Skritulių komplektacija priklauso nuo to, kokią žuvį tikitės sugauti: daugelyje vandens telkinių gyvena bent po dvi plėšriųjų žuvų rūšis, todėl savuosius skritulius stengiuosi “pateikti’ taip, kad jam negalėtų atsispirti ne tik lydeka, bet ir smulkesni gyvūnai.

Kaip įprasta tokiais atvejais, ginčijamasi ir argumentuojama buvo prie laužo po sočios žuvienės ir išlenkus keletą taurelių karčiosios… Regis, iki rytdienos žūklės aistros turėjo aprimti, tačiau kaip tik rytą abu pagrindiniai ginčininkai nutarė praktiškai įrodyti savo teiginius. Vienas demonstratyviai į valtį pasiėmė tik voblerius, o kitas - tik sukriukes… Permatoma lyg šilko suknia migla iš tyko sūkuriavo virš ežero, kurio paviršių jau ėmė ribinti bundančių žuvų ratilai. Trys valtys nusiyrė į skirtingas puses. Palaukiau, kol anos dvi pasislėpė už meldynų ir užmečiau savo tradicinę "sistemą", kurią labai dažnai naudoju liepos mėnesį. Tai geltonas arba baltas 3-7 cm (labai retai 10 cm) tvisteris su 5-7 g galvakabliu, kuris tvirtinamas prie V raide išlenktos sistemėlės su sukriukės lapeliu. Vandenyje šis įnagėlis plaukia taip, kad virš tvisterio visą laiką sukasi miniatiūrinis lapelis. Po pusvalandžio tuščių metimų nutariau pradėti eksperimentuoti, nes lydekų kibos laikos jau buvo atėjęs, bet Ūkojo ežero margašonių racione, matyt, vyrauja ypatingesni spalvų deriniai. Geltoną tvisterį pakeičiau taškuotu žaliu su geltona uodega. Ir štai sėkmė - grybštelėjo poros šimtų gramų lydekaitė. Pasižymėjau šį faktą dienoraštyje, o lydekutę paleidau. Taigi teisingas masalas atrastas. Dabar galėjau ieškoti ties stačiais povandeniniais šlaitais, kur baigiasi atabradai. Inkarėliu matuodamas gylį, radau tokį nuolydį ir sustojau. Keli metimai išilgai šlaito buvo tušti, bet netrukus masalą kažkas pristabdė, o po pakirtimo su didele jėga trūktelėjo. Spiningas gerokai išlinko, kai solidi žuvis metėsi į šoną. Dingtelėjo mintis, kad pasiėmiau į žūklę pernelyg lengvą kotą, todėl skubiai atleidau stabdį ir pakėliau inkarą. Žuvis atkakliai veržėsi į gelmę, o kartais suko didelius ratus po valtimi. Atrodė, kad ji jau pailso, todėl pabandžiau pakelti ją į paviršių. Pagalvojau, kad ji bus ne mažesnė kaip septynių kilogramų. Sulig ta mintimi galiūnė netikėtai atitrūko. Ne veltui galioja nerašyta žvejų patarlė: nesverk žuvies, neištrauktos į krantą.