Dideli vobleriai – didesnėms lydekoms

Sekmadienis, 02 Rugsėjis 2012 19:56

Parašė zvejams.lt

Kanaluose gyliai yra labai įvairūs. Iš kranto, žiūrėdamas į kranto liniją ir posūkius, kaip ežere, nieko nustatyti negali. Čia jau neturėdamas patirties ir praktikos neišsiversi. Tiktai žvejodamas metų metus gali sužinoti, kur yra seklumos, o kur – duobės. Vidutinis gylis kanaluose svyruoja nuo dviejų iki trijų metrų. O ir patys kanalai skirtingi – vieni iškasti, kiti susidarę buvusioje upės vagoje. Vienas kanalas, esantis buvusioje upės vagoje, yra gilus – jame gylis svyruoja nuo šešių iki septynių metrų. O ten jau laikosi rimtos lydekos.Jeigu jau užkimba, tai ne mažesnės kaip dviejų kilogramų, būtent ten pagautos visos dižiosios aštuonių, dešimties kilogramų plėšrūnės. Tų, didžiųjų, lygiai taip pat sėkmingai pasitaiko ir sekliuose kanaluose. Nes kanalų ten yra tikrai daug – didžiuliai, dešimtis kilometrų besitęsiantys plotai.

Kad galėtum žvejoti kanaluose, reikia nusipirkti licenciją. Pagautų žuvų kiekis ribojamas – galima paiimti tik penkias lydekas, bet užtat svoris – neribojamas. Tik su tomis licencijomis yra viena bėda – norint ją įsigyti, reikia paaukoti beveik visą dieną. O jeigu pagauna žvejojant nelegaliai, tai baudos tikrai didelės…

Kaliningrado srities kanaluose negalima žvejoti nuo balandžio dvidešimtos iki birželio dvidešimtos dienos. Tada į kanalus iš Kuršių marių plaukia neršti karšiai ir sterkai. Tuo metu ne tik draudžiama bet kokia žvejyba, bet ir keliai uždaromi, kad niekas negalėtų privažiuoti prie vandens.

Kanalai, kaip ir visi kiti vandens telkiniai, turi skirtingų, savitų ypatybių. Taigi ir tame lydekų rojuje pasitaiko tiesiog beviltiškų vietų. Bet dažniausiai jos beviltiški ne todėl, kad nėra žuvų, o todėl, kad jose neįmanoma velkiauti. Yra vienas toks kanalas, kuris, rodos, niekuo nesiskiria nuo kitų, tačiau kaip nekimba ten, taip nekimba.

Kanalų dugnas buvo ištyrinėtas visai netyčia. Plaukė draugai su valtimi ir apsivertė. Teko imtis povandeninio nardymo reikmenų , kad išgraibytum visas ten gulėjusias gėrybes, tuo pačiu ir dugnas buvo apžiūrėtas. Pasirodė, kad jis yra visai šviesus, žvyruotas, pilna ungurinių skylučių. Tokiame vandens telkinyje lydekų lyg ir neturėtų būti, tačiau kanalo plotis, kuriame gaudomos žuvis, yra labai nedidelis – keli metrai, o jeigu vandens lygis pakilęs, tai nenaudingas plotas dar padidėja – prisijungia visos pakrantės žolės, kelmai ir jau tokiu atveju nieko gero nelauk, nes visos lydekos pasitraukia į pakraštį, į žoles. Visai kas kita, jei vandens lygis mažas, tada lydekos išlenda iš žolių ir , kadangi joms nėra kur dėtis, susirenka vagoje. Tik rudenį, kai visos žolės būna jau supuvusios ir sukritusios į vagą, vandens lygio pokyčiai neturi didelės reikšmės – tada lydekos ir taip laikosi pačiam vidury.

Kokiu laiku kimba? Kuo vėliau, tuo geriau. Tai jau yra išbandyta. Pačios geriausios žvejybos yra buvusios gruodžio mėnesį, aišku, jei dar neužšalę. Na, o sėkmingiausios dienos prieš pat pirmą ledą – “vakar žvejojau, šiandien užšalo”. Tiktai reikia paieškoti gilesnių vietų, nes kuo šalčiau, tuo giliau būriuojasi lydekos. Oras, žinoma, irgi turi nemažos reikšmės. Pastebėjau, kad žvejojant kanaluose ypač gerai, kai oras pasikeičia . Jeigu visą dieną buvo prastas oras, lijo ir staiga išlindo saulė, lydekos pradeda iškart geriau kibti, na, o jeigu visą dieną apsiniaukę – prasčiau. Pats blogiausias variantas – kai šviečia saulutė ir nėra jokio vėjo, danguje aiškiai trūksta debesų. Tada lydekos kažkodėl sulenda į žoles ,tu jas matai, bet pagauti negali.

