Penktadienis, 05 Balandis 2013 07:00

Parašė zvejokime.blogspot.com

Plekšnių žūklė pavasarį įdomi jau vien dėl aplinkos. Aplink - jūros ošimas, toks skaidrus skaidrus ir grynas oras, toks sterilus smėlis... Pabandykite vieną dieną plekšnių pažvejoję Baltijos jūroje, kitą dieną nuvažiuoti į Minijos žemupį ar Aukštumalą pagaudyti kuojų. Pajusite nerealų skirtumą. Braidysite po molį, stovėsite tarp kitų žvejų ir galvosite:

„Ką aš čia darau?" Todėl visada reikia rinktis atvirkščią variantą: iš pradžių kuojos, po to - jūra. Nebus to beveik kultūrinio šoko, kai iš sterilios jūrinės aplinkos pakliūsite į purvyną, be to, nušausite ir kitą zuikį - apsirūpinsite masalais, t. y. kuojų ar plakių mėsa.

Plekšnes galima žvejoti nuo kranto arba nuo Palangos tilto, Klaipėdos, Šventosios, Papės ar Jūrmalos molų arba samdytis laivuką ir tik išplaukus iš Klaipėdos uosto kur nors stoti ir žvejoti. Atrodytų, kad iš visų variantų techniškai sudėtingiausia yra žūklė nuo kranto, bet taip nėra. Pavyzdžiui, Šventosios molas yra labai sudėtinga žūklės vieta, kur kiekvienas žvejys patikrina savo sugebėjimus laipioti akmenimis, išlaikyti pusiausvyrą, patikrina ir įvairių kūno dalių atsparumą, kai po neatsargaus žingsnio atsitrenkiama į akmenis. Palangos tiltas jau kitokia vieta - čia patikrinamas žvejo taiklumas, kurj atspindi sugebėjimas nepermesti šalia stovinčių žvejų valų, išbandoma žvejo kantrybė ir sugebėjimas komunikuoti su bendrauti norinčiais tiltu vaikščiojančiais piliečiais, bei atsparumas alkoholiui, kuris kartais ant tilto liejasi laisvai. Klaipėdos molai ir Jūrmalos taip pat turi savo ypatybių.

Žvejoti nuo kranto labai paprasta, todėl per paskutinį dešimtmetį žvejojančių nuo kranto skaičius labai padidėjo. Be to, tai ne ką mažiau efektyvus plekšnių gaudymo būdas, nei žūklė nuo į jūrą nusidriekusių statinių.

Efektyviausia yra žūklė iš laivų, nes plekšnes galima pasiekti bet kuriuo metų laiku, pavyzdžiui, vasarą, kai jos mieliau laikosi atokiau nuo krantų. Be to, gaudant iš nedidelio laivo labai greitai galima patikrinti keliolika vietų ir surasti geriausią. Tačiau iš laivo žvejoti brangu (jei samdytis), ir tą verta daryti šiltesniu metu, pavyzdžiui, vasaros viduryje.

Geriausias plekšnių žūklės metas yra vėlyvas ruduo. Dažnai geras plekšnių kibimas priekrantės zonoje prasideda spalį ir trunka iki šalnų, tol, kol galima ir norisi žvejoti. Praėjusiais 2010 metais plekšnių žūklės sezonas baigėsi labai anksti, nes anksti prasidėjo žiema. O 2008 metais sezoną buvo galima tęsti beveik iki Naujųjų, nes ir gruodį temperatūra buvo teigiama.

Vėlyvą rudenį plekšnės yra storos, atsiganiusios, prieš nerštą prikaupusios riebalų. Be to, vėlyvą rudenį žmonių prie vandens mažiau - lapkritį mažai kas nori pajūriu vaikščioti. Tačiau rudenį būna dažnos audros, kurios viską gadina.

Stiprus vėjas ir didelės toli lūžtančios bangos byloja tik vieną - žvejybą jūroje nuo kranto kuriam laikui galima pamiršti.

