Sekmadienis, 11 Lapkritis 2012 17:28

Parašė Žūklė

Kaž­ka­da ra­šiau apie įvai­rias gal­va­kab­lių for­mas. Ka­dan­gi no­rom ne­no­rom ten­ka ap­lan­ky­ti dau­ge­lį Vil­niaus bei Kau­no žūk­lės pre­kių par­duo­tu­vių, ku­rį lai­ką vis nu­si­pirk­da­vau iki tol ne­ma­ty­tų, ne­ban­dy­tų gal­va­kab­lių. Iš­mė­gi­nau juos žūk­lė­je ir, at­vi­rai pa­sa­kius, ten­ka pri­pa­žin­ti, kad šra­tas yra uni­ver­sa­liau­sia for­ma, tad mū­sų spi­nin­gau­to­jų „links­nia­vi­mas“ dėl kon­ser­va­ty­vu­mo iš tie­sų ne­tu­ri jo­kio pa­grin­do. Taip, su­tin­ku, kai ku­rios gal­va­kab­lių for­mos tam tik­ro­mis žūk­lės są­ly­go­mis ga­li bū­ti pra­na­šes­nės, ta­čiau tai bus la­bai spe­ci­fi­nis jų pri­tai­ky­mas. Žino­ma, vi­si tie ban­dy­mai ne­nu­ė­jo vel­tui, įga­vau pa­tir­ties, bet ap­su­kęs ra­tą grį­žau prie kla­si­kos. Ta­čiau ir su šra­to for­mos gal­va­kab­liais te­ko pa­eks­pe­ri­men­tuo­ti. Vi­sų pir­ma – su jų spal­vo­mis. Skam­ba tik­riau­siai keis­tai, bet žve­jo­da­mas ul­tra­light ma­sa­lais, t. y. itin mažais gu­mi­nu­kais, ban­džiau įsi­ti­kin­ti, kas yra ge­riau – na­tū­ra­lios švi­no spal­vos gal­va­kab­liai ar da­žy­ti (1 pav.), nes pa­grin­di­nis lai­mi­kis – ešeriai – pa­pras­tai la­bai prie­ka­biai žiū­ri į kiek­vie­ną smul­kme­ną. Vei­kiau­siai įdo­mu, iš kur aš gau­da­vau da­žy­tų gal­va­kab­lių? Šiek tiek ra­dau pirk­ti, ta­čiau ne tiek, kiek man rei­kė­jo. Ki­tus nu­si­la­kuo­da­vau na­gų la­ku (de­rė­tų tep­ti bent du sluoks­nius). Iš kar­to pa­sa­ky­siu, jog sun­kius gal­va­kab­lius la­kuo­ti be­vil­tiš­ka, ka­dan­gi jie ga­li per vie­ną žūk­lę nu­si­dau­žy­ti į ak­me­nis. Tai­gi po ke­le­rių me­tų eks­pe­ri­men­tų nu­spren­džiau, jog bent jau gau­dant eše­rius gal­va­kab­lio spal­va ga­li tu­rė­ti įta­kos ki­bi­mui. Gal­būt tai nė­ra le­mia­mas veiks­nys, ta­čiau pri­de­rin­tas pa­gal gu­mi­nu­ko spal­vą da­ro ma­sa­lą na­tū­ra­les­nį ar­ba at­virkš­čiai – la­bai ryškus, kon­tras­tuo­jan­tis (rau­do­nas, oranžinis, gel­to­nas) su kū­ne­liu ga­li bū­ti pa­pil­do­mas vi­liok­lis. Ta­čiau tai ul­tra­light sub­ti­ly­bės, o apie jas aš ne­pa­sa­ko­siu. Be­je, rei­kė­tų pa­sa­ky­ti, kad švi­nas yra pa­kan­ka­mai minkš­ta me­džia­ga, to­dėl ant iš jo pa­ga­min­to gal­va­kab­lio lie­ka plėš­rū­no dan­tų ruoželių. Gau­dant stam­bias žu­vis net­gi įma­no­ma su­pras­ti, ar gu­mi­nu­ką grie­bė ly­de­ka ar ster­kas, nors pats gu­mi­nu­kas ir li­ko ne­pa­lies­tas, pa­ty­rę spi­nin­gau­to­jai dažnai da­ro tei­sin­gas iš­va­das. Ta­čiau jei gal­va­kab­lis bū­tų deng­tas ema­le, o to­kių vis dėl­to pa­si­tai­ko, vi­so šito ne­pa­ma­ty­tu­me.