Trečiadienis, 09 Sausis 2013 06:07

Parašė zvejams.lt

Upėtakius žiemą gaudau tik didesnių atšilimų metu. Kiek praktika rodo, kai šalta, nelabai jie ir kimba. Be to, ir nelabai malonu žvejoti:  žiedai pasidengia ledu, ir tik nučiulpdamas ledą gali spiningauti. Jei atšilimas prasideda iškart po buvusių didelių pūgų, taip pat nesu linkęs upėtakiauti : sniego iki juosmens, kol nuo vienos rėvos iki kitos nueini, devyni prakaitai išpila, tad kokia gali būti kalba apie žūklės malonumą. Geriausiais metas upėtakiams gaudyti, kai pora dienų trunka atšilimas ir prieš tai smarkiai nesnigo. Jeigu reikėtų palyginti su kitais metų laikais, upėtakių gaudymą žiemą pavadinčiau gana sėkmingu. Beveik kiekvieną žūklę pasigauni bent po vieną upėtakį - aišku, negali pasigirti, kad rekordinį, bet tikrai “imamą”. Kalbant apie orus, geriausia situacija, jei žūklės metu staiga pradeda smarkiai snigti. Sakysim, būna kokia vieno - dviejų laipsnių šilumos temperatūra, ir staiga tarsi siena pradeda drėbti šlapias sniegas. Tada upėtakiai lyg pakvaišta. Nežinau, kaip kitaip galima būtų apibūdinti tokį upėtakių elgesį, kada jie išeina iš savo slėptuvių ir vaikosi masalą po visą upelį. Atsiveja, griebia, nepataiko, vėl griebia, kol užkimba. Šiaip, paprastu oru, upėtakiai nėra tokie aktyvūs kaip pavasarį. Jeigu spiningaudamas kokį kovo ar balandžio mėnesį niekad netraukiu blizgutės ar „voblerio“ pro tą pačią vietą daugiau kaip tris kartus, tai gruodžio pabaigos - vasario mėnesiais kartais tenka ilgiau “padrožti” įtartiną vietelę, kol galu gale išprašai upėtakį iš slaptavietės. Tikrai negaliu sutikti su tais, kurie teigia, kad upėtakiai žiemą beveik nesimaitina ir užkimba tik gindami savo teritoriją. Vienąsyk žiemą pagavau 31 cm upėtakį, ir vėliau jį išdarinėjęs skrandyje aptikau net 9 kūjagalvius. Vienas kūjagalvis vos tik upėtakį ištraukus iškrito iš galvos, kito uodega matėsi gerklėj atkabinant blizgę. Tai tikrai nebuvo vienintelis atvejis: sugaudavau pilnu skrandžiu upėtakių ir vėliau, todėl esu įsitikinęs, kad žiemą upėtakiai aktyviai maitinasi.

Pasižiūrėjęs į upėtakio skrandžio turinį, stengiuosi naudoti panašius į upėtakio auką „voblerius“. Tinka ir to paties kūjagalvio imitacija, ir kiti 6cm ilgio „vobleriai“. Kad „vobleris“ judėtų kuo arčiau dugno, naudoju skęstančius modelius, bet jie turi vieną didelį trūkumą: gaudant akmenuotu dugnu upėse, tokiose kaip Ūla, labai greit sulūžta „voblerio“ liežuvėlis. Be „voblerių“ upėtakiams gaudyti dar naudoju tas pačias sukriukes kaip ir pavasarį: geltonu lapeliu raudonu kūneliu trečio numerio “bliufoksą” arba pirmo, gal antro numerio “Mepps aglia long” tipo sukriukę su raudonu lipduku. Kažkokio vieno “stebuklingo” masalo išskirti negalėčiau - viskas priklauso ir nuo vietos sąlygų. Jei vanduo aukštas, imi didesnę sukrę, kad giliau nertų ir galėtum ją pravesti prie pat dugno. Jei žemas - atvirkščiai. Gal tik vieną dalyką galėčiau išskirti - žiemą labai gerai suveikia raudonas akcentas. Spiningaudamas žiemą mažuose upeliuose, susiduri vien tik su upėtakiais - kitų žuvų pasitaiko labai retai. Kartais pasitaiko pagauti kiršlį, bet manyčiau, tai daugiau atsitiktinumas nei taisyklė.