Antras įdomus plekšnių žvejybos periodas prasideda pavasarį, balandžio pradžioje. Trunka jis gana ilgai, tol, kol įšyla vanduo - tai paprastai būna birželį, o kartais tik liepą. Vienas geriausių pavasarinio periodo mėnesių yra gegužė - plekšnės kimba labai gerai, vietos prie jūros daug, nes nėra poilsiautojų antplūdžio. Birželį žmonių prie jūros padaugėja. Pavasarį jau gaudome neseniai išneršusias plekšnes, todėl kai kurios žuvys būna dar neatsiganiusios, plonos. Mūsų upinės plekšnės (būtent upines plekšnes ir gaudome Baltijos jūroje) neršia tuomet, kai vandens temperatūra būna 3-7 laipsniai. Nerštas pagal aplinkos sąlygas gali vykti kovą-gegužę, todėl, jei nerštas užtrunka, nusikelia ir plekšnių gaudymo sezono pradžia, nes plekšnės neršia atokiau nuo krantų, didesniame 30-300 m gylyje, kur vanduo sūresnis.

Jei kalbame apie geriausią paros metą, tai, nepaisant metų laiko, geriausias kibimas būna ankstyvą rytą ir vėlyvą vakarą. Aišku, rudenį ir pavasarį plekšnės aktyvios gali būti visą dieną, tačiau vis tiek geresni laimikiai bus tada, kai žvejosime vėlai vakare arba anksti ryte - tada ir didesnių plekšnių pagausime, ir jos dažniau kibs. Taip yra todėl, kad temstant prie krantų pasirodo didesnės plekšnės, o smulkmė tarsi pasitraukia.

Geras plekšnių kibimas būna naktį. Kartais dviejų valandų naktinės žūklės rezultatai gerokai pranoksta visos dienos rezultatus. Todėl sutemus patariama pasilikti prie vandens dvi tris valandas. Be abejo, malonesnė naktinė žūklė esti šiltesniu metu, gegužę, birželį, tačiau vėlyvą rudenį nakties metu be plekšnių galime pagauti ir menkių, kurios naktį taip pat priartėja prie krantų.

Vasarą plekšnių žūklė nuo kranto sudėtinga. Kartais pavyksta temstant pagauti vieną kitą gražesnę plekšnę, o kartais kimba tik mažos žuvys. Tačiau liepos naktimis žvejus jau džiugina unguriai.

Vienas svarbiausių plekšnių žūklės nuo kranto momentų - žūklės vietos pasirinkimas. Lengva pasakyti: užlipkite ant kopos ir pažiūrėkite j jūrą - kur duobė arčiau kranto, kur ji didesnė, ten ir žvejokite. Visų pirma ne visur yra aukšta kopa, kad viskas matytųsi kaip ant delno. Antra, ne visada kas nors matosi. Jei oras ramus, rytais nuo kopos galima ką nors įžiūrėti, bet vakare tokios informacijos negausime. Trečia, ne visada tai, kas mums atrodo įdomu ir perspektyvu, įdomu ir plekšnėms. Jos vietas renkasi pagal joms vienoms žinomus kriterijus, tad kartais plekšnės ir žvejo pasirinkimas nesutampa. Todėl žūklės pradžioje reikia eksperimentuoti, ieškoti geresnės vietos, išsiaiškinti, koks pasirinktoje vietoje turi būti metimo nuotolis - ar reikia iš visos jėgos stengtis užmesti kuo toliau, ar užtenka ir 80 m užmetimo nuotolio.

Žvelgiant rytais nuo kopos nesunku pastebėti tas vietas, kur kibimo tikrai nesulauksime, arba, jei ir sulauksime, jis bus gana retas. Tai platūs smėlio sėkliai, toli nusidriekiantys j jūrą.

Kitas svarbus plekšnių žūklės momentas - masalo pasirinkimas. Pagal masalo pasirinkimą žvejus galima skirstyti į dvi grupes: tuos, kurie mano, kad užtenka dviejų masalų - krevečių ir žuvelių porcijos, ir tuos, kurie mano, kad reikėtų turėti 10 masalų, o skirtingų žuvų rūšių porcijos efektyvumu labai skiriasi. Dar yra žvejų, kurių netenkina natūralūs masalai, todėl jie naudoja įvairius kvapus (purškiamus,  kuriuos masalas panardinamas ir pan.).

