Orai Vilnius

Ką žvejoti? Patarimai,straipsniai

Mažos gudrybės, kaip pagauti ešerį

Nors kalbama, kad ešerį pagauti nesunku, svarbiausia — juos surasti, tuomet visos problemos bus išspręstos, tačiau iš tikrųjų yra kiek kitaip. Neretai ešeriai nereaguoja į jiems siūlomus masalus. Kartais reaguoja, bet negriebia. Visaip būna. Kai kada užtenka panaudoti vieną kitą nedidelę gudrybę ir padėtis pasikeičia iš esmės.

eseriuks

Kokia sukriukė

Sukriukė — geras ešerių masalas. Tiek upių, tiek ežerų ešeriai mielai griebia sukriukes, nes tai — nedidelis, intensyviai virpantis, agresyvus ir savitai šviesos atspindžius skleidžiantis masalas. Tačiau sukriukė dažnai būna tas masalas, kurį ešeriai vaikosi, bet negriebia. Matai, kaip artėja sukriukė, pamatai, kad ją seka ešerys, kuris paskutiniu momentu, kai jau lyg ir turėtų griebti, apsisuka ir neria gelmėn. Ką tokiais atvejais daryti? Galima pabandyti paieškoti sėkmingesnės spalvos sukriukės. Kartais tai padeda. Kur kas dažniau teigiamos ešerių reakcijos galima sulaukti ne vienos spalvos sukriukę pakeitus kita, o užkabinus mažesnio dydžio sukriukę. Dydžio pakeitimas gali daug ką nulemti — būna, kad užkabinus mažesnį masalą anksčiau gana vangiai į sukriukes reagavę ešeriai pradeda labai intensyviai kibti. Tačiau ne visada mažesnė sukriukė gali padėti. Ką tada daryti? Keisti masalą ir žvejoti guminukais? Tokia išeitis — logiška, tačiau pirmiausia pabandykite ešerius suvilioti dviejų sukriukų tandemu — ši maža gudrybė kartais duoda fantastiškus rezultatus.

Dviejų sukriukių tandemą susikonstruoti nesunku. Imame dvi sukriukes, nuimame vienos kabliukus ir ant jos žiedelio, kur ką tik kabėjo kabliukas, užmauname kitą sukriukę. Gauname masalą, kurio virpesiai ne tik gerokai agresyvesni, bet ir visiškai kitokie, nes juos skleidžia du lapeliai. Į tokį masalą ešeriai kažkodėl reaguoja visiškai kitaip nei į paprastą sukriukę. Pabandykite ir įsitikinsite, kad tam tikrais atvejais šis paprastas būdas gali labai padėti. Turbūt jums jaus skaitant pirmą šios pastraipos sakinį į galvą šovė mintis: „Apie ką jis šneka? Nesąmonė! Jokių žiedelių ant sukriukės nėra, kabliukas kabinamas tiesiai ant ašies ir nuimti jį labai sunku!“ Tai tiesa, tačiau mano, ešeriams skirtos sukriukės jau seniai nebeturi gamyklinių kabliukų. Jie nukarpyti, pakeisti mažesniais, ant jų kotelių surištos muselės. Patys kabliukai su sukriukėmis sujungti žiedeliais, todėl man pasidaryti dviejų sukriukų tandemą — visai nesunku.

Sistemėlė

Yra žvejų, kurie užsispyrusiai neigia sistemėlių, skirtų ešeriams, kai apačioje kabinamas svarelis, o aukščiau — vienas ar du pavadėliai su masalais, naudingumą. Pasak jų, geriausia yra gaudyti vienu guminuku su labai lengvu galvakabliu, kad masalas ant dugno leistųsi lėtai ir natūraliai. Nesu nusistatęs prieš tokią žūklę — nedidelis guminukas su labai lengvu galvakabliu tikrai efektyvus masalas. Bet ar visada jis toks? Ar jis efektyvus, kai reikia surasti, kurioje vandens telkinio vietoje laikosi ešeriai? Atsakymas — neigiamas, nes toks mažas ir lengvas masalas skęsta labai lėtai, vadinasi, žvejojant gilesnėse vietose per gana ilgą laiką su juo patikrinsi tik nedidelį vandens plotą.

