Ketvirtadienis, 03 Sausis 2013 16:33

Parašė Linas Marukas

Jei nepririšta prie valo avižėlė išsprūs iš pirštų, surasti ją puriame sniege bus labai keblu, bet svarbiausia, kad tai atsitinka žymiai dažniau, nei mano meškeriotojai, kurie visokiais būdais bando nuo tokio dalyko apsidrausti.

Ekspertai teigia, kad namie, tvarkant meškeres, avižėlėms rišti geriausia naudoti kabliukų laikiklį, pritaikytą muselininkų reikmėms. Jame įtvirtinamas kabliukas, o tada situaciją suvaldyti nesunku. Beje, tokiose šiltnamio sąlygose mazgus derėtų sumegzti ne iš sauso, o suvilgyto valo.

Kitas reikalas – lauko sąlygos, bet ir čia ekspertai siūlo išeitį: jei kuprius nuneš avižėlę ir teks rišti kitą tokią pat, nes ant panašių paprasčiausia nekimba, šią procedūrą patariama atlikti avižėlės kabliuką suėmus chirurginėmis replėmis. Toks instrumentas ne tik žūkladėžėje, bet ir kišenėje daug vietos neužima.

Patikimiausias variantas

Avižėlę reikia ne tik sugrubusiais pirštais išlaikyti ekstremalioje situacijoje, bet ir turėti jai, o tiksliau, visai kolekcijai patogią saugyklą. Turbūt patį originaliausią būdą nešiotis su savimi visą žieminių masalų ekspoziciją buvo sugalvojęs seniausias Lankupių kaimo meškeriotojas – avižėles jis laikė susegtas į ausinės pamušalą. Būdas patikimas, bet nelabai vykęs, nes tenka vaikščioti subraižyta kakta.

Geresnis variantas – susegti avižėles į kamščius iš vyno butelių, o juos sudėti į apvalią dėžutę nuo ledinukų. Saugykla patikima, bet ją reikia laikyti žūkladėžėje, nes kišenė nuo tokios masalinės labai išpampsta. Matyt, todėl labai dažnai matau, kad avižėlės laikomos subertos į plokščias „Nivea“ kremo dėžutes. Jos kišenėje beveik nejuntamos, tačiau iš jų išgraibyti reikiamą avižėlę – keblus reikalas.

Pasitaiko žvejų, kurie avižėles laiko muselėms pritaikytose dėžutėse: vienose kabliukai įtvirtinami specialiose išpjovose, kitose prispaudžiami metaliniais liežuvėliais. Variantas – pusėtinas, tačiau pasitaiko, kad kartais kabliukai ištrūksta iš muselėms pritaikytų laikiklių ir, atidarant dėžutę, jos iškrenta į pusnį arba dar gražiau – į eketę. Antra, iš tokių dėžučių sugrubusiais pirštais išsegti avižėlę – nepatogu.

Lengvai išsegamos

Avižėles laikyti geriausia tokia masalinė, į kurią jas lengva susegti ir išsegti. Tokios yra muselių masalinės, išklotos korėtu ir minkštu plastiku. Deja, jos turi vieną esminį trūkumą – brangios.

Sunku užginčyti, kad lengviausia kabliukus įsegti į poroloną, o meškeriotojams patarčiau nepamiršti to, nes būtent minėta medžiaga išklotos masalinės – lengviausios ir į jas elementariai susegamos avižėlės. Lygiai taip pat lengvai – išsegamos. Tokią masalinę gana nesunkiai galima pasidaryti pačiam – tereikia išklijuoti tinkamo dydžio dėžutę porolonu. Paprastai per porą sezonų porolonas išsidrasko, bet perklijuoti – minučių reikalas.

Nors savadarbis variantas – pigus ir patikimas, bet pati parankiausia masalinė – pasiūta iš tvirto ir storo audinio, iš pirmo žvilgsnio primenanti piniginę, nes, norint ją atverti, reikia atsegti užtrauktuką. Masalinės vidus išklotas taipogi porolonu, nes geresnę medžiagą (lengva ir pigi) sunku rasti. Masalinės viduryje įsiūtas brezentinis skirtukas. Tokiose masalinėse patogu laikyti ne tik avižėles, bet ir blizgutes. Žodžiu, variantų yra, galima pasirinkti.

Linas Marukas

Trečiadienis, 02 Sausis 2013 14:27

Parašė siaipzvejys

Sinoptikams pranašaujant, kad Kalėdas sutiksime su pliusine temperatūra, suvokėme, kad pats laikas atidaryti žiemos žūklės sezoną.  Norėjosi ne tik pasimankštinti, bet ir kažką rimtesnio sugauti.

Portale zvejams.lt pasitarėme, kad pati geriausia vieta tokiai žūklei - Didelių žuvų tvenkinys, Punios miestelyje, Alytaus rajone, pas Kęstuti Arbačiauską. Susirašome ir gauname pakvietimą. Suplanuota žūklės diena - gruodžio devynioliktoji. Savaitgalį dangus  susimaišė su žeme. Sniegas, pūga, sniego liežuviai, užpustyti, nebepravažiuojami keliai. Tiesiog nuostabi gamtos įžanga į numatytą Pasaulio pabaigą.