Masalų efektyvumo vertinimai labai skirtingi. Dažnai pripažistama, kad žvejojant plekšnes geriausi yra du masalai: parduotuvėje pirkta bei virta krevetė ir strimelės porcija. Gi kuojos, plakio, ešerio, žiobrio ir kitų žuvų porcijos efektyvumu nusileidžia strimelės porcijai. Strimelės porcija kartais pakeičiama čia pat jūroje pagautos gyvavedės vėgėlytės mėsyte.

Visus šiuos niuansus pastebi tik tie žvejai, kurie labai dažnai gaudo jūroje. Tie žvejai, kurie jūroje žvejoja tik kartą ar du per mėnesį, skirtumų gali ir nepastebėti. Tas pats ir kalbant apie papildomą masalų kvepinimą: yra daug įvairiausių nuomonių, ginčų, nesutarimų. Pavyzdžiui, jei per jūrinės žūklės varžybas kaimynai gaudo geriau, tai dažniausiai manoma, kad jų vieta geresnė. Tačiau jei puikiai gaudo vieno klubo žvejai, jau įtariame, kad jie turi kokią paslaptį, galbūt masalą mirko kokioje ypatingai kvepiančioje substancijoje. Be abejo, tie, kurie tai daro, paslapčių neatskleidžia, ir tai suprantama.

Tie, kurie važiuoja pavasarį gaudyti plekšnių, turėtų pasirūpinti mažiausia dviem masalais. Šviežia (būtinai šviežia) skumbre ir pirktinėmis virtomis krevetėmis. Paprastai tokių masalų užtenka, nes skumbrės porcija tikrai geras masalas, tik skumbrė labai greitai genda, ir tą reikia atsiminti. Jei abejojate skumbrės šviežumu, paieškokite kitos žuvies - kuojos, karpio ir pan. Pavasario pradžioje geresnis masalas dažnai būna žuvies porcija, tačiau nereikėtų ignoruoti ir krevečių. Būna, kad vieną dieną plekšnės geriau griebia krevetes, o kitą - porciją. Būna, kad ir tą pačią dieną keičiasi prioritetai, todėl ant meškerės kabliukų turėtų kabėti skirtingi masalai.

Jei kalbame apie įvairius pavadėlių papuošimus, vėlgi nuomonių yra įvairių.

Vieni žvejai giria pavadėlius su blizgančiais metaliniais sukriukių lapeliais ir spalvotais karoliukais, kiti teigia, kad tokie pavadėliai kartais atbaido plekšnes, tad geriau naudoti paprastus pavadėlius be jokių papuošimų. Tačiau kai kalba pasisuka apie fosforinius šviečiančius žaisliukus, daugelio žvejų nuomonė būna vieninga: plekšnė - smalsi žuvis, tad šviečiantys žaisliukai ją traukia. Kad pavadėliai skleistų šviesą, ant jų paprastai veriami fluorescenciniai ar fosforiniai karoliukai. Šviečiančių pavadėlių efektas, be abejo, labiausiai akivaizdus naktį, o ne dieną. Dieną, kai plekšnės kimba vangiau nei naktj, žvejai eksperimentuoja rinkdamiesi ilgesnius pavadėlius, pririšdami mažesnius kabliukus, ant kurių kabinamas mažesnio dydžio masalas. Gaudant neaktyvias plekšnes, galioja tie patys dėsniai kaip ir gaudant kitas žuvis: mažesni kabliukai, plonesni ir ilgesni pavadėliai - geresnis rezultatas.

Jaukinimas jūroje padeda privilioti plekšnes, tačiau žvejai jaukina gana retai, t. y. į jaukinimą numoja ranka. Bet plekšnės labai reaguoja j žuvies kvapą, tad jei vietoj svarelio kabinsime sunkią uždarą šėryklėlę, į kurią prigrūsime strimelių ar skumbrių faršo, sumaišyto su tarkuotais džiūvėsiais, kurie jauko masei suteikia lipnumo, žūklės rezultatai gali būti geresni.

Į šėryklėlę galima prigrūsti ir sumaltų krevečių kiautų, ir kitų komponentų, kurių nenaudojame nei užkandai, nei kaip masalo. Pagrindinis jaukinimo tikslas - skleisti intensyvų kvapą, kad plekšnės greičiau surastų tą vietą, kur yra mūsų masalai.

Gana dažnai jaukinimas pasiteisina, tačiau šėryklėlės turi vieną neigiamą savybę - trumpesnis užmetimo nuotolis, be to, ne visada norisi terliotis su jūrinės žuvies faršu, kuris, švelniai tariant, skleidžia nekokį kvapą, tad nesinori apsunkinti žūklę, nepaisant to, kad jaukas padeda daugiau pagauti.

zvejokime.blogspot.com

Ketvirtadienis, 04 Balandis 2013 07:01

Parašė zvejokime.blogspot.com

Tačiau dabar mus vilioja kuojos. O kad tos vilionės būtų abipusės, mes ne tik turime pasirinkti gerą žūklės vietą, bet ir kuojoms pasiūlyti tinkamo jauko, kad jos toje vietoje ilgiau užsibūtų.

Įvairūs požymiai

Didelėse upėse pavasaris, be jokios abejonės, yra geriausias kuojų žūklės metas. Dideli šių žuvų būriai apsilanko seklumose, užlietose pievose, ieško maisto, šiltesnio vandens, kuris atsiranda tam tikruose vandens plotuose, kai smagiai pakaitina saulutė. Pats geriausias kuojų kibimas prasideda tada, kai vanduo įšyla iki 6-8 °C.

Apie tai dažnai pasakoja anglų žvejai, kurie pavasarinį kuojų žūklės sezoną pradeda kur kas anksčiau nei mes. Apie tai užsimena belgai, vokiečiai ir kt. Lietuvos žvejai su termometrais prie upių nelaksto ir apie upės tinkamumą žūklei dažniausiai sprendžia iš vandens lygio, drumstumo, srovės stiprumo. Jei vanduo labai aukštas, jei jis kaip kakava, jei srovė pragariška, upėje nėra ką veikti - reikia ieškoti balų, senvagių, užlietų teritorijų ir pan.

Kuojų žūklę upėse visada apsunkina aukštas vandens lygis ir dėl to atsiradusi stipri srovė. Todėl geriau žvejoti pažįstamose vietose, kur dugno pobūdis bent apytiksliai žinomas. Tačiau ne visada pasitaiko tokia galimybė.

Ideali kuojų žūklės vieta yra ten, kur pagrindinė srovė ribojasi su ramesniu ar net stovinčiu vandeniu, tokios vietos visais metų laikais yra perspektyvios, jei kalbame apskritai apie žūklę upėje, o ne tik apie kuojų žūklę. Pavasarį ten, kur srovė ribojasi su ramiu vandeniu, paprastai yra daug žuvų maisto, kurį suneša vanduo. Puiki žūklė yra ir prie įlankėlių, kur srovė sulėtėja, atsiranda sūkuriai. Žodžiu, stebime upę, žiūrime į jos vandenį ir nusprendžiame, kur reikia žvejoti.

Efektyvus jaukas

Nors pavasarį kuojos kimba labai gerai, tačiau jaukinant galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų. Jaukinimas gali būti labai įvairus - skirtinguose vandens telkiniuose gali būti naudingi skirtingi jaukai, tačiau visi pavasariniai, kuojoms skirti jaukai, turi daug bendro: pagrindinę jų dalį (apie 40 proc.) sudaro smulkiai malti džiuvėsiai. Taigi sumalę ar prekybos centre nusipirkę maltų džiuvėsių jau turime puse jauko. Paprastai pavasarį vengiama į jaukus dėti saldžių komponentų, pavyzdžiui, sumalti ir pridėti sausainių. Saldūs komponentai šiuo metų laiku, kai vanduo dar šaltas ir žuvų medžiagų apykaita nėra tokia greita, kokia bus po mėnesio, labai greitai kuojas pasotintų. Tačiau ne viskas, kas saldu tinka pavasariniam jaukui. Sotūs biskvitai tikrai yra nereikalingi, tuo tarpu melasa yra labai puikus jauko komponentas.