Žvalgybai, t. y. tiems atvejams, kai reikia kuo greičiau surasti ešerius, už lengvą guminuką kur kas efektyvesnė sistemėlė su svareliu valo gale ir aukščiau esančiais pavadėliais. Ji paprasčiausiai yra „greitesnė“, nes greičiau skęsta, pasiekia dugną, be to, svarelis, atsitrenkdamas į dugną, sukelia garsą ir dumblo debesėlį, o tai žvejojat ešerius taip pat labai svarbu. Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse toks žūklės būdas labai populiarus, tačiau pati sistemėlė šiek tiek skiriasi nuo tos, kurią naudoja Lietuvos žvejai. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad Vakarų Europos žvejai, norėdami kuo greičiau surasti tas vandens telkinio vietas, kur tūno ešeriai, naudoja ne 1–2, o 4–5 pavadėlius, kartais ir daugiau. Ant pavadėlių kabliukų nebūtinai kabinami guminukai. Tai gali būti įvairūs masalai: guminukai, ryškiaspalvės muselės, maži vobleriukai, žodžiu, įvairių skirtingų masalų kratinys. Kadangi mūsų mėgėjiškos žūklės taisyklės leidžia naudoti 6 kabliukus, mes galime surišti ir sėkmingai naudoti tokią sistemėlę. Jos pranašumas yra ne tai, kad vienu traukimu galima pagauti daug ešerių, o tai, kad sistemėlė su 4–6 pavadėliais imituoja nedidelių žuvelių būrelį, kuris ir būna ešerių susidomėjimo objektas. Kita vertus, kai naudojama daugiau pavadėlių, masalai plaukia skirtinguose gyliuose — tai taip pat pranašumas, kaip ir galimybė vienu metu žvejoti skirtingų rūšių, spalvų ar dydžių masalais.

Ešerys ešeriui...

Žvejojant didesnius ešerius, nereikia pamiršti vieno dalyko: didesni ešeriai yra kanibalai. Pasak vienos teorijos, jie todėl ir tapo dideli, kad vaikystėje pradėjo misti savo giminaičiais.

Didesni ešeriai neretai laikosi netoli mažesnių ešerių būrelio, jų žvilgsnis neretai būna nukreiptas į tuos mažiukus ešerius, nes tai — potencialus grobis. Todėl žvejodami ešerius nepamirškite užkabinti masalą, kuris spalva ir dydžiu būtų panašus į nedidelį ešeriuką. Kartais tokie masalai, ypač kai vanduo yra skaidrus, būna labai efektyvūs.

Taigi ieškodami ešerių nepamirškite, kad jūsų dėžutėje turėtų būti vienas kitas nedidelis, ešeriuką imituojantis vobleris ar guminukas.

 

Paruošta pagal zvejokime.blogspot.com

Žiema su spiningu: upėtakiai

grozis6Upėtakius žiemą gaudau tik didesnių atšilimų metu. Kiek praktika rodo, kai šalta, nelabai jie ir kimba. Be to, ir nelabai malonu žvejoti:  žiedai pasidengia ledu, ir tik nučiulpdamas ledą gali spiningauti. Jei atšilimas prasideda iškart po buvusių didelių pūgų, taip pat nesu linkęs upėtakiauti : sniego iki juosmens, kol nuo vienos rėvos iki kitos nueini, devyni prakaitai išpila, tad kokia gali būti kalba apie žūklės malonumą. Geriausiais metas upėtakiams gaudyti, kai pora dienų trunka atšilimas ir prieš tai smarkiai nesnigo. Jeigu reikėtų palyginti su kitais metų laikais, upėtakių gaudymą žiemą pavadinčiau gana sėkmingu. Beveik kiekvieną žūklę pasigauni bent po vieną upėtakį - aišku, negali pasigirti, kad rekordinį, bet tikrai “imamą”. Kalbant apie orus, geriausia situacija, jei žūklės metu staiga pradeda smarkiai snigti. Sakysim, būna kokia vieno - dviejų laipsnių šilumos temperatūra, ir staiga tarsi siena pradeda drėbti šlapias sniegas. Tada upėtakiai lyg pakvaišta. Nežinau, kaip kitaip galima būtų apibūdinti tokį upėtakių elgesį, kada jie išeina iš savo slėptuvių ir vaikosi masalą po visą upelį. Atsiveja, griebia, nepataiko, vėl griebia, kol užkimba. Šiaip, paprastu oru, upėtakiai nėra tokie aktyvūs kaip pavasarį. Jeigu spiningaudamas kokį kovo ar balandžio mėnesį niekad netraukiu blizgutės ar „voblerio“ pro tą pačią vietą daugiau kaip tris kartus, tai gruodžio pabaigos - vasario mėnesiais kartais tenka ilgiau “padrožti” įtartiną vietelę, kol galu gale išprašai upėtakį iš slaptavietės. Tikrai negaliu sutikti su tais, kurie teigia, kad upėtakiai žiemą beveik nesimaitina ir užkimba tik gindami savo teritoriją. Vienąsyk žiemą pagavau 31 cm upėtakį, ir vėliau jį išdarinėjęs skrandyje aptikau net 9 kūjagalvius. Vienas kūjagalvis vos tik upėtakį ištraukus iškrito iš galvos, kito uodega matėsi gerklėj atkabinant blizgę. Tai tikrai nebuvo vienintelis atvejis: sugaudavau pilnu skrandžiu upėtakių ir vėliau, todėl esu įsitikinęs, kad žiemą upėtakiai aktyviai maitinasi.

