Ankstesnę straipsnio dalį rasite čia.
Trys svarbiausi kintamieji, arba apie pavadėlių ilgį, svarelių svorį ir plūdžių keliamąją galią
Labai svarbų vaidmenį gaudant vadinamąja „valakuša“ vaidina tokie veiksniai kaip pavadėlio ilgis ir svarelio svorio bei plūdės keliamosios galios suderinimas. Pavadėlio ilgį geriausia parinkti tokį, kad masalas plauktų nuo dugno maždaug per 5–10 cm ir jokiu būdu ne aukščiau. Jeigu jis plauks palei patį dugną – užkibs mažiau žuvų, bet masalas dažniau mirtinai įstrigs dugne, o jeigu plauks aukščiau – vargu ar žiobriai kibs.
Žinoma, sistemos jautrumą reikia priderini ir prie žuvų aktyvumo. Kai žiobriai ožiuojasi ir kimba nelabai noriai – tik graibo masalą ir nenori užsikabinti, tuomet stengiesi naudoti kuo lengvesnį svarelį ir vietos gylį nustatyti kuo didesnį – žiobris tada turi daugiau laiko nuryti masalą ir vėliau pajaučia klastą. Tačiau kai žuvys kimba aktyviai, tada reikia parinkti kuo sunkesnį, tinkantį tai plūdei svarelį ir gylį nustatyti artimesnį realiam.
Svarelį šiam gaudymui renkuosi tik rutulio formos, kiauravidurį, su skylute, einančia per centrą. Valu pervėręs svarelį, kitame, ištrauktame jo gale pririšu paprastą žiedelį. Jis ne tik laiko svarelį, bet ir traukimo metu neleidžia srovei susukti valo. Aišku, galima šiam reikalui naudoti švininį gramzdą su įlietu suktuku, tačiau ankstesnė sistema pigesnė ir paprastesnė, o gaudant šiuo būdu tai yra aktualu.
Dugnu slenkančio svarelio svoris priklauso nuo pasirinktos vietos gylio ir srovės stiprumo. Paprastai visais gyvenimo atvejais pakanka svarelių nuo 1,5 iki 5 g svorio. Ir tai 5 g – jau kraštutinė riba, dažniausiai naudojami 2–3 g kiauraviduriai švininiai šratai.
Žiobrių žvejybai šiuo būdu reikia rinktis pailgą ir ištęstą plūdę. Tokia, skirtingai nuo trumpos ir storos, pavyzdžiui, idealaus rutulio formos, staigesnio kirtimo metu neskleidžia specifinio garso („šliopt“), kuris labai gąsdina ir baido žiobrius. Be to, tokią plūdę žiobris lengviau nei apvalią panardina ir geriau matosi, kada žuvis atsargiau kimba. Vilniaus meškeriotojai dažniausiai tokioje žūklėje naudoja iš putų polistirolo pagamintas pailgas plūdes be antenų.
Žvejodamas plūdę nuo svarelio atitraukiu maždaug trečdaliu daugiau nei upės gylis, aišku, tai dar priklauso nuo srovės ir upės gylio, pavyzdžiui, jei ruošiuosi gaudyti metro gylio upės ruože, tai su plūde palieku apie 1,5 m gylį.
Kaip jau ne kartą įsitikinau, kažkodėl nemažai meškeriotojų įsivaizduoja, jog srovė upėje yra vienalytė, t. y. teka vienodu greičiu visuose vandens sluoksniuose. Iš tikrųjų taip nėra – upėje vanduo teka nevienodai ir galima išskirti net tris sroves. Pati greičiausia dažniausiai būna viršutinė ar rečiau apatinė srovės, o lėčiausiai teka vidurinis ir storiausias vandens srautas. Šis reiškinys, be jokios abejonės, turi įtakos ir žvejybai, nes vanduo išlenkia valą ir mažina jautrumą, ir tai, renkantis sistemą, būtinai reikia turėti omenyje.
Apie inercinių ričių pranašumą
Žiobrių žūklėje tinka įvairios meškerės – kas žvejoja bolonine, kas – tolimojo užmetimo meškere. Ilgas kotas daugeliu atvejų yra pranašesnis, ypač jei ruošiamasi gaudyti gilesnėse vietose. Nors aš gaudau ten, kur gylis paprastai neviršija poros metrų, todėl žiobrių žūklėje naudoju iš muselinės perdirbtą meškerę ir paprastą inercinę, iš sovietų laikų išsaugotą ritę. Ja galiu daug jautriau kontroliuoti išvyniojamo valo slinkimą.
Be to, žvejodamas su inercine rite, gali daug greičiau sureaguoti į žuvies kibimą. Kodėl? Žvejodamas neinercine rite, tu esi priverstas atlenkti lankelį ir, norėdamas prilaikyti plūdę, pirštais stabdyti srovės traukiamą valą. Jei pastebėjai, kad kimba žuvis, turi sučiupinėti ritės lankelį, jį užlenkti ir tik tada gali kirsti. Kada kibimas būna žaibiškas ir trumpas, neretai per visą šią procedūrą tiesiog nespėji laiku užkirsti, ir žuvis spėja išspjauti masalą. Dar vienas šios ritės privalumų – gaudant srovėje ji daug mažiau susuka valą nei neinercinė jos „sesuo“.
Gaudymui upėje reikia inercinės ritės kiek didesniu būgneliu, kuri valą gebėtų vynioti greičiau. Gaila, kad Lietuvoje šiam reikalui tinkamą ritę įsigyti labai sunku, nes, nenujausdami paklausos, tiesiog niekas tokių neatveža.
Kuo žiobris panašus į karpį
Aišku, viskam yra ribos. Žiobris – ne aukšlė, srovėje priešinasi stipriai, pasitaiko taip gaudant įkirsti ir gražesnių šapalų, karšių, kitų žuvų, tad labai plonas valas irgi netinka. Aš naudoju kokybišką ir nepastorintą 0,14–0,16 mm valą ir 0,12 mm pavadėlį – jo paprastai užtenka visais atvejais.
Žiobrių žūklėje būtini labai aštrūs ir plonavieliai kabliukai. Jie turi būti ploni, kad galėtume užverti uodų trūklių lervas. Jei kabliukas būna per storas, jų viduriai išteka lauk, ir vietoj gundančios, raudonos kaip rubinas kirmėlytės ant kabliuko lieka tik skaidriai balkšva jos odelė, ne itin dominanti žuvis. Mėgstu rinktis plačiau lenktus ir trumpakočius „Haybusha“ ir „Gamakatsu“ kabliukus, savo forma panašius į specializuotus karpių žūklei skirtus kabliukus, tik, aišku, daug mažesnio numerio. Mat žiobriai čiumpa masalą panašiai kaip ir karpiai – įsiurbdami ir vėl išspjaudami, todėl, naudojant plačiau lenktus kabliukus, yra didesnė tikimybė, kad įsiurbę ir spjaudami masalą atgal, jie dažniau patys ir užsikirs.
Gaudant paprasta sistemėle, ypač ankstyvą pavasarį, tikslinga vietoj paprasto kabliuko rišti nedideles avižėles ar vadinamuosius veidrodėlius – pasunkintus kabliukus. Jie yra sunkesni, todėl slenka arčiau dugno. Tuo tarpu žvejojant sistemėle su slenkančiu svareliu, reikia naudoti kuo lengvesnius paprastus kabliukus.
Tik išplaukus ledams ir prasidėjus potvyniams, upėje paprastai būna labai drumstas vanduo, plukdantis daug visokių nešmenų, ir žuvims nėra paprasta rasti masalą. Tokiu atveju labai pasiteisina ant kabliuko ar virš kabliuko maunami įvairūs žuvų dėmesį patraukiantys priedai – fosforiniai karoliukai ir visokie blizgučiai. Vėliau, kai vanduo nuskaidrėja, tokie priedai daugiau baido nei padeda, tad geriau gaudyti paprastu tamsiu kabliuku. Apskritai, ankstyvą pavasarį žiobris – tai ne giminės pratęsimo aistros apakintas jo gentainis. Jis yra gana atsargi žuvis ir kartais net toks mažmožis kaip kabliuko blizgesys gali visiškai sugadinti žvejybą.
Masalus dažniausiai naudoju tradicinius – uodų trūklių lervas ir musių lervas, tačiau ankstyvą pavasarį pasitaiko dienų, kai apsiuvos ir kiti vandens gyviai būna gerokai efektyvesni.
Straipsnis iš žurnalo Žvejok 2012. balandis / Nr.1