Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Pirma pažintis su prancūziškuoju Lac de Saint Cassien

foto11

Visa ši istorija prasidėjo vasario pabaigoje, kai man vakare paskambino mano porininkas Ernis (Ernestas Juzėnas) ir pasiūlė kartu su kitais mano pažystamais karpininkais – Kas Nors (Gintas Cibiras), Generolu (Audrius Lesinskas) ir Ryba (Nerijus Porvaneckis) nusitrenkti į Prancūziją prie legendinio Lac de Saint- Cassien.. Taip iš netyčių užkluptas, pasiprašiau laiko apmastymams. Pradžioje man ši mintis pasirodė labai jau avantiūriška, nes tuo metu labai sėkmingai gaudžiau ežerines stinteles ir karpių žūklė man atrodė kaip tolimas miražas. Bet, ilgainiui mane sapnuose pradėjo lankyti karpiai, pypti signalizatoriai, rankos pradėjo gniaužytis, trokšdamos tos įtampos, kurią suteikia traukiamo karpio pasipriešinimas, vėl nubudo mano nuotykių troškulys ir aš supratau, kad jau niekur nebedingsiu, teks apsilankyti išsvajotoje Prancūzijoje.

Tad balandžio 15 dieną po pietų su išsinuomotu autobusiuku atbilda draugai pas mane į Marijampolę ir mes draugiškai vėl perkraudinėjame krepšius bagažinėje, šiaip ne taip užtrenkiame bagažo skyriaus duris, sušokam į saloną ir metamės Lenkijos sienos link. Lenkiją prariedame be nuotykių, Vokietijoje truputėlį užtrunkame kamštyje, nes autobane buvo avarija. Austrijoje seka tik vienas sustojimas degalinėje vinjetės pirkimui, o štai per Italiją teko ilgiau pakeliauti, netgi šiek tiek atsibodo vienodas peizažas, bet tik iki tol, kol pasiekėme Viduržemio jūrą. Greitkelis tęsėsi jūros pakrante vis pamalonindamas mūsų akis nuostabiais vaizdais. Diena prabėgo greitai ir Prancūzijos sieną kirtome jau tamsoje. Artėjant ežerui visi pradėjom spirgėti, kaip lašiniai keptuvėje. Skambinam Ovidijui, jis mums nupasakoja, kur nusileisti prie ežero ir pats atplaukia mūsų pasitikti. Taip pat, į mūsų sutiktuves iš savo sektoriaus atplaukia ir Alfredas Macenka. Pasisveikinimai, susipažinimai, trumpas pašnekesys ir mes jau pučiamės valtis, kraunamės į jas daiktus. Trumpai pasitarę, nusprendžiame, kad Audrius su Nerijumi plauks pernakvoti į Alfredo sektorių, o mane bei Ernestą su Gintu paglobos Ovidijus. Jis palydėjo mus į išrinktą gerą sektorių greta savojo, kuriame ir apsistojo Ernestas su Gintu. Tą naktį ir aš pas juos pernakvojau ant gulto po atviru dangumi. Meškerių dar nemetėme, nes neturėjome licencijų, o pirmalaikė pažintis su vietiniais gamtos apsaugos funkcionieriais mūsų tikrai neviliojo. Kadangi buvome po kelionės pavargę, tai be ilgu debatų ir kalbų, Gintui su Ernestui įsikūrus sektoriuje, nuėjome miegoti.

