspartinu žingsnį, kuris galiausiai pereina į bėgimą. Likus keletai metrų iki skritulio krentu ant kelių ir iki jo tiesiog nučiuožiu. Tik nežinau, laukti ar ne. Per savo žūklės praktiką įsitikinau, jog laukti, kol lydeka prarys masalą ne visuomet gerai. Tad griebiu valą ir nestipriu timptelėjimu pakertu. Žuvį jaučiu, tačiau tikrai ne dešimties kilogramų, o dešimt kartų mažesnę. Lengvas nusivylimas, tačiau greit suprantu, jog dabar reikia galvoti, jog mano žuvis nepabėgtų. Pritraukus žuvį prie eketės, ji pradeda suktis ratu, sekeldama man problemų norint ją įprašyti į eketę. Bet, ilgai kankintis netenka, ir po kokios minutės žuvis atsiduria ant ledo. Graži lydekaitė. Apie 1 kilogramą. Pasižiūriu į dangų ir padėkoju Dievui. Tesybe pasakius, nesitikėjau, jog tokiu laiku atvažiavus man pavyks kažką sugauti.

Lydekaitę nunešu į dėžę, tuo pačiu pasiimdmas iš jos ir ešeriuką. Truputį pridusęs, bet pajutęs gimtojo vandens skonį turėtų atsigauti. Neklydau- įleistas iį šviežų vandenį žuveliokas po kelių akimirkų nėrė gelmėn, kartu su savimi nusitemdamas ir trišakį nugaroje. Skritulį įstatau vėl taip pat-vos vos. Gal tai man ir atnešį laimę. Iš tiesų, jau esu laimingas, nes nebegrįšiu namo tuščiomis. Nesu iš tų žvejų, kuriems rūpi kuo daugiau prigaudyti žuvies. Maloniausias yra pats procesas, o ne jo razultatai.

Susitvarkęs nueinu prisėsti ant dėžės. Gaila, kad neįsidėjau termoso su arbata. Dabar butų labai gerai sušilti, tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Šitaip man bemąstant, priešais mano akis nugriūna dar vienas skritulys, esantis arčiausiai. Tačiau koks kibimas! Skritulys nuo lydekos smūgio net peršoko į kitą eketės pusę. Na, šį kart nusiteikiau traukti tikrai didelę dantytąją. Nieko nelaukdamas pribėgau ir lengvu mostu pakirtau. Tačiau ir šį kartą pakirtau ne dešimtkilograminę, bet tik kilograminę lydekaitę. Iškrapštęs ją iš eketės pamačiau, jog šitoji truputį mažesnė nei pirmoji. Vėl pakėliau akis į dangų ir padėkojau Dievui. Matyt, pirmąją mano padėką jis tikrai išgirdo. Lydekaitę nunešu taipogi vėl į žvejybinę dėžę šalia draugės. Su ešeriuku jau sunkesni reikalai, truputį sustingęs ir atrodantis negyvai daug vilčių, jog įleistas į eketę atsigaus, nesuteikia. Na, bet kito pasirinkimo neturiu. Rankos nušąlusios, sugrubusios po paskutiniosios lydekos traukimo tikrai nenori, o greičiau ir negali virpinti avižėlės. Tad užkabinęs nors ir tokį ešeriuką laukiu kibimo. Laukiu, tačiau jau nebelabai tikiu, kad jis bebus. Tokios sėkmingos žieminės žūklės dar nesu turėjęs.

Paulius.4

Pradėjus lengvai temti nebelaukiu, pradedu palengva rinktis daiktus. Nesinori tamsoje važiuoti slidžiu, mišku keliu. Besileidžianti raudona saulė nudažo dangų kruvinai. Ryt bus vėjuota. Nebekoks oras žūklei, kai šitaip šalta. Jokio malonumo, kai reikia drebėti ant ledo. Priėjęs toliausiai esantį skritulį vėl išgirstu paslaptingose eglutėse kažką šnarant. Tai tikrai ne gyvūnas. Viską susirinkęs nueinu pažiūrėti, kas ten vyksta.

Taip nustebęs buvau seniai: ant žvejybinės dėžės sėdi meškeriotojas, aiškiai padauginęs alkoholio. Pamatęs mane, jis paklausė, kur mes dabar esam. Nežinojau, ar juoktis, ar į tai pažiūrėti rimtai. Kiekvienas žvejo bandymas atsistoti baigdavosi gražiu ir plastišku nuvirtimu ant šono. Šitaip jo palikti negalėjau, tad vargais negalais išsiaiškinau, kur jis gyvena. Vietinis, su draugu pažvejoti atėjęs pažvejoti žvejys. Tik va, toks ir draugas, jei palieka tokioj būsenos kapstytis pačiam. O galbūt pats kur pakritęs miega?.. Palikęs žvejį, nunešu visus daiktus į automobilį. Jau ruošiuosi eiti atgal pas nelaimėlį, kad parvežtį jį namo, kai prie manęs prieina moteriškė ir paklausia, ar neteko matyto jos vyro, išėjusio nuo ryto žvejot ir negrįžusio. Moters akyse matėsi bagalinis išgąstis, nerimas. Parodžiau jai eglutes, kuriose vienas pasiklydėlis tikrai sėdėjo. Palaukiau, kol moterėlė nubėgo iki eglučių ir išgirdau tai, ko tikėjausi- moteris iškart pradėjo plūstis,o man dėl to palengvėjo. Ji rado tai, ko ieškojo. Ir dabar tikrai žinojau, jog ,,tikrasis“ žvejys grįš namo. Užsikūriau automobilį, nužvelgiau paskutinį kart eglutes ir, nusišypsojęs pajudėjau namų link...

2011 metai ...

Paulius.5

Paulius.6

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea