Pasvarstymai apie Mėgėjų žvejybos įstatymą ir Prezidentės pasiūlymus
Sekmadienis, 04 Lapkritis 2012 11:37
Parašė Žūklė
Pagaliau... Kalbu apie Mėgėjų žvejybos įstatymą, kuris buvo priimtas iškart, prasidėjus Seimo rudens sesijai. Birželio mėnesį jį vetavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir iškilo rimtas pavojus, jog tas įstatymas bus apskritai nepatvirtintas parlamento, nes pagal visas įstatymų priėmimo procedūras tokiu atveju reikia daugiau nei pusės Seimo narių balsų. Žinant, kad Seimo balsavimuose kai kurie parlamentarai ne visada dalyvauja, galimybių, jog Mėgėjų žvejybos įstatymas bus patvirtintas ir priimtas, atvirai pasakius, buvo nedaug. Juolab kad, kiek teko girdėti, įstatymo patvirtinimui aršiai priešinosi „Merkio“ klubo lobistai, nuolatos mynę Seimo ir ministerijų slenksčius. Juk ir Prezidentės veto, kaip esu rašęs birželio mėnesio „Redaktoriaus žodyje“, pabrėžė tai, kad upių nuoma turi būti leidžiama. Mano nuostabai, 72 parlamentarai balsavo už įstatymo priėmimą, 2 buvo prieš ir 10 susilaikė. Turiu pabrėžti Aplinkos komiteto pirmininko Jono Šimėno nuveiktą darbą, kuomet jis prieš balsavimą išplatino Seimo nariams pareiškimą, kuriame buvo pateikti tam tikri argumentai ir prašymas balsuoti už Mėgėjų žvejybos įstatymo priėmimą. Kas jį parašė, dabar ne taip svarbu, daug svarbiau, jog ir valdančioji dauguma, ir opozicija šįsyk balsavo vieningai. Pagal šiuo metu galiojančią įstatymų priėmimo tvarką Prezidentė per tris paras privalėjo pasirašyti po Mėgėjų žvejybos įstatymu. Kaip jis atrodo, galite pamatyti mūsų žurnale, įspėju, kad šis įstatymas įsigalios nuo tos dienos, kai bus atspausdintas „Valstybės žiniose“. Kita vertus, galimi ir įstatymo pakeitimai. Tiksliau, gali būti pakeistas vienas jo punktas, kurį taip pat atspausdinome. Jos Ekscelencija gali teikti Seimui savo siūlymus, kuriuos šis privalo išnagrinėti, tad ji pasinaudojo ta teise. Norint, kad Prezidentės siūlomas punktas įsigaliotų (arba ne – tai spręs parlamentas), jis privalo būti apsvarstytas visuose Seimo komitetuose ir komisijose, kurios svarstė ir Mėgėjų žvejybos įstatymą. Tai labai ilga procedūra, manding, kad naująjį įstatymą dėl tos priežasties „Valstybės žiniose“ išvysime dar negreitai.
Savo pamąstymus apie naujojo Mėgėjų žvejybos įstatymo privalumus ir ne visai man patinkančius dalykus pradėsiu nuo norimo keisti straipsnio. Kuomet Seimas patvirtino šį teisės aktą, LNK, TV3 ir kiti privatūs televizijos kanalai bei kai kurios radijo laidos „išpūtė burbulą“, teigdami, jog įsigaliojus Mėgėjų žvejybos įstatymui pensininkai ir asmenys iki 16 m. neturės teisės žvejoti Lietuvos vandens telkiniuose nemokamai. Netgi kažkoks nematytas „žaliasis“, kuris vargu ar nors kiek susijęs su žvejyba, atvirai dėstė savo nuomonę ir aiškino, kad dabar visiems Lietuvos žvejams atėjo juodos dienos, nugalėjo verslas, buvo pamintos meškeriotojų teisės ir pan. Tai buvo tiesiog elementarus melas, žvejus klaidinanti informacija, kadangi, kaip matote iš įstatymo, neišnuomotuose valstybinės reikšmės telkiniuose (įstatyme panaikinus upių nuomą – visose upėse) minėtoms meškeriotojų grupėms tokia teisė yra palikta. Vienintelė LRT per „Panoramą“ pateikė objektyvią informaciją, taip pat „Delfi“ išspausdino priimtą įstatymą ir Prezidentės nuomonę, tačiau, kiek supratau iš komentarų, žvejai internete į teisės aktą net nesigilino ir patys pakibo ant populizmu kvepiančio kabliuko.
Dar vienas akivaizdus melas, kurį dėstė per minėtus televizijos kanalus įvairūs komentatoriai, buvo tas, kad įsigaliojus naujajam įstatymui pabrangs žvejų mėgėjų leidimai žūklei. Tai visiška nesąmonė, nes jie jau pabrangę nuo kovo mėnesio, kai buvo priimtos Andriaus Burbos pataisos. Turėčiau priminti, kad net ir šiuos teisės aktus tvirtina Seimas, o po jais pasirašo Prezidentė. Bet grįžkime prie įstatymo ir šiuo metu jam teikiamos pataisos.
Prezidentės pateiktoje pataisoje matau du esminius dalykus – tai, kad asmenys iki 16 m. bei pensininkai galėtų meškerioti visuose vandens telkiniuose nemokamai, taip pat būtų nustatyta maksimali žūklės kaina (50 Lt parai) ir tiems, kurie turi privačius vandens telkinius bei organizuoja licencinę žūklę. Kadangi gyvename demokratinėje valstybėje, tikiuosi, kad turiu teisę reikšti nuomonę netgi nagrinėdamas jos Ekscelencijos įstatymo pataisas.
Kaip rodo Darbo ir socialinių tyrimų duomenys, iki 2021 metų darbingo amžiaus gyventojų gali sumažėti 400 tūkst., t.y. nuo 2,073 mln iki 1,654 mln, o vyresnių nei 65 metų gyventojų skaičius šiuo laikotarpiu išaugs 10 proc., t.y. iki 0,6 mln. Jau dabar kai kuriuose nedideliuose šalies miesteliuose vienam dirbančiajam tenka po du pensininkus. Suprantama, kad tai lemia nedarbas ir emigracija, nes vien šį šimtmetį Lietuvą paliko beveik 0,5 mln darbingo amžiaus žmonių, neaišku kiek jų važiuoja dirbti į užsienį pusmečiui, sezonui ir pan. Žodžiu, tų nedaugelio Lietuvos dirbančiųjų sąskaita mokamos pensijos ir pašalpos bedarbiams. Aš tikrai nenoriu nieko įžeisti, nes aišku, jog senyvi žmonės nusipelno gauti lėšų išgyventi, kaip ir tie, kurie prarado darbą, tačiau tokia yra realybė. Neturiu duomenų, kiek yra pensinio amžiaus meškeriotojų, bet, sprendžiant iš sutiktų prie vandens telkinių žvejų, – tikrai daug, drįsčiau teigti, kad ne mažiau nei trečdalis visų žvejų mėgėjų. Jei imtume skaičiuoti praleistas žūklėje valandas, manau, kad senyvi meškeriotojai laiko turi gerokai daugiau nei dirbantieji žvejai. Įdomu tai, kad bedarbis, kuris gauna mažesnę pašalpą nei minimali pensija, leidimą žūklei turės pirkti. Bet net ne apie tai šneka – pakalbėjus su kai kuriais meškeriotojais veteranais, jie patys sutinka mokėti už žūklę, esant sąlygai, kad tie pinigai bus skirti tiesioginiam vandens telkinių įžuvinimui (tai ir numato naujasis įstatymas). Ne visi, suprantama, to nori, bet 25 Lt per metus, manau, nėra daug, o juk įžuvinimo fondas nuo jų tikrai žymiai padidėtų.
Mes norime, kad Lietuvos vandens telkiniai būtų prižiūrimi, žuvingi. To paties siekia ir Prezidentė, kadangi savo norą leisti nuomoti upes ir jų atkarpas ji pagrindė būtent tuo, kad žvejų būreliai ir kiti nuomininkai prižiūri bei įžuvina upes. Dabar pabandykim įsivaizduoti: išsinuomojam ežerą, kad galėtume jame organizuoti mėgėjišką žūklę. Ne limituotą (licencinę), kadangi tokia, mūsų nuomone, vietiniams gyventojams bei iš toli atvykusiems yra per brangi. Prileidžiame daug žuvų, sutvarkome ežero pakrantes, įrengiame lieptus ir t.t. Tokių ežerų tikrai yra, aš pats juose meškeriojau ir šeimininkus galiu tik pagirti. Įsigaliojus Prezidentės pataisai (kas žino, kaip ten pasielgs Seimas, juolab kad artėja rinkimai) visi vietiniai pensininkai, paaugliai nuguls to ežero pakrantes, kadangi jis garantuotai žuvingas, nors šalia yra tikrai daug valstybei priklausančių vandens telkinių (šios amžiaus grupės gali meškerioti nemokamai, pagal Prezidentės pataisą, visuose vandens telkiniuose, išskyrus tuos, kur yra organizuota licencinė žūklė, bent jau aš taip suprantu). Atvažiavę prie išnuomoto ežero žvejai, kurie laikinajam šeimininkui neštų pelną, neras net vietos ant kranto ar liepto, nes visos geriausios žūklavietės bus užimtos, o ir žuvų kiekis ne begalinis – jas išgaudys tie, kurie tai gali daryti veltui. Taigi...