Sniego prinešta ant tvenkinio tiek, kad ledas tapo pavojingas bet kuriam, kuris nutars ant jo užlipti. Šeimininkas įspėja mus, kad mes peržiūrėtumėme savo žūklės datą ir nukeltumėme žūklę į sekančią ar dar kitą dieną.

Vėl planuojame, derinamės. Kam darbai, kam kiti rūpesčiai ... Visuotinis sprendimas – žiemos žūklės sezonas atidaromas per Pasaulio pabaigos dieną.

Taip supuolė, kad diena prieš numatytą žvejų susitikimą, užpuolė darbai darbeliai ir namo parsivilkau jau po 22 valandos, tai susiruošti rytojaus dienai, neliko nei noro, nei jėgų. 2012-12-21 dieną, 4 ryto verčiuosi iš lovos visas apsimiegojęs. Čiumpu, kas po ranka ir kraunuosi į automobilį.  Įsimetu žieminės žūklės dėžę, kurią man asmeniškai padarė Stasys Jarašiūnas. Šašlykinę su malkomis, o kaip be jos, juk prie geros užkandos ir linksmiau kalbasi, ir išlekiu. Pirmas sustojimas Tauragėje. Toliau Kaunas ir galiausiai Punios tvenkinys.

Oras – ekstremalus žvejybai, Punios miestelyje tą dieną. Vėjas nors ir nestiprus (ir ačiū Dievui), bet prie minus penkiolikos laipsnių stingdė visas atviras kūno vietas. Fotoaparatas nepratęs, kad teks šalti, staigiai parodė, kad baterijos senka ir dar už kažkiek laiko – atsisakė draugauti. Gelbėjo ir vėl išmanusis telefonas.

Tik atvykę, apsitariame su tvenkinio savininku, kas kur kaip kimba. Ir einame link ledo. Pirmi gręžimai ir aišku, ledas tvirtas, galima drąsiai juo vaikščioti.

Vos užmetus meškerėles, du gražūs puskaršiai pradžiugino mus. Ir daugiau karšiai tą dieną mus nebedžiugino. Ko tik mes nebandėme ? Ir jauką įvairiausią pylėm ir keitėm masalą bei žūklės techniką – anei vienas.  Nekibo ir po valandos po pasišėrimo, ir nei ant avižėlės, ir nei ant plūdelės. Taip visada žūklėj būna. Atėjai užmetei, iškart sugavai, gali vyniotis meškeres ir eiti namo. Geros žvejybos nebus.

Karšiams pasakius aiškų ne, nutarėme pereiti prie lydekų žūklės. Labai greitai prisigaudėm smulkmės ir pastatėme skritulius.

Vasarą sužinojome, kad šiame tvenkinyje pilna didelių karpių, amūrų, lydekų, lynų, karosų, raudžių, karšių . Bet, kad čia yra ir gražių ešerių – net šeimininkui buvo naujiena. Nusitaikėme į juos. Ilgai jų ieškoti nereikėjo. Kibo jie ant visko. Avižėlė, balansyras buvo jiems nesvetima. Ir maži ir dideli džiugino mus. Pasitaikė ir gerų 100 – 250 gr ešerių. Kaip tokiam tvenkiniui, kuriame plaukioja didžiosios lydekos, tokie ešeriai turi rimtai pakovoti už vietą.

Nusivyniojo skritulys. Lekiame. Ogi nieko. Lydeka pajutusi pavojų, spjauna ešerį ir nuplaukia sau. Ešeriukas perkąstas. Perstatome iš naujo sistemėlę.

Kepame šašlykus. Kaip visuomet, taip ir dabar. Tik reikia kąsnį į burna dėtis. Ir tada – žuvys pradeda kibti. Vyniojasi skrituliai. Ir šį kartą viena mūsų. Tokia apie 4 – 5 kilogramus. Sverti nėra kada, nes laukia šaltis neatlėgęs. Šąla žuvys, o ypač lydekoms - akys. Tai yra labai pavojinga žuviai. Greita fotosesija ir visi garsu traukiame zazaizišką zvejams.lt dainą.

Ant kito skritulio, tik tuščias liko trišakiukas. Įtariame, kad valas įšalo lede. Lydeka timptelėjo ir nerūpestingai nuplaukė su mūsų pasiūlyta raudike. O mums liko tik spėlioti, ką ne taip padarėme.

Kaip pirma žvejyba per Pasaulio pabaigos dieną, manau, puiki. Žinoma trūko mūsų portalo zvejams.lt sielos Cingio (Vytas), bet jis dabar visus kviečia į stintų žūklę ant Kuršių Marių. Gal ir Jūs prisijungsite prie mūsų.

Perklausiau, Kęstučio, ar gali ir kiti žvejai atvykti žiemą pažvejoti ant Punios tvenkinio. Atsakymas teigiamas. Visi žvejai, kam nesvetima, sugavai – nusipaveikslavai ir paleidai, drąsiai važiuokite ant Punios tvenkinio žvejoti. Sugausite karšių, raudžių, ešerių, lydekų. O ir atstumai nesikandžioja - nuo Vilniaus ir Kauno vos 70 km, o nuo Alytaus dar mažiau.

P.S. dieną prieš mus, ant šio tvenkinio žvejojo „Šiandien Kimba“ laidos komanda.