Šeštadienis, 12 Sausis 2013 06:17

Parašė Martynas Mikelionis

Pliusinė temperatūra ir visą naktį be perstojo pliaupęs lietus pirmąją šių metų žūklę galėjo visiškai sugadinti, tačiau viltis rasti pakankamai tvirtą ledą ginė į priekį. Gera valanda kelio ir dar beveik prietemoj „darbinė“ Artūro „audinė“ pasiekia stovėjimo aikštelę.  Širdis kiek nurimsta – ledas yra, bet koks jo storis dar nežinome.

   Paskubomis dedamės „kates“ ant slidžių batų, išskleidžiame ledo grąžtus ir kulniuojame ant ledo. Paėjus kelis metrus tikriname ledo storį – o jis tikrai solidus, siekia net 15 centimetrų. Einame kiek toliau ir vėl gręžiame – storis nesiskiria tiek skaidraus tiek „balto“ ledo. Nusprendžiame labai neišsiskirstyti ir būdami grupėje judėti marių vagos link ir karts nuo karto gręždami eketes ieškoti gylio perkritimų ir čia besilaikančių ešerių.

Vaga už gero kilometro, tad eidami link jos pabandome laimę keliuose žinomuose seno upelio vagos pagilėjimuose. Tačiau sargelį sujudina tik viską okupavusios dyglės. Atrodo kur begręžtum vis aptiksi būrelį įkyrių žuvyčių su itin aštriais spygliais.

   Vėl einame toliau ir artėjant iki vagos juntame, kad ledas tolydžio plonėja – dabar jo storis siekia tik 7 centimetrus. Nusprendžiame netampyti likimo už ūsų ir vėl ieškodami žuvies grįžtame arčiau kranto.

Taip besikankindami po gerų 2 valandų klajojimo atrandame labai sugręžiotą plotą su gerai juntama srove. Vos spėju išsimatuoti gylį, o „Korsakas“ jau traukia pirmąjį šių metų ešerį. Gražus iš akies 300 gramų sveriantis „kalabokas“. Taigi garbanotas vaikinas su analogišku, žinomo žūklės laidos naudojamu žieminiu kostiumu ir baltu Mora grąžtu gauna naują pravardę.

Puolame apgręžinėti naujos Kauno marių žvaigždės, bet žuvies neberandame nė vienas. Per gerą valandą pavyksta išvilioti tik kelis pūgžliukus. Vėl išsiskirstome ieškoti laimės. Artūras suranda laimingą eketę ir vieną po kito ištraukia du puikius ešerius. Po pusvalandžio pavyksta „atsidaryti“ ir man. Gražus kelis šimtus sveriantis ešerys jau taškosi ant šlapio ledo. Specialiai marioms užsivyniojau kiek storesnį – 0,09 mm Drennan valą – tad žuvį iškrapščiau akimirksniu.

Kibimų gausa nedžiugino, ir vėl teko imti meškerėlę plonesniu valu ir mažesne avižėle. Kibimo sulaukdavom tik kas dešimtoje eketėje, o ir tie dažniausiai tik „pūtimai“ į avižą. Visos žuvys maitinosi išskirtinai nuo dugno, ir nebuvo NĖ vieno kibimo skruzdžių aukščiau pakelto masalo. Sugauti ešeriai were Gausiai aplipę stambiomis dėlėmis.

Šioje žūklėje išbandžiau ir Kalėdų proga įsigytus naujus apatinius drabužius. Negaliu sakyti, kad jų neturėjau – turėjau tačiau jų kokybė man visad kėlė abejonių. Ilgai skaitinėjau įvairiausius forumus, žvejų atsiliepimus ir galų gale išsirinkau – Snowbee pirmąjį sluoksnį ir Move Mountains antrąjį. Taigi Snowbee apatiniai tikrai verti dėmesio – yra lyg dviejų sluoksnių – viduje padedanti prakaitą išgarinti membrana ir minkšta bei švelni medvilnė išorėje. Puikiai apsitempia ir yra labai šilti. Lyginant su mano ankščiau įsigytais DAM ir Coldpruf jie labiau atitiko mano lūkesčius. Na o po šios žvejybos supratau, kad mano turėti „flisai“ iš Lietuvos tekstilės instituto buvo nieko verti. Move Mountains  antrasis sluoksnis pagamintas iš tikrai kokybiško ir tankaus „fliso“, ir nors nėra labai storas, tačiau yra labai šiltas ir lengvas. Šie rūbai gaminami skandinaviškam orui, tad jų „kvėpavimas“ ir šiluma net nekėlė abejonių. Šioje žūklėje tikrai daug vaikščiojau, ekečių išgręžiau turbūt kelioms žvejyboms į priekį tačiau šlapias nesėdėjau – prakaito garinimas buvo nerealus – turbūt niekada nejaučiau tokio komforto. Taigi Kalėdų senelis šiais metais neprašovė.

