Orai Vilnius

Ką žvejoti? Patarimai,straipsniai

Juodieji ir baltieji, arba keletas minčių apie žiobrių žūklę III dalis

ziobris9

Žiobrių žvejoti važiuoju į netoli Vilniaus tekančias Aukštaitijos upėse – Nerį, Šventąją, Siesartį, Širvintą, Vokę, Vilnelę ir kitas, tad apie šių upių realijas daugiau ir kalbėsiu. Nors esu įsitikinęs, kad tie patys dėsniai galioja ir kitur, gal tik su šiokia tokia laiko paklaida.

Ankstesnę straipsnio dalį rasite čia.

Trys svarbiausi kintamieji, arba apie pavadėlių ilgį, svarelių svorį ir plūdžių keliamąją galią

Labai svarbų vaidmenį gaudant vadinamąja „valakuša“ vaidina tokie veiksniai kaip pavadėlio ilgis ir svarelio svorio bei plūdės keliamosios galios suderinimas. Pavadėlio ilgį geriausia parinkti tokį, kad masalas plauktų nuo dugno maždaug per 5–10 cm ir jokiu būdu ne aukščiau. Jeigu jis plauks palei patį dugną – užkibs mažiau žuvų, bet masalas dažniau mirtinai įstrigs dugne, o jeigu plauks aukščiau – vargu ar žiobriai kibs.

Juodieji ir baltieji, arba keletas minčių apie žiobrių žūklę II dalis

ziobris6

Žiobrių žvejoti važiuoju į netoli Vilniaus tekančias Aukštaitijos upėse – Nerį, Šventąją, Siesartį, Širvintą, Vokę, Vilnelę ir kitas, tad apie šių upių realijas daugiau ir kalbėsiu. Nors esu įsitikinęs, kad tie patys dėsniai galioja ir kitur, gal tik su šiokia tokia laiko paklaida.

Pirmą dalį šio straipsnio rasite čia.

Plūdinė – geriau

Kad ir kaip gerai pažinotum upę ir jos ruožus, vis tiek, nepabandęs joje pažvejoti anksti pavasarį, šimtu procentų nežinai – yra toje vietoje žiobrių ar ne. Pagaudai vienur – nekimba, tada keliauji į kitą vietą ar pervažiuoji prie tolimesnio upės ruožo, kur fortūna būna maloningesnė. Todėl, nori nenori, žiobrių žūklė šiuo metu yra susijusi su nuolatinėmis paieškomis. Dėl šios priežasties aš žiobrius labiausiai mėgstu žvejoti plūdine meškere. Ja daug greičiau ir paprasčiau apgaudyti upės ruožus, beto, ir pati žūklė mobilesnė – nereikia tiek įrangos, gali nuolat judėti. Šiaip jau, jeigu pasirinktoje upės vietoje yra žiobrių, tai paprastai ilgai laukti netenka. Jei per dešimt minučių nė vienas neužkibo – eik jų ieškoti kitur.

Keletas patarimų apie lydekų gaudymą sekliuose vandenyse

lydeka8
Sekliuose vandenyse visi mes instinktyviai ieškome gilesnių vietų. Tai, aišku yra sveikintinas dalykas, jei gelmės ieškome tokiame vandens telkinyje, kuriame daug įvairių gylių - kalneliai, daubos, skardžiai. Bet ką jūs darote, kai gylis ten, kur žvejojate yra 1 - 1,5 m ir visas vandens telkinys yra seklus? Tai labai įdomus kalusimas ir per paskutiniuosius dvidešimt metų šia tema jau turiu sukaupęs nemažai patirties, kuria čia pasidalinsiu.
Pirmiausia, ką turite padaryti, tai nusiteikti psichologiškai ir pripažinti sau, kad net didelis plėšrūnas, toks kaip 10 kg lydeka, gali gyventi labai sekliame vandenyje. Tačiau tokiose vietose jos ypač atsargios ir tylios, ir ilgą laiką jūs galite nei neįtarti, nei nepastebėti, kur laikosi lydekos. Tik dviem atvejais lydeka sekliame vandenyje gali išsiduoti. Vienas atvejis - kai lydeka puola grobį (tas grobis gali būti net ir paukštis), kitas atvejis - žvejas plaukiantis su valtimi gali netikėtai išgąsdinti arti vandens paviršiaus besiilsinčią lydeką. Išgąsdinta lydeka sprunka ir dėl to vandens paviršiuje pasirodo gan nemaži ratilai. Jei pastebite ratilus vandens paviršiuje, tada jūs turite žvejoti lydekas būtent toje vietoje ir ilgai nelaukiant.

Juodieji ir baltieji, arba keletas minčių apie žiobrių žūklę I dalis

ziobris3

Žiobrių žvejoti važiuoju į netoli Vilniaus tekančias Aukštaitijos upėse – Nerį, Šventąją, Siesartį, Širvintą, Vokę, Vilnelę ir kitas, tad apie šių upių realijas daugiau ir kalbėsiu. Nors esu įsitikinęs, kad tie patys dėsniai galioja ir kitur, gal tik su šiokia tokia laiko paklaida.

Kada atplaukia žiobriai, arba kuo „baltieji“ žiobriai skiriasi nuo „juodųjų“

Pirmoji žiobrių migracija prasideda gerokai anksčiau, dar rudens pabaigoje ar žiemą, kada į upes atplaukia patys stambiausi žiobriai, žvejų nuo seno kažkodėl vadinami „juodaisiais“, mat iki pavasario, pabuvę gėlame vandenyje keletą mėnesių, jie tampa tamsesni nei „šviežiai“ iš jūros atplaukę jų gentainiai „baltieji“. Ankstyvieji žiobriai migruoja ne pavieniui, o būreliais, tačiau paprastai gerokai mažesniais, nei pavasariniai nerštaviečių link judantys jų broliai. Be to, ir pailsėti tarp plaukimo jie renkasi visai kitas vietas. Kas žino jų takus, įsigudrina žvejoti juos dar nuo ledo, vis dėlto aš juos meškerioju anksti pavasarį, vos išplaukus ledams. Pirmieji žiobriai išsiskiria savo dydžiu bei atsargumu. Kilogramą sveriantis žiobris tikrai nieko nestebina. Tuo tarpu pavasario antroje pusėje, žvejojant prieš nerštą „baltuosius“, tokio dydžio žiobrių beveik nepasitaiko.

Karpių gaudymas

karpis.grynas_thumb_medium320_200Karpis jau yra tokia žuvis kuriai pagauti reikia įdėti šiek tiek pastangų. Viskas priklauso nuo vandens telkinio kuriame žvejojama. Sazanai gyvena didelių upių žemupiuose, užtakiuose, senvagėse, dideliuose ežeruose. Karpiai ežeruose, tvenkiniuose, buvusiuose molio karjerose. Sezanai ir karpiai mėgsta plaukioti meldų sąžalynuose, giliose vietose, duobėse, po nusvirusiais medžiais ir krūmais. Dieną plaukia toliau nuo kranto, vakare mėgsta seklumas, medžioja vabzdžius. Buvimo vietą galima nustatyti pagal kylančius burbuliukus.
Karosai ne tokie atsargūs. Plaukioja prie žolių, rausiasi dumble. Stambūs karosai atplaukia prie kranto tik sutemus arba auštant, prieš patekant saulei. Karosai mėgsta gyventi tose pačiose vietose, ir sugavę vieną, neabejokite, kad ant meškerės paklius dar keletas.
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea