Penktadienis, 07 Spalis 2011 19:00

Parašė Jonas Šiaurys

"Žinau, kur plaukioja įspūdingų dydžių salačiai, bet negaliu jų sugaudyti nei pjautinėmis blizgėmis, nei sukriukėmis. Neišbandyti liko tik vobleriai. Tenai gana stipri, o gylis - apie trys metrai. Matau salačius saulėtomis dienomis, nes toji vieta prie tilto. Jie laikosi prie dugno. Kaip man juos pagauti?" - klausia Edvinas iš Kauno.

Nelengva sugundyti salatį blizgėmis. Net ir prityrę šių žuvų gaudytojai kartais negali jų elgsenos perprasti. Rodos, vieną dieną viskas klostosi kaip iš vadovėlių, o kitą jie net dėmesio nekreipia į siūlomas tas pačias blizges. Itin išrankūs salačiai vasarą upėse, kai kartais siautėja net spiningautojo panosėje, bet visiškai nekreipia dėmesio į pamėtėtas blizges. Matyt, ir Edvinui pasitaikė tokie "mokyti"salačiai, kurie, ko gero, spiningautoją pažįsta "iš matymo". Kad salačiai moka tai daryti, įsitikino ne vienas jų medžiotojas. Labai vaizdžiai salačių pastabumą ir atsargumą aprašo žinomas lenkų spiningautojas Jacekas Kolendovičius: "Vienas eksperimentas iki šiol kelia nuostabą. Spiningaudamas buge, pastebėjau salatį, "mušantį" per 4-5 metrus nuo smėlėto sekliaus. Prie valo prikabinau mažą sukriukę ir nesislėpdamas nuėjau prie kranto. Kelis kartus vedžiau blizgutę per salačio medžioklės plotus, bet jis nė karto nesugriebė, nors dar kelis kartus "mušė" toje vietoje. Suvyniojau valą ir pasitraukiau nuo vandens penkiasdešimt metrų. Tada, paruošęs spiningą, nušliaužiau prie kranto. Salatis tuo metu pradėjo naują medžioklės ciklą. Kiek palaukęs, nors buvo ir labai nepatogu gulint tai daryti, pamėtėjau tenai tą pačią blizgę. Po kiek laiko jau turėjau 1,5 kg salatį, kurį ištraukiau taip pat gulėdamas. Nepraėjo nė penkios minutės, kai antras kilograminis salatis susigundė blizge. Nuo to karto medžiodamas salačius, stengiuosi būti nematomas".

Gal ir Edvinui dėl tos pačios priežasties nepavyksta sugundyti po tiltu tūnančių salačių. Bet dabar ruduo, ir salačiai, jei orai gerokai atvėso, pasitraukė iš vasarinių medžioklės plotų paskui aukšles į gilesnes upės vietas. Taigi tenai dera jų ieškoti, nors šiltomis saulėtomis spalio dienomis jie dar išplaukia į duburių pakraščius ir gana audringai medžioja aukšles paviršiuje. Kadangi tuo metu jie laikosi didesniame gylyje, tenka vesti blizges netoli dugno. Bene geriausiai tada tinka pailgos sunkokos sidabrinės spalvos vartiklės, vidutiniu greičiu traukiamos prie dugno ar viduriniuose vandens sluoksniuose. Tik salačiams pakilus prie vandens paviršiaus, dera bandyti juos sugauti paviršiuje traukiamomis blizgėmis. Tai gali būti ir sukriukės, ir vartilės. Tačiau net tada dar galima pamatyti, kaip salatis, tarsi ryklys iškišęs nugarinį peleką, seka paskui paviršiumi traukiamą blizgę, bet jos negriebia. Kartais net kelis kartus palydi blizgę, gerokai nervindamas spiningautoją. Užtikus duburį, kuriame pavyko sugauti salatį, verta dar kelis kartus tenai pamėtyti blizgę, nes rudenį salačiai būriuojasi, ir viename duburyje gali būti keli ar keliolika šių plėšrūnų.

Apmėčius duburį vartikle ir nesulaukus kibimo, reikia išbandyti kitus masalus. Labai dažnai salačiai tuo metu susigundo didoku baltu arba perlamutrinės spalvos tvisteriu ant sunkaus džigo, jei jo uodegėlė skleidžia gundančius virpesius. Mat salačiai, kaip ir kitos plėšrios žuvys, savo aukas pasirenka ne tik jas matydami, bet ir jausdami jų keliamus virpesius šonine linija. Jei ir guminukas nepadėjo, galima pabandyti tai padaryti vobleriu. Jis turi būti nedidelis, sidabro spalvos šonais, panašus į aukšlę ir galintis pasinerti į didesnę gelmę, kad patektų į salačių susitelkimo vietą. Voblerį reikia rišti slankiojančiu mazgu prie valo be jokių segtukų ir metalinių pavadėlių, nors duburyje grobio gali tykoti ir lydeka. Salatis labai atsargus net kelis kartus palydės gundantį masalą, bet jo negriebs. Ką gi, tenka rizikuoti, norint sugauti gražuolį salatį.

Negalima neišbandyti ir sukriukių ilgesniais lapeliais, jei jos pakankamai sunkios. Tokią sukriukę duburyje reikia traukti gana lėtai, ne taip kaip vasarą viršutiniuose vandens sluoksniuose, kada ji sukelia net bangeles. Apskritai salačiai "dievina" sidabro spalvas, tad visi dirbtiniai masalai turėtų atitikti jų "skonį". Patirtis rodo, jog bronzinės ar vario spalvos blizgės retai sugundo šią didelę aukšlę. Bet ir čia pasitaiko išimčių - šių eilučių autorius yra sugavęs salatį net visiškai juoda sukriuke.

Jonas Šiaurys