Kas į jaukus dar gali būti dedama, be maltų džiuvėsių? Kukurūzų košė ir kukurūzų miltai (apie 20 proc.), žemės riešutų miltai (apie 20 proc.), „Coco Belge“ (iki 10 proc.) ir šutintos be sumaltos kanapės (apie 10 proc.). Paeksperimentuokite su tokios sudėties jauku, kuris gana populiarus tarp vokiečių žvejų ir pamatysite, kad kuojoms jis labai patinka. Paskutiniai trys komponentai šiam jaukui suteikia ypatingą aromatą ir tamsią spalvą. Aromatas išraiškingas, bet gana subtilus. Be abejo, visi tokio jauko komponentai suklijuojami klijais PV1, kurie yra labai saldūs ir maistingi, todėl turi būti naudojami atsargiai.

Kvapai ir spalva

Tokį jauką galima papildomai pagardinti kvapu. Tam labai tinka anyžiaus kvapas, kurį dievina kuojos. Kuojoms taip pat patinka ir kmynų kvapas, kurį drąsiai galima derinti su anyžiaus kvapu. Beje, pavasarį dar neneršusi žuvis, nesvarbu, karšis ar kuoja, baidosi kraujo miltų, todėl jų į jauką dėti nepatariama.

Kartais anyžiaus kvapas neduoda jokio teigiamo efekto, net susidaro įspūdis, kad žuvys jo vengia. Tokioje žūklės vietoje reikėtų naudoti švelnius kvapus - vanilės, kakavos, šokolado.

Kuojoms skirtas jaukas būtinai turi būti tamsus, bent jau tamsios kakavos spalvos, nes daugelio žūklės vietų dugnas yra gana tamsus. Jei įmesime nors nedidelį rutulį šviesaus jauko, kuojos gali išsilakstyti ir tą vietą aplenkti tol, kol ant dugno bus šviesi dėmė.

Mano manymu, pagrindinis aprašyto jauko komponentas, labiausiai viliojantis kuojas, yra kanapės. Visi kiti produktai papildomai dirgina žuvų uoslę, sudaro kuojas viliojantį debesėlį, pasklinda didesniu atstumu nuo žūklės vietos ir informuoja žuvis, kad kažkur yra labai gardaus maisto. Kanapės - fantastiškai veikianti medžiaga, tarsi miniatiūrinis moliuskas. Jos kuojas vilioja visais metų laikais.

Saldėsiai

Kodėl rekomenduoju pavasarį daryti geresnį jauką, naudojant įvairius komponentus? Negi negalima jaukinti paprasčiausiais jaukais? Turint gerą jauką pavasarį vieno kilogramo užtenka ilgam - kelioms valandoms. Juk pavasarį nereikia žuvų gausiai šerti - jaukas turi tik privilioti ir sulaikyti jas žūklės vietoje. Geras sudėtimi, bet nesotus jaukas privilios kuojas, o jei jaukas bus pagamintas tik iš maltų džiūvėsių ir kokios nors rišančiosios medžiagos, gero efekto nelaukite. Aišku, tam tikromis sąlygomis puikiai suveikti gali ir „bazinis jaukas“, tačiau visada geriau turėti visa pusiškesnį jauką.

Nors minėjau, kad saldžių produktų, pavyzdžiui, maltų sausainių ar biskvitų, žvejai dažnai vengia, tačiau tai nereiškia, kad pavasarį negalima daryti saldaus jauko. Kuojos yra smaližės, todėl ir pavasarinis jaukas gali būti saldus. Pavyzdžiui, paėmę 50 proc. maltų duonos džiūvėsių, pridėję 30 proc. kanapių, 20 proc. „Coprah Melassa" ir viską suklijavę PV1 klijais gausime kiek kitokį, bet tikrai saldų ir puikų kuojų jauką. Ir nors tai bus saldus jaukas, jaukindami saikingai kuojų nepasotinsime. Toks jaukas puikiai tinka pavasariui.

Negalima pamiršti, kad labai gerai, kai pavasariniame jauke yra gyvūninių priedų - uodo trūklio lervų. Tačiau pavasarį į jauką jų nereikia daug dėti. Tegul gyvūninių priedų būna šiek tiek, kaip sakoma, dėl vaizdo ir kvapo. Jauką galite paskaninti ne tik mažomis uodo trūklio lervutėmis ar „pašarinėmis" musės lervomis, bet ir smulkintais sliekais, nes šiuo metu jų ir vandenyje yra nemažai - pavasariniai vandenys iš pakrančių žemių išplauna daug įvairių gyvių, žinoma, ir sliekų.

Konsistencija ir kiekiai

Kartais gali atrodyti, kad jauko nereikia, nes kuojos turėtų kibti labai gerai, tiesiog pačios lipti į krantą. Toks įspūdis susidaro tada, kai upė verda, kai vandens paviršiuje nedingsta žuvų sukelti ratilai, žuvys šokinėja ir pliaukši. Vaizdelis išties fantastiškas, bet užmetus į vandenį masalą fantastika baigiasi - prasideda realybė, kuri sako, kad be jauko kuojos nepuola beatodairiškai ant kabliuko. Taigi pasirodo, net tokiomis sąlygomis reikia jauko, reikia, kad žuvys į jauką reaguotų greitai, laikytųsi žūklės vietoje ir jauką nuolat ėstų, bet nepasisotintų. Visa tai diktuoja jauko komponentų dydį. Be abejo, mums reikalingas smulkus jaukas. Nesvarbu, ar tai bus parduotuvėje pirktas ar pačių padarytas, bet jis turi būti smulkus, sakyčiau, net dulkių konsistencijos. Žuvys tokio jauko dalelėmis lyg ir nuolat maitinasi, tačiau nepasisotina.

Apie jauko kiekius kalbėti irgi reikia atsižvelgiant į sąlygas. Kažkur, kur kuojų nėra labai daug, kur srovė lėta, kilogramo jauko gali užtekti ir keturioms valandoms, kitur, kur kuojų labai daug, greičiausiai reikės daugiau jauko, nes jau pradžioje žūklės tampa aišku, kad pirmi du jauko rutuliai išnyko be pėdsakų, o vėliau paaiškės, kad norint išlaikyti žuvis, jas reikėjo nuolat jaukinti, tad per vieną pavasarinės žūklės dieną į vandenį buvo supilta 5 kg. ar net dvigubai daugiau jauko, nes tik pastovus jaukinimas padėjo išlaikyti žuvis.

Žvejojant upėje, o ypač gana stiprioje srovėje, reikia pagalvoti, kur užmesti jauką: ar jauką tikslinga mesti prieš save, ar 10 - 20 m. prieš srovę, kad jis skleistųsi ilgesniame plote ir ten, kur žvejojame, būtų sukurta optimali jaukinimo zona. Be abejo, žvyras ar molis padeda pasunkinti jauko rutulį, kartais pusė jauko rutulio svorio sudaro sunkinančios medžiagos, bet pavasarį ne visada to pakanka.

Trumpai apie masalus

Populiariausias pavasarinis masalas - uode trūklio lerva, žvejojant kai kuriose upėse nėra pats geriausias masalas. Kuojos kimba, bet ne tokios didelės, kaip tikėtasi. Musės lervos tai; pat negelbsti, nes ir jomis žvejojant gali kibti tik nedidelės žuvys. Tokiais atvejais labai dažnai padėtis pagerėja, kai ant kabliuko užkabinama apsiuva. Yra upių ir jų ruožų, kur didelę kuoją galima pagauti tik tada, kai masalui naudojama apsiuva. Geriausiai tinka tos apsiuvos, kurios namelį suklijuoja iš žvyro ir akmenukų. Tokiuose nameliuose gyvenančios apsiuvos yra ryškiai žalios, net švytinčios, žaliai geltonos spalvos, jos kur kas didesnės už medinių namelių gyventojas. Apsiuvų prisirinkti mažuose upeliuose nėra lengva, bet verta paskirti jų rankiojimui laiko, nes būtent šis masalas patinka didelėms pavasarinėms kuojoms.

zvejokime.blogspot.com