Pasižiūrėjęs į upėtakio skrandžio turinį, stengiuosi naudoti panašius į upėtakio auką „voblerius“. Tinka ir to paties kūjagalvio imitacija, ir kiti 6cm ilgio „vobleriai“. Kad „vobleris“ judėtų kuo arčiau dugno, naudoju skęstančius modelius, bet jie turi vieną didelį trūkumą: gaudant akmenuotu dugnu upėse, tokiose kaip Ūla, labai greit sulūžta „voblerio“ liežuvėlis. Be „voblerių“ upėtakiams gaudyti dar naudoju tas pačias sukriukes kaip ir pavasarį: geltonu lapeliu raudonu kūneliu trečio numerio “bliufoksą” arba pirmo, gal antro numerio “Mepps aglia long” tipo sukriukę su raudonu lipduku. Kažkokio vieno “stebuklingo” masalo išskirti negalėčiau - viskas priklauso ir nuo vietos sąlygų. Jei vanduo aukštas, imi didesnę sukrę, kad giliau nertų ir galėtum ją pravesti prie pat dugno. Jei žemas - atvirkščiai. Gal tik vieną dalyką galėčiau išskirti - žiemą labai gerai suveikia raudonas akcentas. Spiningaudamas žiemą mažuose upeliuose, susiduri vien tik su upėtakiais - kitų žuvų pasitaiko labai retai. Kartais pasitaiko pagauti kiršlį, bet manyčiau, tai daugiau atsitiktinumas nei taisyklė.

Upėtakiai žiemą laikosi kiek gilesnėse vietose nei paprastai, duobėse arba iškart už slenksčio rėvų, kur dar nenurimusi srovė, bet jau pradeda staigiai gilėti, t.y. ant duobės krašto. Masalą žiemą stengiuosi traukti kuo lėčiau. Metu blizgę įstrižai pasroviui žemyn ir lėtai, lėtai traukiu, kol ji “užsiveda”, tada stengiuosi laikyti ją vienoje vietoje, kol srovė ištiesina valą ir prineša ją beveik prie pat kojų. Žiemą upėtakiai dažniausiai ir “stukteli”, kada blizgė sukdamasi būna toj pačioj vietoj arba vos, vos juda. Jeigu gaudymo zonoje po vandeniu žinai esant kokį kelmą ar kerplėšą, tai kaip tik ir stengiesi užlaikyti masalą, kad jis kuo ilgiau ten spurdėtų.

gerule

Žiemą paprastai važiuoji į gerai pažįstamas, jau “patikrintas” vietas, kad nereikėtų, ypač kai daug sniego, ilgai klaidžioti. Jei dar upelis mažesnis, gali ten braidyti ir nueiti toliau. O jei upė gili, gali vaikščioti tik krantais, tad toli nenueisi. Žiemą teko gaudyti Ūlos, Grūdos,  Sarios,  Žeimenos ir kitose upėse, visur teko pagauti, todėl nemanau, kad kažkurioje vienoje upėje žiemą kimba geriau nei kitose. Gal tik žiemą labiau mėgstu gaudyti gilesnėse upėse, kur daugiau vandens.

Jei lygintum žiemos ir pavasario sezonus, be abejo, pavasarį geriau - kimba kur kas didesni egzemplioriai ir sulauki daugiau kibimų. Bet kita vertus, vien tas vaizdas - upėtakis ant sniego, - ar gali kas būti gražiau? 