Kažkada po aršių diskusijų MŽPT vienoje žvejų svetainėje aš atviru tekstu buvau išvadintas „Leninu“, tačiau kalbant apie privačius vandens telkinius tikrai nesu marksistinių pažiūrų. Mano nuomone, pataisa skatintų nuolatinius konfliktus tarp privatininkų ir meškeriotojų. Žmogus savo žemėje turi ežeriuką. Tarkim, jį sutvarko – iškuopia dumblą, prileidžia žuvų, nušienauja pakrantes ir pan., tačiau organizuoti mėgėjiškos žūklės visiškai nesiruošia. Tas žuvis gaudys jis, jo giminaičiai ar draugai, o galbūt niekas – tegul jos tik šiaip sau plaukioja. Dauguma žemių savininkų elgiasi būtent šitaip. Atvažiuoja iš kažin kur pensininkas ir gaudo jame veltui. Na, tebūnie, atvyksta koks nors žvejys ir čia meškerioja už tuos 50 Lt., kurių savininkui visai nereikia – jis tiesiog trokšta ramybės, nori, kad svetimi žmonės nevaikščiotų po jo kiemą ir nemindžiotų gėlynų. Beje, o kas yra privatus vandens telkinys, juk įstatyme tokio apibrėžimo nėra? Jis gali būti nebūtinai gamtinės kilmės, galbūt žemių savininkas išsikasė kūdrą ir į ją prileido žuvų. Subėgo vietiniai gyventojai ir jas išgaudė, nes... tai leidžia Mėgėjų žvejybos įstatymas. Kitu atveju savininkas tiesiog privalo organizuoti limituotą (licencinę) žvejybą, imti maksimalų mokestį po 50 Lt. už parą, nes tokia kaina vargu ar bus „įkandama“ bent jau artimiausio kaimo gyventojams. Arba yra dar vienas variantas – išnuodyti visas žuvis, kad niekam nekiltų pagundos čia meškerioti. Tiesa, o mano močiutės bala už tvartelio, kur ji karves girdydavo – juk tai irgi privatus vandens telkinys. Mačiau, ten dar kokie trys karosai plaukioja...
Dar vienas niuansas. Išnuomotas valstybinės reikšmės ir privatus telkinys pagal pataisą yra suvienodinti, o tai iš tiesų yra didžiulis skirtumas, nes nuomininkas tėra laikinas šeimininkas, iš jo netgi AM bet kuriuo metu gali atimti teisę nuomai už įstatyme nurodytų reikalavimų nesilaikymą. Privatininko telkinį net ir po jo mirties paveldės artimieji. Beje, kovo mėnesį patvirtintos seimo nario A. Burbos pataisos iš esmės sutampa su dabar priimto Mėgėjų žvejybos įstatymo nuostata dėl privačių vandens telkinių. Kaip jau minėjau, norint, kad pataisa įsigaliotų, reikalingas ne tik Seimo pritarimas...
Kaip matote, išnagrinėjau vos kelis Mėgėjų žvejybos įstatymo punktus, tiksliau – siūlomą pataisą, ir tai užėmė visą žurnalo puslapį. Norint plačiau pakalbėti apie įstatymą, tektų prirašyti bent pusę žurnalo. Būsimuosiuose „Žūklės“ numeriuose žadu daryti tą patį, kadangi, kaip parodė meškeriotojų reakcija į minėtus įvykius, jie arba neįsigilina į juos liečiančius teisės aktus, arba tiesiog jų neskaito. Šis įstatymas nėra tobulas, jis gerokai atitolo nuo pradinio varianto (kas nuolatos skaito „Žūklę“ – žino). Kaip pakomentavo situaciją vienas ministerijos valdininkas, kartais parašius kokį nors teisės aktą ir perleidus jį per „politinį filtrą“, jis gali pakisti iš esmės. Šįsyk pokyčiai buvo daliniai ir, reikia pripažinti, ne visi meškeriotojų naudai. Visgi, mano nuomone, pastarasis įstatymas geresnis už dabar galiojantį, o tai reiškia, kad buvo žengtas žingsnis į priekį.
Baigdamas „Redaktoriaus žodį“ norėčiau padėkoti LR Aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui. Nenoriu gilintis į kitus jo nuveiktus ar tik pradėtus darbus, šis žurnalas yra žvejybos tematika ir kalbant apie meškeriotojus, gerb. G. Kazlauskas buvo bene vienintelis AM ministras, kuris tikrai nemažai padarė Lietuvos žvejų mėgėjų labui. Vien už tai, kad ministras išleido įsakymą uždrausti verslinę žūklę Kauno mariose nuo kitų metų sausio 1 d., jis tikrai yra vertas mūsų pagarbos.
Žurnalo „Žūklė“ vyr. redaktorius
Romualdas Žilinskas