Grįžtant prie žūklės - eilinė eketė ir tik intensyvus masalo žaidimas su dugnu priverčia ešerį kibti. Taip lakstydami nuo eketės prie eketės ištraukiame dar po kelis dryžuotuosius. Ir nors kibimus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, o sugautas žuvis ant vienos rankos, tačiau žūkle nenusivylėme. Geriau išmokti ir perprasti tas kelias žuvis nei traukti vieną po kitos. Taigi pamokų gavome pakankamai ir tikiu, kad aplankysiu šį vandens telkinį šią žiemą dar ne kartą. Vėl gręšime, vėl trauksime didžiuosius Kauno marių ešerius.

Straipsnis pagal www.marciusxxxx.blogspot.com

Ketvirtadienis, 10 Sausis 2013 14:31

Parašė Jūrų muziejus

Nuo seno mūsų senoliai sakydavo, žiema - ramybės metas. Didžioji gyvosios gamtos dalis pasineria į ramybės, sapnų ir poilsio pasaulį. Tačiau likusieji turi išgyventi atšiauriomis gamtos sąlygomis

O ką žiemą veikia mūsų vandenų gyventojos, žuvys?

Beje, žuvys yra šaltakraujai gyvūnai ir jų aktyvumas tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Todėl, rudens pabaigoje, vandens temperatūrai nukritus iki 4C, daugelis smulkiųjų vandens gyvūnų tarsi apsnūsta. Jų judesiai sulėtėja ir pasidaro vangūs, jie plaukia sklendžia ar juda žymiai lėčiau nei vasarą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žuvims susirasti maisto turi būti lengviau, tačiau šaltas vanduo veikia ir jų medžiagų apykaitą, jos tampa lėtesnės ir tingesnės. Gamta mėgsta pusiausvyrą.

Yra didelis skirtumas, tarp suaugusių-didelių ir jaunų-mažų žuvų elgesio. Nepriklausomai nuo žuvų rūšies, didelės žuvys auga lėčiau, maitinasi daugiau, todėl sugeba sukaupti didesnes riebalų atsargas žiemai. O mažosios didžiąją savo energijos dalį sunaudoja augimui. Jos dar nesukaupė reikalingo riebalų sluoksnio ir jaučiasi nuolat alkanos. Dažnai mažosios būna žymiai drąsesnės, aktyvesnės ir laikosi seklesnėse vandens telkinio vietose, arčiau pernykščių žolių, nendrynų, sėklių, po nuskendusiais medžiais. O didžiosios plaukia gilyn, kur tylu ir ramu, kur vienoda vandens temperatūra ir netoliese plyti lengvo dumblo ganyklos su delikatesinėmis chironomidų (motyliaus) lervomis. Beje, tai pagrindinis žiemos maistas daugeliui žuvų.

Žiemos metu žvejai dažniausiai sugauna kuojų. Tai karpinėms žuvims priklausanti rūšis, tačiau labai mėgsta šaltą vandenį ir intensyviai maitinasi visą žiemą. Jos pagal amžių susitelkia į pulkus ir vandens telkiniuose užima skirtingo gylio vietas. Jaunesnės žuvys laikosi netoli kranto, o didžiosios (vyresnės)  - būriuojasi giliau. Tai visaėdės žuvys, vasarą besimaitinančios tiek augaliniu, tiek ir gyvūninės kilmės maistu. Tačiau žiemą dažniausiai minta ne tik moliuskais, smulkiomis dėlėmis ar vabzdžių lervomis, bet ir puola nusilpusį žuvų mailių. Tik pavasariop, kai pakrantėse pradeda atitirpti ledas, jos pajuda arčiau kranto, arčiau šiltesnio vandens.