Išskirtinės išvaizdos smaližius karšis

karsis1.3

Vasara - atostogų metas. Žinoma, dažniausiai vasarą atostogų ar savaitgalių metu daugelis patraukia prie vandens telkinių, upių, ežerų, tvenkinių arba prie jūros. Dienos metu daugelis dažniausiai maudosi, deginasi ir kitaip leidžia laisvalaikį prie vandens telkinių, tačiau anksti ryte, vėlai vakare arba netgi naktį, irgi yra ką veikti būnant prie ežerų, upių ir kitų vandens telkinių. Šiuo laiku galima užsiimti išskirtinės išvaizdos smaližiaus karšio žvejyba. Tad šįkart laisvalaikio rubrikoje trumpai iš arčiau susipažinkime būtent su karšiu.
Bendra informacija apie karšį
Karšis – karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių (Cyprinidae) šeimai. Tai originalios išvaizdos žuvis, aukšta, kuprota, plokščiašonė žuvis, kuri užauga iki 40 - 75 centimetrų ilgio ir 5 - 7 kilogramų svorio, na o dažniausiai pasitaiko 25 - 40 centimetrų, 0,3 - 1,5 kilogramų svorio. Nugara tamsi pilkšva ar rusvai gelsva, šonai pilkšvai gelsvi, pilvas sidabriškas su gelsvu atspalviu. Žvynai stambūs, ties galva kiek mažesni. Pelekai juosvai pilki. Žiotys pusiau apatines, burna vidutinio dydžio. Galva palyginti nedidelė, akys mažos. Lūpos mėsingos,minkštos, imdamas maistą nuo dugno, jas sugeba ištiesti lyg dumples, šitaip įsiurbia mažuosius,minkštame grunte gyvenančius gyvius.

Paslaptingas lynas

lynai.kibire

Vasara dar nesibaigė, tad prie vandens telkinių ir toliau atostogaujant galima tuo pačiu paimti ir meškerę į rankas ir žvejoti. Lynas - tai dar viena įdomi, paslaptinga žuvis, kurios kūno spalva kalbant apie taikias žuvis yra išskirtinė, todėl šios žuvies tikrai nesumaišysite su nieko kitu. Ar esate gaudę lynus?, su šia žuvimi tikrai verta susikauti, tad šįkart laisvalaikio rubrikoje mūsų tinklapio lankytojams siūlome iš arčiau trumpai susipažinti būtent su lynu.
Bendra informacija apie lyną
Lynas – karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių (Cyprinidae) šeimai. Šios žuvies ilgis gali siekti iki 60 centimetrų, svoris net iki 7 kilogramų, tačiau dažniausiai sugaunami 30 - 35 centimetrų ilgio bei 0,5 - 1 kilogramų svorio lynai. Jie yra nesunkiai atpažįstami, kūnas kresnas, labai gleivėtas, uodegos stiebelis trumpas. Nugara juodai žalsva, šonai žalsvai auksinės spalvos, papilvė pilkšva arba gelsva. Labai uždurpėjusių tvenkinių lynai kartais būna beveik juodi. Akys mažos, raudonos. Žiotys mažos, galinės, lynas turi du nedidelius ūsus viršutinės lūpos šonuose. Žvynai pailgi, ploni, giliai įaugę į odą. Pelekai apvaliais pakraščiais, tamsūs. Lytiškai subrendusio patino pilvinių pelekų antrasis spindulys labai sustorėjęs, ir aplamai pelekai yra gerokai pailgėję.

Tyliai ...

tyliai

Kuo man patinka žūklė plūdine meškere upėje? Ogi tuo, kad žuvį gali rasti pačiose, atrodytų, netikėčiausiose vietose. Įprastas vaizdelis – stovi ant kranto ar įsibridę iki pat „saugiklių“ žvejai ir petys petin mojuoja meškerykočiais. Vieni pagauna, kiti – ne. O kur nors tolėliau tyliai tupi susigūžęs koks vietinis diedukas ir traukia neskubėdamas vieną trofėjinį egzempliorių po kito. Tik niekas šalia stoti nedrįsta – vieta, atseit, „neperspektyvi“: žolių kuokštai, gylio tik tiek, kad net žvirblis kelių nesušlaptų, krūmai aplink...

Aišku, tokioje vietoje grakščiai meškere nepamojuosi, neparėkausi – reikia tupėti tyliai, nekrebždėti ir... pasiryžti kurį laiką padirbėti „uodų lesyklėle“.

Bet upė tuo ir vilioja, kad žuvis renkasi vietas nebūtinai ten, kur žvejui patogiau. Labai dažnai, o ypač pavasarį, kai vanduo gerokai aukštesnis, stambų šapalą, meknę ar karšį galima rasti vos pusmetrio atstumu nuo kranto, poros sprindžių gylyje, ypač ten, kur krantas kiek statesnis ir prie pat kranto vandens paviršių užkloja pernykščių vandenžolių juosta – svarbu tik tyliai prisėlinti (1 schema). Dažniausiai tai nedidelės vos metro pločio įlankėlės, kuriose srovė kiek sulėtėja. Tokiose vietose žuvys laikosi ar bent kuriam laikui stabteli beveik ištisus metus.

viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea