Pavasariniam lydekų žūklės draudimui pasibaigus, išlendu iš upėtakinių upelių ir, kaip visi normalūs spiningautojai, traukiu lydekaičių. Jei pavasaris normalus, tai jau balandžio gale gali lydekoms dantis skaičiuoti. Tačiau pastebėjau, kad vis dėlto aktyviausios jos būna gegužės pradžioje, praktiškai visada, kai žydi ievos. Tuo metu šios plėšrūnės jau atkutusios, gyvybingesnės, aktyvesnės ir masalą puola energingiau nei ką tik po neršto. Pavasarines lydekas įdomu žvejoti todėl, kad jų ypač daug būna susitelkusių tam tikrose vandens telkinio vietose, ir daug nevaikštant galima pasigauti keletą visai padorių žuvų. Nors iš tiesų pavasarį visas lydekas "užsidirbu" savo kojomis. Pripažįstu gana judrų žūklės būdą, vienoj vietoj ilgai neužsibūnu. Masalų dydžiais, spalvomis, formomis pernelyg nežaidžiu. Nenorinčios griebti plėšrūnės ilgai neerzinu, nes visada kažkur netoliese yra kita, kuriai ne pro šalį būtų pasistiprinti. Pačios pirmosios pavasarinės lydekų žūklės paprastai būna Kauno marių sekliose įlankose, susidariusiose nedidelių upelių žiotyse. Jei tokioje įlankoje neršia ir kuojos, tai geresnės vietos nė nerasi, nes lydekos labai mėgsta palaukti, kol atplaukia kuojos - kur kitur rasi tokį lengvą grobį. Seniau labai mėgdavau Darsūniškio vadinamosiose balose. Tačiau pastaraisiais metais ten renkasi tiek liaudies, kad ne visada yra kur blizgę užmesti. Dalis žuvį semia "televizoriais", kiti nesidrovi vidury šviesios dienos tinkliuku salą aptverti. Kelelą kartų teko stebėti pavasarines prisigėrusių tautiečių plaukimo varžybas.
Puslapis 4 iš 4