Karšiai taip pat telkiasi į amžiaus grupes. Dar spalio mėnesį jie išsiskaičiuoja pagal dydį ir svorį. Jaunikliai laikosi kartu su plakiais ir didelėmis kuojomis, o didieji, kaip kokie riebūs masonai, mėgsta tik savo draugiją, toliau nuo viešumos, kur giliau ir ramiau. Praalksta tik vasario mėnesio antroje pusėje, visiškai sudilus mėnuliui ir prasidėjus pirmiesiems atlydžiams.

Ešeriai, bet kokį mailių laiko savo priešu ir be atvangos su juo kovoja. Ar didelis, ar mažas, ryja kol paspringsta, tačiau laikosi griežtos amžiaus hierarchijos ir netoleruoja net savo vaikų. Beje, didieji kupriai, sausio mėnesį dažnai pakeičia meniu ir pereina tik prie chironomidų lervų. Pasidaro nepakantūs apniukusiam orui ir liūdnai laukia, kol pasirodys saulelė. Tvoras spustelėjus  sprogdinančiam šaltukui, jie kartu su žvejais, džiaugiasi retais saulės spinduliais ir kartas nuo karto suorganizuoja netikėtą ataką. Tačiau vasario antroje pusėje, intensyviai bręstant ikrams, pradeda labai storėti, kol kovo pradžioje galutinai prarandą apetitą. Artėja nerštas.

Lydeka, nuo rudens įsibėgėjusi ryti viską kas aplinkui kruta, nesustoja net žiemą. Ešeriukas, kuojytė,  plakiukas… karšiukas -  viskas tinka, tik deja, nuo sausio 1 dienos jų gaudyti ant gyvo masalo negalima, o vasarį reikia jas visai užmiršti  … artėja nerštas.

Spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje stintos atsiunčia pirmuosius žvalgus į Kuršių marias. Nedideliais mobiliais būreliais, pučiant suominiam vėjui, jos klajoja po Klaipėdos uosto akvatoriją. Intensyviau kibdamos ne tik apniukusiomis dienomis, bet  ir vakarais. Jų labai nedaug, tačiau jos itin skanios, nes gerai įmitusios jūroje ir dar nepradėjusios naudoti sukauptos energijos ikrų brandinimui. Tačiau tikrasis stintmetis prasidės tik antroje sausio pusėje. O atėjęs vasaris pasijus visoje Klaipėdoje - tada agurkais kvepės kiekvienas namas, kiekviena laiptinė. Visi žino „stinta eina“ tada „stogas nuvažiuoja“ beveik visiems Lietuvos ir beveik pusei Latvijos žvejų.

Tarp Kalėdų ir Naujųjų metų daugiausiai darbo turi vėgėlės. Joms pats nerštas. Minija, Veiviržas, Nemuno sėkliai… O po neršto dar ir nesuvaldomai apetitas padidėja. Sausio mėnesį jos grįžta į Kuršių marias alkanos ir piktos. Tada kimba ir dieną, ir naktį, net saulei blizginant… Vabzdžių lervos, žuvies mailius, bet labiausiai mėgstamas gardumynas - riebios stintos.

Jeigu pūgžliai užaugtų bent  iki pusės kilogramo… svajoja daugelis žvejų. Tai tikrai puikaus skonio žuvis . Intensyviai maitinasi ištisą žiemą. Gaudyk ir džiaukis, tačiau dažnai reikalingas didinamasis stiklas laimikiui suskaičiuoti.

Sausio antroje pusėje, kai ant ledo tėra tik šerkšnas, o diena  - skaidri kaip ašara, tarp dugno akmenų žiemojantys starkiai suorganizuoja rimtą medžioklę. Ji būna netikėta, staigi ir efektinga. Po jos lieka ilgi, oponentiško pavydo persunkti, žvejų pasakojimai:

- Hmm, atsimenu kaip 1985 metų žiemą …

Ir tada visa tauta aplink nutyla…

Labiausiai žiemužės nemėgsta lynai, karosai, raudės. Jie susiranda saugias vietas ir pasineria į sapnų pasaulį, ten smagiau ir šilčiau.

O ką daryti aukšlėms, kai ledas virš galvos? Sidabrinė jų armija didelė ir drąsi puola, kas po nosimi papuola, vabzdžių lervas, vėžiagyvius, net žuvų mailių. Ir kartais užtenka tik vienos mažytės švytuoklinės blizgutės visai armijai į nelaisvę paimti.

O taip, žiema visiems sunkus metas, ypač žvejams…

Oi kaip sunku namuose ant sofutės gulinėti…

Su Naujaisiais…

Jūrų Muziejus