Kanaluose nutinka įvairiausiį dalykų. Turbūt įdomiausias atvejis mano gyvenime buvo, kai traukdamas nedidelę lydeką, į kokią paprastai nekreipiu dėmesio, pajutau nestiprų smūgį ir staiga pradėjo džergžti ritės stabdys. Pamatęs, kaip valas staigiai eina į dugną, iš karto supratau, kas atsitiko. Atlenkiau ritės lankelį, palaukiau gal kokias penkiolika minučių ( per tą laiką spėjom po porą cigarečių surūkyti ) ir pakirtau. Ilgai traukiau, kol prisivariau prie valties. Reikėjo tik paimti. Bet iš po valties išlindo nenusakomo dydžio srėbtuvė, o iš jos ta mažytė lydekaitė kaip raketa iššovė į orą. Didžioji galva dingo, beliko tik pasverti mažąją. O ji svėrė lygiai 700 gramų. Dar ir dabar bandau įsivaizduoti, kokia buvo ta, didžioji. Šį atsitikimą prisiminiau todėl, jog kanaluose dažnai pagauname lydekų, ant kurių šonų aiškiai matosi kitų lydekų dantų žymės. Taip yra greičiausiai dėl to, kad kanaluose nedaug kitų žuvų, ir lydekos, matyt, neturi kuo maitintis. Jų skrandžiuose teko rasti žiurkę, vijūną, varlių, bet labai retai ešerių ar plakių.

Velkiauti vobleriais gana brangu. Visų pirma brangūs patys vobleriai, antra – jų reikia daug turėti. O šiaip pastebėjau, kad ir dauguma voblerių nos ir atrodo vienodai, tačiau lydekos į juos žiūri labai skirtingai. Štai, pavyzdžiui, dažnai naudoju firmos “Rapala” “Husky Jerk” arba “Original” voblerius. Gali turėti tris ar keturis vienodus, tačiau ant kiekvieno kibs kitaip. Šie vobleriu balansuojami ir rankiniu būdu, ir jei atidžiai įsižiūrėtume į liežuvį, galėtume pamatyti, jog jis tam tikrose vietose būna pašlifuotas – vienų daugiau, kitų mažiau, o dar kitų – ir visai nešlifuotas. O štai, pavyzdžiui, “Magnum” serijos vobleriai dirba daugmaž vienodai. Skirtingai dirba ir kitų firmų vienodi vobleriai. Taigi gali nusipirkti parduotuvėje vieną modelį ir su juo pagauti daug lydekų, vėliau nusipirkti vėl tokį patį ir su juo nepagauti nieko, arba atvirkščiai. Tai, matyt, priklauso nuo atskiro voblerio eigos. Tuos skirtumus kažkaip jaučia žuvys, nors vandenyje tokį menką skirtumą įžiūrėti žmogaus akimi paprasčiausiai neįmanoma. Kas nors pameta blizgę ir sako: “A, menkniekis, nueisiu ir nusipirksiu kitą”. Nieko panašaus. Kas dėl voblerių, tai vargu ar pavyks įsigyti tokį patį. O geras jis ar ne, tai spręsti tik žuvims.

Skęstančiais vobleriais velkiauti galima ir vienam su dviem spiningais. Tačiau žūklė būna gana sudėtinga – ten, kur laikosi žuvys, dugnas nėra švarus – pilna žolių, visokių šakų, kelmų – ir sustojus, traukiant žuvį, kitas vobleris iš karto atsiduria ant dugno, užsikabina ir didelė tikimybė, kad teks jį “palaidoti”. O gaudant su plaukiančiais vobleriais, sustojus jie iš karto iškyla į paviršių. Daug kas teigia, kad jei išleidi daugiau valo, vobleris neria giliau, jei mažiau – plaukia sekliau. Tai yra teisybė, tačiau šis gylio skirtumas yra nedidelis – ne daugiau kaip metras. Kai kuriems didesniems modeliams tai apskritai neturi reikšmės. Žinoma, jei nesugalvosite palikti vos porą metrų valo.

Kas dėl voblerių spalvų, tai nuo “taisyklių” nukrypimų nerandu – jeigu diena apsiniaukusi, tinka ryškios, netgi liuminescencinės spalvos. Net ir klaikios, rėkiančios, geltonos, žalios – jos puikiai vilioja tamsiame vandenyje. O ryškią, saulėtą dieną geriau natūralios spalvos. Manyčiau, kad nuo vandens telkinio voblerių parinkimas mažai priklauso. Tie patys vobleriai, kurie efektyvūs kanaluose, taip geri ir ežeruose. Ir, pavyzdžiui, ežero vanduo gali būti skaidrus, žalsvo atspalvio, o kažkur kitur – rudas, pelkinis – visai nesvarbu. Jeigu oras skaidrus, visur tiks tie patys vobleriai. Velkiauju vidutiniais, dešimties – penkiolikos centimetrų ilgio, bei dideliais – daugiau nei dvidešimties centimetrų ilgio vobleriais. Nemanau, kad kuo didesnis vobleris, tuo didesnės žuvys jį griebia. Nes iš tiesų net ir pačius didžiausius voblerius griebia ne ką už juos stambesnės lydekos. Didesniais vobleriais žvejojame tada, kai reikia pasiekti didesnį gylį.