Juodieji ir baltieji, arba keletas minčių apie žiobrių žūklę I dalis
Šeštadienis, 14 Balandis 2012 11:34
Parašė Anatolijus Ostapenka

Žiobrių žvejoti važiuoju į netoli Vilniaus tekančias Aukštaitijos upėse – Nerį, Šventąją, Siesartį, Širvintą, Vokę, Vilnelę ir kitas, tad apie šių upių realijas daugiau ir kalbėsiu. Nors esu įsitikinęs, kad tie patys dėsniai galioja ir kitur, gal tik su šiokia tokia laiko paklaida.
Kada atplaukia žiobriai, arba kuo „baltieji“ žiobriai skiriasi nuo „juodųjų“
Pirmoji žiobrių migracija prasideda gerokai anksčiau, dar rudens pabaigoje ar žiemą, kada į upes atplaukia patys stambiausi žiobriai, žvejų nuo seno kažkodėl vadinami „juodaisiais“, mat iki pavasario, pabuvę gėlame vandenyje keletą mėnesių, jie tampa tamsesni nei „šviežiai“ iš jūros atplaukę jų gentainiai „baltieji“. Ankstyvieji žiobriai migruoja ne pavieniui, o būreliais, tačiau paprastai gerokai mažesniais, nei pavasariniai nerštaviečių link judantys jų broliai. Be to, ir pailsėti tarp plaukimo jie renkasi visai kitas vietas. Kas žino jų takus, įsigudrina žvejoti juos dar nuo ledo, vis dėlto aš juos meškerioju anksti pavasarį, vos išplaukus ledams. Pirmieji žiobriai išsiskiria savo dydžiu bei atsargumu. Kilogramą sveriantis žiobris tikrai nieko nestebina. Tuo tarpu pavasario antroje pusėje, žvejojant prieš nerštą „baltuosius“, tokio dydžio žiobrių beveik nepasitaiko.