Upėtakiai žiemą laikosi kiek gilesnėse vietose nei paprastai, duobėse arba iškart už slenksčio rėvų, kur dar nenurimusi srovė, bet jau pradeda staigiai gilėti, t.y. ant duobės krašto. Masalą žiemą stengiuosi traukti kuo lėčiau. Metu blizgę įstrižai pasroviui žemyn ir lėtai, lėtai traukiu, kol ji “užsiveda”, tada stengiuosi laikyti ją vienoje vietoje, kol srovė ištiesina valą ir prineša ją beveik prie pat kojų. Žiemą upėtakiai dažniausiai ir “stukteli”, kada blizgė sukdamasi būna toj pačioj vietoj arba vos, vos juda. Jeigu gaudymo zonoje po vandeniu žinai esant kokį kelmą ar kerplėšą, tai kaip tik ir stengiesi užlaikyti masalą, kad jis kuo ilgiau ten spurdėtų.

Žiemą paprastai važiuoji į gerai pažįstamas, jau “patikrintas” vietas, kad nereikėtų, ypač kai daug sniego, ilgai klaidžioti. Jei dar upelis mažesnis, gali ten braidyti ir nueiti toliau. O jei upė gili, gali vaikščioti tik krantais, tad toli nenueisi. Žiemą teko gaudyti Ūlos, Grūdos,  Sarios,  Žeimenos ir kitose upėse, visur teko pagauti, todėl nemanau, kad kažkurioje vienoje upėje žiemą kimba geriau nei kitose. Gal tik žiemą labiau mėgstu gaudyti gilesnėse upėse, kur daugiau vandens.

Jei lygintum žiemos ir pavasario sezonus, be abejo, pavasarį geriau - kimba kur kas didesni egzemplioriai ir sulauki daugiau kibimų. Bet kita vertus, vien tas vaizdas - upėtakis ant sniego, - ar gali kas būti gražiau?  

Antradienis, 08 Sausis 2013 05:51

Parašė zvejams.lt

Žiemą galioja "geležinė" taisyklė: kuo arčiau viduržiemis - tuo giliau plauko žuvys ir tuo prasčiau jos kimba. Jei termometro stulpelis sausio-vasario mėnesiais būna nukritęs žemiau -15°C, karšiai gali visiškai nebesimaitinti. Įprastai jie žiemą laikosi gana giliose vietose (priklausomai nuo vidutinio vandens telkinio gylio) duobių kraštuose. Reaguodami į oro temperatūrą ir slėgio pokyčius karšiai duobės šlaitu pakyla į seklesnius vandenis arba nusileidžia į dugną.

Visiškai kitaip yra pirmledžiu. Tuomet karšiai (panašiai kaip ir vasarą) gali atplaukti arčiau kranto ir čia maitintis. Jie nuolatos juda, tačiau turi savo pamėgtas "ganyklas" ir migravimo takus. Tai nepaprastai prieraiši žuvis ir kuo ji didesnė, tuo pastovesni jos įpročiai. Dideli karšiai metų metais renkasi į tas pačias duobes. Tuo naudojasi žvejai verslininkai ir iš po ledo tinklais traukia centnerius plačiašonių.

Karšiams, kaip ir kitoms žiemą besimaitinančioms karpinėms žuvims, didelę reikšmę turi jaukinimas. Paprasčiausias jaukas yra sauja uodo trūklio lervų, tačiau neblogą efektą duoda ir jaukai, skirti gaudyti šaltame vandenyje. Suprantama, grynas jaukas be gyvulinės kilmės papildų vargu ar labai patiks karšiams. Teisingai paruoštas geros kokybės jaukas padvigubins šansus, jog plačiašoniai atplauks prie eketės. Jauko debesėlis bei patrauklus kvapas (jo suteikia dar ir sutraiškytos uodo trūklio lervos) vilioja žuvis ir kuriam laikui sulaiko jas numatytoje vietoje. Žiemą žuvis lengva permaitinti, todėl nepatyrusiam meškeriotojui pačiam jauką gamintis rizikinga, geriau jau nusipirkti parduotuvėje. Pastoviai jaukinant, karšius prie eketės galima išlaikyti keletą dienų, nes, kaip jau minėjau, jie nelabai noriai keičia dislokacijos vietas.