Ryte nuplaukiame pas Ovidijų į sektorių, susipažįstame su jo žmona ir nuostabia dukrele bei draugu su mergina. Išgeriame rytinės kavos, trumpai pabendraujame ir aš su Ernestu bei Ovidijumi išplaukiame pastarojo valtimi į sektorių pas Alfredą. Ten vyrai jau irgi sukilę, trumpai pakalbame ir aš su Ovidijumi plaukiame pirkti licencijų. Licencijas pirkome vietinėje maitinimo įstaigoje, įsikūrusioje ant ežero kranto. Kol mums išrašinėjo licencijas, pasigrožėjau nuotraukose, iškabinėtose ant sienų, eksponuojamais šio ežero gražuoliais. Tikrai įspūdingų laimikių jose užfiksuota.. Na ką, licencijas turime, kainavo 30 € savaitei vienam žmogeliukui. Pajudame į Alfredo sektorių, pasiimam Ernestą, tuo pačiu atiduodame Audriaus ir Nerijaus licencijas su dokumentais ir pasipilam visi į rekomenduotus sektorius. Audriaus su Nerijumi ir Alfredo sektoriai vakarinėje ežero dalyje, o Ovidijaus, Ernesto su Gintu ir mano sektoriai – šiaurinėje ežero daly.

Man nuplaukus į rekomenduotą sektorių, susiduriu su problemyte, nes sektorius užimtas įsimylėjusios porelės, suprantu, kad jie ten parą tikrai nebus, tad, kol atsilaisvins sektorius, nutariu paplaukioti po šiaurinę ežero dalį. Taip beplaukiojant, praėjo 2/3 dienos, bet užtat susiradau mano požiūriu nuostabią vietelę (foto 1, foto 2, foto 3) , kuri mane visapusiškai tenkino. Tad nuplaukiu pas Ernestą ir pasakau, kur būsiu apsistojęs ir grįžtu atgal įsikurdinti.

foto1

foto2

foto3

Dabar šiek tiek apie patį ežerą, tiksliau tai yra užtvanka, kurioje vandens lygis metų laikotarpyje gali kisti iki 15 metrų. Ežero plotas yra 3,7 km² arba 430 ha, virš jūros lygio ežeras iškilęs 147 m. Pats ežeras yra trijų dalių: šiaurinės, pietinės ir vakarinės (foto 4).

foto4

Vyraujantys gyliai, kai ežeras būna maksimaliai pilnas: šiaurinėje dalyje – iki 45 metrų, pietinėje dalyje – iki 20 m, vakarinėje dalyje – iki 16 m. Iš šiaurės į pietus ežeras tęsiasi 7 km, o iš vakarų į rytus – 3 km. Pats galas pietinės dalies ir nemažai vakarinės dalies yra paversta rezervatu, nes ten žuveliukai plaukia neršti. Žuvies yra labai daug ir pačios įvairiausios, bet labiausiai ežeras garsėja savo karpiais ir šamais. Savo laimės bandyti į šį ežerą važiuoja žvejai iš visos Europos.

Karpių nėra labai daug, kiek mus informavo Alfredas, tai iš pirmo leidimo 150 vnt. ir iš antro leidimo 350 vnt. Aišku, ten yra ir vietinių karpių, užaugusių, išneršus jų protėviams. Visa bėda tame, kad ten gausu įvairių rūšių ikrų ėdikų ir karpių populiacija didėja nežymiai. Didžiausias kenkėjas yra amerikietiškas šamukas, vadinamasis „poisson chat“ (foto 5). Jis pridaro daug bėdos ir žvejams, nes boilius ir kitus masalus labai gražiai nugraužia, plaukioja būriais ir ryja viską, ką randa, boilio dydis įtakos neturi, visas būrys jį taip apgraužia, kol vienas koks didesnis ir pasimauna ant kabliuko. Todėl dauguma žvejų boilius ten vynioja į kojinę. Jei norite pasižiūrėti daugiau, prašom „paclickinti“ šią nuorodą .

foto5

Kitas kenkėjas yra taip vadinamoji saulažuvė, originalus pavadinimas yra „La perche soleil ou japonaise“ (foto 6), ji taip pat, labai skaniai valgo ikrus. Pagavus minėtas abi žuvis, draudžiama jas mesti atgal į vandenį, geriau tegul pašeria vabalus ir paukščius ant kranto.

