Pirmadienis, 04 Rugpjūtis 2014 09:02

Parašė ŽvejOK

Rugpjūčio mėnesio žurnale „ŽvejOK” skaitykite:

Kodėl valčių techninė apžiūra kelis kartus brangesnė už automobilių ir ar tikrai artimiausioje ateityje naudojant vidaus degimo variklius iki 10 AG nebereikės laivavedžio liudijimo; Keletas praktiškų patarimų, kaip iškrapštyti iš vandens žolynų tankmės ten pasislėpusią lydeką; „Avižadrebis“ ir kiti supersubtilaus spiningavimo metodai; Paviršiniai vobleriai ir jų panaudojimo niuansai – pasakoja žinomas Lenkijos spiningautojas Piotras Piskorskis; Žūklė su „bombarda“ – Andriaus Navalinsko gausiai iliustruotas rašinys apie spiningavimą su sbirulino tipo plūdėmis; Šapalų spiningavimas vasaros pabaigoje vidutinio dydžio upėse; Lašišų gaudymas museline; Švieži įspūdžiai iš kelionės valtimi nuo Druskininkų iki Kauno marių-kokios žuvys vyrauja Nemune ir kurios vietos geriausios; Specialisto atsakymas skaitytojams – ar verta į jauką dėti druskos ir kada bei kaip žuvis veikia kanapės.

Sekmadienis, 13 Liepa 2014 22:56

Parašė Dalius Rakutis

Kai baigiaisi lydekų žūklės draudimas, tai visi savaitgaliai supanašėja:  Lydekos ir tvičingas, tvičingas ir lydekos. Ežerai, valtys, košiantis kiaurai vėjas, varžybų šurmuliai ir tos pačios kalbos – kiek, kelių kilų ir kur. Anksčiau ar vėliau pasiilgsti ko nors ir lengvesnio- romantiškesnio- upės  vingio, miško ošimo, paviršiuje nuvinguriuojančiu šapalo ratilo ar salačio mušimo, subtilaus mažo masalo virpesiuko, persiduodančio į „karvės uodegos“ akcijos spiningo viršūnę, kuris palyginus su tvičinginio voblerio daužymu, skamba lyg smuiko griežimas prieš traktoriaus burzgimą

Žodžiu, vieną gegužės pabaigos savaitgalį neišlaikau-- spjoviau į lydekas, (o kad būti toliau nuo pagundos, ir visus, didesnius kaip 5 cm voblerius  tyčia palikau namie) ir su sūnumi ir draugais nulėkiau prie Šešupės. Draugas Rimas, žinomas šapalų „siaubas“ jau galvą buvo išūžęs apie pagautus ir nepagautus šapalus: - Vieną savaitgalį esą krito „pusantrinis“, kitą – beveik dviejų, o va trečia kažkos monstras nuėjęs jam su viskuo.  Ar gali ramia širdimi tokių kalbų klausyti?

Prie upės su bičiuliu Aivaru bei sūnumi Gabrieliumi buvome gal kokią septintą vakaro. Pirmas įspūdis buvo labai jau šiaip sau – Šešupė pakilus lyg ankstyvą pavasarį, pasidrumstusi, upės vanduo neša žoles, visos seklumos ir akmenys apsemti.  Jokių žuvies pasirodymu nematyti – a nė pliaukšt, kas šiai upei šiuo metu nebūdinga. Lyg ir savaitę nelijo -velniai žino iš kur to vandens „paduoda‘.  Gal rusai savo Krasnoznamiansko užtvanką užmiršo uždaryti?

Pirma žūklės valanda irgi nieko guodžiančio neatnešė – parsitraukinėjau tik „užkibusias“ praplaukiančias žoles, kartu važiavęs kolega, matyt, irgi „tuščias“, nes iš spiningvimo  persiorientavo į peizažų fotografavimą.

Kai atvėsini pradinį įkarštį, tada ateina metas eksperimentams. Dėžėje barškėjo krūva nebandytų voblerių, tad pradėjau nuo „Rapala“ pernai metais išleisto – ilgaliežuvio „Ultra Light Crank“ 3 cm. Kažkaip didelio pasitikėjimo jis man, bent jau šioje situacijoje, nekėlė. Labai jau ilgas jo liežuvis, gamintojas deklaruoja solidų, 1,2-2,4 m nėrimo gylį. Gal kokiam Nemuno ar Nevėžio duburiui patikrinti tiktų, o Šešupė, bent jau šituose kraštuose gyliais negarsėja. Na, bet gal iškėlus kotą aukštyn ir pavyks jį pravesti. Švįstelėjau jį iš peties – vobleris nelauktai kaip kulka nuskriejo ir nusileido aname krante. Po šimts, ko mažiausia norėjau, tai dovanoti jį rusams – jiems ir Krymo užteks. Gerai dar, kad gevuogynai anapus nesužėlę – pavyko masalą „susigražinti“ kartu  su rusiškos žolės kuokštu. Antrą kartą mečiau jį atsargiau, pagarbiai žiūrėdamas į jo „lakūniškas“ savybes – vobleris tekštelėjo per metrą nuo Rusijos kranto. Suktelėjau ritės rankenėlę, kad jis pasinertų ir leidau srovei daryti savo darbą. Iki pat vidurvasario tokia taktika, bent jau čia gaudant šapalus  kažkodėl sėkmingiausia.

Didelei nuostabai, vobleris dugno visą kelią beveik nekabino ( žvejojant srovėje reikia deklarauojamą jo nėrimo gylį drąsiai dalinti iš 2), ir tik beveik pasiekus „manąjį“ krantą per spiningą pajutau kontaktą su dugnu. Kilstelėjau spiningą, bet jau buvo per vėlu – voblerio trišakiai patikimai įsikabino į pakrantės nendres Teko trūktelti iš peties, spiningas įgavo beveik  tobulos parabolės formą, o po sekundėlės tik paff – šaute iššovė iš žolių. Instinktyviai nusukau galvą, tikėdamsis smūgio, bet netoli prašvilpęs masalas tėkštelėjo į vandenį, per kokį porą metrų nuo kojos.

Ir čia pamačiau stebuklą – iš gelmės pakylantį tamsų stambios žuvies siluetą, kuri su dideliu plaukštelėjimu lyg niekur nieko prarijo mano voblerį. Velnišku greičiu suvynioju valą, kurio „laisvą“ keliolikos metrų kilpą buvo išlenkusi srovė. Žuvis priešinosi smagiai – mano ultralaitinis „lūmisiukas“ (GLOOMIS) linko beveik nuo rankenos, gerai, kad dar žuvis nelindo į žoles. Matydamas, kad taip lengvai  salačio neįveiksiu, šūkteliu sūnų, kuris atneša graibštą ir netrukus bendrom jėgom paguldėme upių kunigaikštį ant kranto žolės. Gražuolis, bus kokie du kilogramai, bet kur gi vobleris? O jis giliai gerklėje.

Sakyčiau, pasisekė - kaip aklai vištai grūdas. Esu matęs, kaip už keliolika metrų nuo manęs salatis atakuoja poperį, bet kad čiuptų akyse per pora žingsnių nuo kojos – tiesiog nerealu.

 Čiupau spiningą ir einu toliau. Po truputį temo, pradėjo skraidyti naktiniai drugiai ir kiti gyviai, atgyjo ir upė. Tai šen, tai ten upės paviršiuje pasigirsdavo pliaukštelėjimai, nuvilnyje ratilai. O aš svaidžiau tos pačios rūšies, tik kitos palvos voblerį toliau, paėjęs gal pora šimtų metrų upe aukštyn. Kai tamsu, nelabai matai, kur jis nukrinta – mėtai „ pagal nuojautą“. Užtat visi kiti pojūčiai tokiu metu paaštrėja – daug geriau jauti masalo virpesius. Kad ir dabar, švįstelėjęs jį į kitą pusę, visai netoli žolių, jautau, kaip ji sužsigilino, pradėjo intensyvia virpėti, ir tik taukšt – kažkas piktai jį sustabdė. Kertu, bet nieko – pradedu sukti ritę ir dar kažkas kerta, bet ir vėl neužsikabina. Trečias kartas nemelavo šį kartą pajučiu žuvies svorį. neilgam – panašu, kad iš trečio karto užkibusi žuvis metėsi pasroviui, o gal ir linik manęs.. Tikrai, kotas pradėjo  linkti, stabdys džerkšti. Blogai, kad ten, pasroviui, akmeninė rėva. jeigu priešininkas ten įeis, gali baigtis liūdnai – plonas pintukas bijo akmenų kaip velnias kryžiaus. Nieko nepadarysi, teks veikti iš „jėgos pozicijų“ – jėga sustabdyti žuvį. Veržiu stabdų, kotas linksta, bet žuvis sustoja. – ultarlaitinis kotas, kurtas lašišių žūklei, parodo, kam jis sukurtas – žuvis tamposi lyg ant gumos ir nieko negali padaryti. Kai kiek pavargsta, po truputį pradedu ją „pumpuoti‘ prieš srovę. Pavyksta. Lenkiu galvą prieš senuką Garį – kotus jis moka daryti, dar niekam nepavyko geriau už jį suderinti lengvo masalų mėtymo ir milžiniškos stabdymo galios bei „karvės uodegos“  linkio su velnišku jautrumu ir lengvumu.

Bet pradžioje  įdomu– kas šį kartą aname valo gale. Neslėpsiu, tikėjausi šapalo. Gero šapalo - „virš dviejų“. Spiningu čia tokio dar nepavyko pagauti, bet juk visada būna pirmas kartas

Žuvis, pamačiusi, kad taip nieko nebus, palengvina mano darbą – metasi prieš srovę. Keliolika viražų pirmyn ir atgal ir netrukus matau, kaip mėnulio šviesioje blizga sibabriški „didžiosios aukšlės“ šonai. Žuvis graži, iš akies – tarp dviejų su puse – trijų kilogramų, bet vis tiek apmaudu, kad ne šapalas.

Salatis pasikirtės tik už lūpos kraščiuko, tad jį paleisti, kiek palaikius rankoje nėra sudėtinga.  Tarsi netikėdamas, kad tai tiesa, Šešupės plotų milžinas. Vikstelėjęs uodega, dingsta mėnesieną atspindinčiame tamseme upės vandenyje.

Užtat kišenėje nerimsta telefonas. Bičiulis Rimas ragina važiuoti į sodybą, esą, jau šašlykai baigia iškepti. Ech, kaip neisinori grįžti tokią naktį! Juo labiau, kai girdi, kai pro ausis lyg bombonešiai praskrenda karkvabaliai, pranašaujantys tikrą šapalų naktį. Bet nieko nepadarysi, iš anksto dėl to neistarėme, be to, ir su pasieniečiais nakvynės nederinau – galiu sulaukti nemalonumų.  Pasakęs „tuoj tuoj“, mėtau toliau. Po keliolikos metimų vėl piktas smūgis, žuvis leidžiasi pasroviui, žviegia „Rareniumo“ stabdžiai, o aš mėgaujuosi momentu. Greičiausia vėl salatis, panašaus dydžio kaip antrasis, pradeda sa kovą. Va tau ir šapalinis ‚burbulas“ – ir kas galėjo pagalvoti, kad toks masalas tiks salačiams. Bet per anaksti džiaugiusi – po žuvies kūlversčio valas atsileidžia. Šį kartą labiau  pasisekė žuviai – tuo tam kart galima šį susitkimą ir baigti

Susitinku, Aivaras, sako, upė verda nuo žuvų ratilų, bet jos nekimba. Na, aš turiu šiuo klausimu kitą nuomonę.

Važiuojame duobėtais  Šešupės keliukais, išmaltais pasieniečių visureigiais, galvodami po kelių valandų sugrįžti. ir  suspėti į ritinę žuvų ‚fiestą“. Aišku, jei tokia bus.

Bet ne visai pasiseka- prie upės atsiduriame jau gerokai praaušus. karvabaliai lekia, upė verda – ir kairėje, ir dešinėje pūkši žuvys. nepagauti, atrodo, neįmanoma, bet tai atrodo tik mums – nei salačia. nei šapalai, visiškai nekimba. Logiška, kai aplink tiek gyvo maisto – ką čia kibsi ant dirbtinio. Savo kolekcijoje turiu kelias lenkiškas karvabalių kopijas. Bandau jas, bet veltui . Šapalai tik pakyla, priplaukia „su banga“, ir pajutę klastą, neria gilyn.Tik vienas atsargiai stukteli nosimi, bet net nepabando ryti. Skiria grūdus nuo pelų klastūnai- taip paprastai jų nepaimsi.

Atsiprašau savo storuliuko-rapaliuko ir švįsteliu ją prie pat kitame krante esančios vandens žolių juostos. Tik patraukiou masalą į save – „niam“, kažkas u pasimėgavimu sunemnioja masalą. Laukiu žuvies spurto, bet žuvis niekur neskuba. kas daugiau, jei ne lydeka taip elgiasi, kad ją kur. Mėtau toliau, vanduo taškosi nuo žuvų skleidžiamų ratilą ir vėl smūgis. ir vėl kita lydekelė. O kur gi išsvajotieji  šapalai?

Taupant laiką pasakysiu, kad šapalų tą rytą taip ir nepagavau – kibo lydeko ir ešeriai, kelis kartus masalą atsivijo salačiai, tiesa, taip jo ir nepabandę griebti.

Niekas taip labai neerzina žvejo, kai pastoviai besitaškančios panosėje žuvys. Po trijų valadų mėtymo svyra tiesiog pradeda svirti rankos. Bičiulio Aivaro nervai geresni – jis kantriai, stovėdamas vienoje vietoje, gal pusantros valandos mėtė praktiškai į vieną tašką. Ir ne veltui – netrukus išvydau sulinkusį jo spiningą. pribėgęs su graibšti padėjau jam įkelti apie pusantro kilogramo svėrusį ...šapalą, Storasprandis susigunės gal 8 cm dydžio mediniu vobleriu. Ir suprask tuos šapalus...

Tuo ta žūklė ir baigėsi – važiavau namo su šapalų „įstatyta“„nosimi, bet patenkintas – taip smagiai pažvejoti salačių, juo labiau, subtiliais įrankiais, teko senai. Įdomu tik, kodėl jie girebė neįprastus sau masalus ir ignoravo „tikrus“ salatinius. Gal kalti karkvabaliai – kai jie krenta į vandenį, tai ir „didžiosios aukšlės‘ spjauna į žuveles?. Bet kodėl tada nekibo šapalai, o vienintelis užkibės rinkosi didelį masalą?

Žūklė yra žūklė – ne viską protu gali suvokti. Bet tai ją ir dar ją smagiausia.