Ne paslaptis, kad stambūs karšiai yra labai atsargūs. Besaikis ekečių gręžimas vienoje vietoje, ryški šviesa, triukšmas atbaido plačiašonius. Todėl pageidautina eketes užpilti sniegu, o esant skaidriam ledui - mažiau judėti. Nutrūkęs didelis karšis gali ilgam išgąsdinti visą savo giminaičių būrį.

Karšiai įtariai žiūri ir į sunkias, ryškias avižėles. Čia ne tiek lemia avižėlės dydis, kiek jos svoris. Labai mažomis avižėlėmis, kurių itin mažas kabliukas yra trumpu koteliu, gaudyti nepatarčiau, nes stambūs karšiai nepasikirs ir turėsite daug tuščių kibimų. Avižėlė turi būti neryški, geriau pailgos nei apvalios formos. Man imponuoja "balalaikos" tipo avižėlės.

Gaudant lengvomis avižėlėmis reikalingas plonas 0,08-0,10 mm valas. Užkibus dideliam karšiui visada yra rizika, jog toks "plaukelis" nutrūks, tačiau kartais net 0, 01 mm storio valo tvirtumas turi nemažą reikšmę kibimui. Ar karšis valą skaidriame vandenyje mato, ar avižėlė prasčiau "žaidžia", tačiau meškeriojant storesniu valu kibimų daug mažiau. Karšis nėra agresyvi žuvis, todėl galima ištraukti "riebų paršelį" ant plonyčio valo, juo labiau žiemą, kai žuvys nėra tokios aktyvios. Svarbu pakertant nedaryti plataus mosto, nes tada avižėlė tikrai pasiliks karšio gerklėje.

Retais atvejais, kai karšiai kimba daugiau nei pusmetris virš dugno, labai neblogai užsirekomenduoja aukščiau avižėlės užrištas kabliukas. Tačiau nedarykite labai ilgo pavadėlio, nes bus sunku pajusti karšio kibimą.

Karšiai kimba labai atsargiai, dažniausiai ištiesindami sulinkusį sargelį. Geriau tinka ypač jautrus ir ilgas sargelis (tokių parduotuvėse, deja, nebūna), nes sargelio kibimo momentu karšis nejaučia avižėlės svorio. Pakirsti reikia tuomet, kai sargelis tiesiasi (t.y. kyla į viršų), nes vėliau karšis gali pajusti "svetimkūnį" ir avižėlę išspjauti. Jautrus sargelis netgi reaguoja į praplaukiančius karšius, kurie šonais užkliudo valą.

"Žaidžiame" avižėle prie pat dugno, neagresyviai, lengvais plastiškais judesiais. Jei gerai jaučiame kontaktą su avižėle, verta leisti jai kurį laiką pagulėti ant dugno. Mano nuomone, žvejojant karšius daugiau lemia masalas nei avižėlės judesiai. Yra specialios karšiams gaudyti skirtos avižėlės, kurias galima kabinti aukščiau kabliuko. Tuomet kabliuką reikia guldyti ant dugno, o avižėle, lėtai kilnojant meškerę, baksnoti į dugną. Kibimai bus dažnesni ant kabliuko. Tačiau tokia sistemėlė dažnokai painiojasi, o kabliuku su uodo trūklio lervomis susidomi mažos kuojytės  ar plakiukai.

Norint sugauti daug ir didelių karšių žiemą reikia ne tik meistriškumo, bet ir kantrybės. Bet, manau, Jums pasiseks.

Tvirto ledo ir karšių, kurie į eketę netelpa!