foto6

Na, o dabar grįžkime prie mūsų viešnagės įspūdžių. Taigi, įsirengiau stovyklavietę, sumerkiau meškeres nusižiūrėtuose taškuose, naudojau 24 mm diametro SK30 boilius, nes buvome įspėti, kad ten žuvys mėgsta stambesnius masalus. Vieną meškerę užplukdžiau ežero pusėn 4,5 metrų gylį, antrą – pastačiau su šaminių boiliu 21 m gylyje, trečia meškerę – įlankos dešiniajame krante, 3m gyly ant uolos atbrailos, o ketvirtą meškerę – įlankos kairiajame krante po nuvirtusiu medžiu 2 m gylyje. Ir ką gi? 23:30 užpypia pirmos meškerės signalizatorius. Neriu iš palapinės, pakertu ir jaučiu, kad aname gale koks tai monstras kabo. Periodiškai jį vis pristabdau, pradedu po truputį pumpuoti, o jis vėl „duoda į kojas“. Taip besismaginant, kaip tai pašviečiu prožektoriumi į ritę, žiūriu, kad jau valas baiginėjasi, tad staigiai įšoku valtin, atsiklaupiu, meškerę laikau stačią ir tempia mane karpis link Ernesto sektoriaus. Pagaliau žuveliokas sustoja, prisitraukiu, taip, kad valas jau stačiai į vandenį eina ir nustembu: buvau užvyniojęs apie 20 m „šoklyderio“, o jo nematyti, į vandenį eina paprastas valas, vadinasi žuvis guli ant dugno. Pradedu „pumpuoti“, kažkiek pakeliu ir vės žuvis su pasispardymais gula ant dugno. „Šamas“ pagalvojau, 100 % šamas. Na ką, dirbu toliau. Išpumpavau kokius 7 m valo, pasirodė „šoklyderis“, dar padirbėjus apie 6 metrus nuo valties iškyla karpis!!!! Negalėjau patikėti, taip buvau įsitikinęs, kad traukiu šamą! O karpis pasirodė tikras gražuolis, prožektoriaus šviesoje atrodė aukso spalvos. Karpis!!! Pagavau prancūzišką karpį !!!! Mano džiaugsmui nebuvo ribų! Vos nesprogdamas nuo jausmų antplūdžio parplaukiu į sektorių, pasisveriu žuviuką: 15,2 kg veidrodukas! Dedu į maišą ir nekantraudamas laukiu ryto pirmai prancūziškai fotosesijai. Vėl užmetu meškerę ir informuoju telefonu Alfredą apie rezultatą. Alfredas mane apipila sveikinimų tirada ir pažada apie pietus atplaukti pafotografuoti. Tiesa, liepė paslėpti maišą, kad nerastu gamtosaugininkai, jei netyčia apsireikštų, nes ten karpių negalima laikyti maišuose, juos reikia iš karto paleisti.

Sėdžiu palapinėje, aistros po truputį rimsta, jau kaip ir snūduriukas užpuolė ir staiga apie 4 val. užpypia ketvirtosios meškerės signalizatorius, „išvažiavo“ po medžiu „užsodinta“ meškerė. Vėl šoku iš palapinės, vėl kertu ... ir jaučiu, kaip žuvis tempia valą per kažkokį kliuvinį. Pabandžiau pastabdyti ir ... pokšt, valas laisvas, nupjovė į kliuvinį .... Rankos dreba, kojos irgi... Prisiverčiu nusiraminti, apžiūriu valo galą – valas nurėžtas virš „šoklyderio“, dar koks gero metro apšerpetojęs galas likęs. Daugiau užmigti tą naktį neteko, po to, patekėjusi saulė gerokai kaitinti pradėjo. Sėdžiu toks apspangęs ir apie 10 val. užkaukia trečioji meškerė, iš dešinio įlankos krašto, staigiai kertu ... valas stovi kietai .... ot, velnias, kliuvinys! Patampau – nieko, atlaisvinu valą, padedu meškerę, gal žuvis pati išeis? Nieko ... ech, lipu į valtį su meškere ir plaukiu į vietą, vanduo skaidrus, gal taip ką pamatysiu ir pavyks ką nors protingo nuveikti? Bet mano viltis neišsipildė, nieko nematyti, matyt, kažkur giliau valą užpynė. Traukiu per jėgą ir viskas baigiasi taip kaip visada, kaip rusų patarlėj sakoma: “силы есть – ума не надо“. Nutraukiu valą ir plaukių į sektorių, žiūriu, kad ir Alfredas su Nerijumi (Vokiečiu) atplaukia su visa manta. Pasiguodžiu aš jiems, kad taip nesėkmingai žvejoju ir puolam daryti fotosesijos (foto 7, foto 8, foto 9, foto 10). Taip pat sužinau, kad Ernestas paryčiais irgi pagavo 16 kg žvynių , su kuriuo irgi apturėjo begalę nuostabių emocijų.

foto7

foto8

foto9

foto10

Po fotosesijos Alfredas su Nerijumi įsitaiso ant sekančio pusiasalio mano sektoriaus kairėje. Jiems naktis atsiunčia po vieną karpiuką: Nerijaus 10 kg linijinis veidrodukas, o Alfredo 13 kg paprastas veidrodukas. Kadangi mūsų sektoriai buvo šalia, tai pasidariau dažnas svečias jų sektoriuje.

Pradėjo stiprėti šiaurės rytų vėjas ir pas mus prasidėjo didelė tyla, pabuvę dar keletą dienų, nusprendėme keisti sektorius, plaukti į vakarinę arba pietinę dalį. Tad prasidėjo didžioji rokiruotė, nes keitėme sektorius visi. Audrius su Nerijumi, Ovidijus su Martynu, Ernestas su Gintu patraukė į pietinę ežero dalį. Alfredas su Nerijumi sėdo į buvusią Ernesto vietą, kurioje Ernis pakėlė dar ir 18 kg veidroduką. O aš sėdau per vidurį tarp pietinės ir vakarinės ežero dalių, tiesiai prieš tiltą, skiriantį šiaurinę ir pietinę- vakarinę ežero dalis. Po paros į pietinę dalį atbildėjo ir Alfredas su Nerijumi.

Naktį iš penktadienio į šeštadienį turėjau trumpą „išvažiavimą“ iš priekrantės zonos, po medžiu, bet kol pribėgau prie meškerės, nustojo valą tempti, o bandant traukti, sistemą jau buvo kliuviniuose. Mano bandymas su valtimi iškrapštyti žuviuką iš kliuvinio, nedavė vaisių ir teko atsisveikinti su dar viena sistemėle. Likusi sesijos dalis (iki sekmadienio ryto) dar padovanojo Martynui 5,5 kg ir 14,8 kg karpius, o Ovidijui 19 kg veidroduką.

Keitėsi orai, šeštadienį visą dieną mus prausė lietutis, bet vakarop nustojo ir nesutrukdė mums linksmoje kompanijoje atšvęsti Šv. Velykų! Pribildėjo, privažiavo tautiečių, mes iš sektorių suplaukėm ir pašventėm tikrai labai linksmai! Mūsų šventinės akimirkos ir liūdnas išvažiavimas namo, pademonstruoti štai čia.

Reziume: kelione esu beprotiškai patenkintas ir, pasitaikius progai, tikrai pasistengsiu sugrįžti į šiuos kraštus. Labai dėkoju Ovidijui už šiltą priėmimą, kelionės draugams už smagią kelionę, Alfredui už informaciją ir pamokymus, Nerijui už skanius kepsnius ir linksmus plaučius. Dėkui draugai, kad buvot kartu su manimi!

Šis straipsnis dalyvauja 2012 metų konkurse, nominacijoje "Už gražiausią žūklės istoriją" ...

Nuoširdžiai Jūsų

Raimondas Jablonskas (vilkas_vienišis)

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea