Antradienis, 29 Sausis 2013 07:01

Parašė grynas.lt

Aplinkos ministerija rimtai nusitaikė į brakonierius. Pirmasis žingsnis – padidinti įkainiai už žalą gamtai, nelegaliu būdu ar neleistinu metu sumedžiojus žvėrį. Tačiau kalbama ir apie automobilių, valčių konfiskavimą.

Ministerijos koridoriuose jau svarstomas ir dar vienas planas – įkurti visai Lietuvai bendrą dispečerinę, arba pasiekti, kad apie aplinkosaugos pažeidimus būtų galima pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112.

Kiekvienas aplinkosaugininkų ekipažas turėtų įdiegtą GPS sistemą, tad operatorė pranešimą apie pažeidimą iškart perduotų arčiausiai tos vietos esantiems pareigūnams.

Gamtos apsaugos nevyriausybinės organizacijos tokius planus suskubo girti ir kritikuoti.

Viceministras: reiktų dar 25 inspektorių

„Sistema paprasta: jei bendruoju pagalbos telefonu 112 būtų gautas pranešimas, kad pastebėtas brakonieriavimo atvejis, teršiama aplinka, ar daromi kiti pažeidimai, susiję su gamtos, aplinkos apsauga, tuomet tarnyba sujungtų šį pranešėją su mūsų dispečerine. Ji veiktų arba tiesiogiai ministerijoje, ar kažkurioje iš mūsų institucijų. Dispečerinė fiksuotų pranešimą ir priskirtų kažkuriai grupei: ar tai gyvosios gamtos pažeidimas, ar aplinkosauginis pranešimas, ar dar kas kita. Atitinkamai ta informacija būtų pranešta regionų aplinkos apsaugos departamentams.

Dispečerinė turėtų žinoti sistemą – kuriam skyriui šį pažeidimą atiduoti nagrinėti, taip pat ekranuose matytų, kur šiuo metu yra gamtos apsaugos inspektorių ekipažai. Planuojame kiekviename aplinkos apsaugos pareigūno tarnybiniame automobilyje įrengti GPS sistemą, tuomet dispečerinė matytų, kur tuo metu yra artimiausias ekipažas, galėtų su juo susisiekti, - apie svarstomus pakeitimus dėstė Aplinkos viceministras Linas Jonauskas.

Kyla grėsmė, kad koks nors pilietis uoliai pranešinės apie nebūtus aplinkosaugos pažeidimus vien tam, kad aplinkosaugininkai išvyktų į kitą vietą ir leistų jam ramiai semti žuvis ar medžioti.

Linas Jonauskas tikina, kad dispečerinės darbuotojai bus apmokyti ir paruošti psichologiškai, kad atskirtų netikrus pranešimus nuo realių, suvaldytų tiesiog išsilieti ar pasiguosti norinčius žmones.

„Manau, reiktų dar kokių 25 aplinkos apsaugos inspektorių etatų visoje Lietuvoje. Jie dirbtų nuolat, visą parą. Kaip vyktų darbas reidų metu? Na, į reidą neišvyksta visi aplinkosaugininkai. Mano nuomone, turėtų būti paliktas budintis ekipažas. O jei kokia didelė nelaimė, pavyzdžiui, į upę išsilieja alyva? Privalo kas nors budėti. Suprantame, kad su mūsų dabartiniais planais, aplinkosaugininkams neužtenka žmogiškųjų išteklių, pajėgumų“, - susirūpinęs kalbėjo L. Jonauskas.

Ar užtektų 100 tūkst. litų?

Jis pritaria Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko A. Salamakino nuomonei, jog aplinkosaugos pareigūnai turėtų būti prilyginami policininkams.

„Jų įgaliojimus reikia išplėsti! Juk juokinga, kai inspektorių darbo laikas yra nuo 8 iki 17 val., kai eidamas namo po penkių penkios ir pamatęs statomą tinklą aplinkosaugininkas viso labo gali apie tai pranešti policijai“, - piktinosi viceministras. Jis pridūrė, jog tai, kas planuojama, nebūtų aplinkosaugininkų struktūros reforma, tiesiog jų darbo sistemos patobulinimas.

L. Jonauskas skaičiuoja, jog tokiam patobulinimui visai nereikėtų milijonų. Jei vienas darbuotojo etatas metams valstybei kainuoja apie 50 tūkst. litų, pradžiai užtektų 100 tūkst. litų investicijų pasamdyti porai dispečerinės darbuotojų. Galbūt ne visi trūkstami pareigūnai būtų samdomi iš karto.

„Per metus nustatoma per 5000 pažeidimų vien gyvosios gamtos srityje, 70 proc. iš jų aplinkosaugininkai nustato ne darbo metu, t.y. ne nuo 8 iki 17 valandos. Pavyzdžiui, žuvų neršto metu brakonieriai žuvauja agresyviomis priemonėmis ir akivaizdžiai – pardavimui. Galbūt mums padėtų neetatiniai gamtos apsaugos inspektoriai, galbūt reikėtų daugiau aplinkosaugininkų įdarbinti tuose rajonuose, kur matyti, kad brakonieriavimo atvejų yra daugiausia“, - svarstė Aplinkos viceministras.

Policininkai perimtų dalį funkcijų?

GRYNAS.lt teiravosi, ką apie bendros aplinkosaugos pažeidimus registruojančios dispečerinės idėją mano įvairios nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos bei patys šioje srityje dirbantys pareigūnai.

„Manau, kad galima būtų išplėsti bendro pagalbos telefono 112 funkcijas, - svarstė susivienijimo „Žali.lt“ atstovas Martynas Norbutas - Tokiu būdu būtų mažiau maišaties - ten dirbantys darbuotojai galėtų tiesiogiai susisiekti su aplinkosaugininkais. Kita vertus, problema yra didesnė. Jos neišspręsi tik bendra dispečerine ir padidintu aplinkosaugininkų ekipažų skaičiumi. Manau, daugelis miesto patrulių galėtų būti apmokyti identifikuoti, kada daroma žala gamtai. Pavyzdžiui, vasaros metu pėsčiomis patruliuojantis patrulis mieste pamatęs, kad kažkas žvejoja neleistinais įrankiais upėje ar ežere, veikiausiai negalės nieko padaryti, nes yra nekompetentingas. Manau įvairių tarnybų vienijimas ir bendri mokymai, esamo pagalbos telefono išnaudojimas gali būti pradžia geroms permainoms."

Kas prisimena operatyvinę aplinkosaugininkų grupę?

Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius Edmundas Greimas užuot vertinęs būsimos dispečerinės naudą, pasiūlė „atsukti laiką atgal“ ir grąžinti buvusią gamtos apsaugos operatyvinę grupę.

„Prieš maždaug penkerius metus nustojo veikti ši grupė. Tai buvo gal 4-5 žmonės, kurie, nepasitarę su niekuo, vykdavo savo nuožiūra į bet kurį Lietuvos regioną ir ten vykdydavo aplinkosauginę veiklą, gaudydavo brakonierius. Apie tai nežinodavo niekas, na, gal tik jų tiesioginis vadovas. Vietos inspektoriai taip pat nieko nežinodavo. Tas netikėtumas niekam neleisdavo pasiruošti šių inspektorių atvykimui ir dėl to jie pasiekė gerų rezultatų. Kiek žinau, ta grupė buvo įsteigta dar prie Gamtos apsaugos komiteto kažkur 1984- ais metais, gyvavo apie 20 metų ir vėliau, dėl kažkokių priežasčių 2005-aisiais buvo panaikinta. Formalios priežastys: rajonuose operatyvinį darbą turi dirbti vietos inspektoriai, o centrinis aparatas juos tik koordinuoja. Manau, kad tai nebuvo rimta priežastis ją panaikinti“, - svarstė E. Greimas.

Jis teigė, jog pats yra kilęs iš provincijos ir žino, kokie žmonių ir pareigūnų santykiai susiklosto rajonuose.

„Žmonės vieni kitus pažįsta, prasideda ilgalaikiai ryšiai ir tas ryšys tarp žmonių kartais neleidžia inspektoriams tinkamai atlikti savo pareigos. Žmonės, atvykę iš toliau, niekaip nesusiję su bendruomenės lyderiais, turtingaisiais. Jie tiesiog vykdo veiklą, kuri valstybės jiems pavesta vykdyti. Nes galbūt žinote tą „brakonieriaus paveikslą“: dalis brakonierių savo veikla užsidirba pragyvenimui, o dalis yra, sakyčiau, adrenalino brakonieriai. Jie neturi jokių bėdų su pajamomis. Užsiimdami nelegalia veikla jie rizikuoja. Jiems nereikia išmaitinti šeimos. Jie atvyksta su labai brangiais automobiliais, užima aukštas pareigas, medžioja itin brangiais šautuvais. Turėdami dideles pajamas jie gali daryti įtaką gamtos apsaugos inspektoriams. Manau, kad operatyvinė grupė išvengtų tokių „adrenalino brakonierių“ įtakos. Tai būtų ne naujo dviračio išradimas, bet seno prikėlimas“, - dėstė E. Greimas.

Dėl dispečerinės Lietuvos gamtos fondo vadovas svarstė, jog rašydamas pažeidimo protokolą ar tykodamas brakonieriaus aplinkosaugininkas negali kelti ragelio. Čia ir išdygtų Aplinkos ministerijos nenumatyta problema.

„Žinoma, dispečerinės darbas pasiteisintų bent jau tuo, kad būtų galima suregistruoti daugiau pažeidimų, jų pikus, mastą. Kad ir ne į kiekvieną pranešimą būtų įmanoma reaguoti – mes žinome, kad pareigūnų tam per mažai. Tačiau jei atsirastų toks 112 tipo numeris aplinkosaugos srityje, Aplinkos ministerija pamatytų poreikius ir vėliau galbūt galėtų įtikinti Seimą ar Vyriausybę šiai sričiai skirti daugiau lėšų“, - dar vieną dispečerinės pliusą įžvelgė Lietuvos gamtos fondo vadovas.

Siūlo gelbėti pareigūnus nuo popierizmo

Susivienijimo koordinatorius Laurynas Okockis, pritarė kolegos nuomonei.

„Martynas nors ne ekspertas „žvejonėje“ pasikuklino, bet situaciją labai gerai apibrėžė. Aš, galėdamas save įvardinti mėgėjiškos žūklės ir brakonieriavimo problematikos ekspertu galiu tik pridurti, kad įkūrus dispečerinę su atskiru numeriu, kad ir plačiai skelbiant įvairiais kanalais šią informaciją, niekas neatsimins to numerio. Kas iš Jūsų atsimena Vilniaus RAAD ar Utenos RAAD, ar, tarkim, Alytaus RAAD numerį? Geriausia būtų, kad tą funkciją vykdytų bendras pagalbos telefonas 112. Antra, kam kurti dar papildomus 25 etatus? 25 etatai dauginti iš 3000 litų mėnesinės algos su mokesčiais x 12 mėn. = 900 000 Lt. Tai papildomas milijonas iš biudžeto, kuris gali būti naudingiau panaudojamas.

Trečia, aplinkosaugos pareigūnai per daug apkrauti popierizmu prie rašomojo stalo, gal vertėtų jų funkcijas departamente perskirstyti: kas už patruliavimą atsakingi, o kas leidimus ir anketas pildo? Nes iš praktikos yra tekę tik vieną kartą per 15 metų sutikti aplinkosaugininkus prie ežero ar upės. Dar viena problema, kad aš, taip pat mano kolegos žvejai iš įvykio vietos yra pranešę apie akivaizdų pažeidimą ar rastus neleistinus žūklės įrankius (tinklus), o jie sako „atvažiuosim“, bet palaukus pora valandų niekas neatvažiuoja, nors koordinatės ir vieta – aiški,“ - savo pasiūlymus išdėstė L. Okockis.

Pranešti galima ir niekam neskambinant

Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas teigė, jog jau nuo 2008-ųjų veikia šio forumo inicijuotas projektas „Pranešk apie skriaudžiamą gamtą“. Jo tikslas – panašus į planuojamos dispečerinės.

„Maps.lt svetainėje kiekvienas žmogus gali pranešti apie aplinkosaugos pažeidimą ir pažymėti konkretų tašką žemėlapyje, kur tai vyksta. Pastebėjome, kad gausiai pranešama apie sąvartynus, netinkamas eksploatuoti transporto priemonės miškuose – į tokią informaciją nebūtina greitai reaguoti. Tačiau kai pranešama apie brakonieriavimo atvejus – tai jau operatyvinė informacija, reikia reaguoti greitai. Šiuo atveju ta iniciatyva šiek tiek bejėgė, nes greitai perduoti informacijos aplinkosaugininkams negalime. Todėl jau nuo minėtų metų esame atkreipę ministerijos dėmesį, kad tokia „karštoji linija“ būtų labai reikalinga. Kiek atsimenu, iki šiol veikė tik linija, kuria buvo galima pranešti apie korupcijos atvejus Aplinkos ministerijos sistemoje. Jei atsirastų linija, apie kurią pasakojate, tai įgalintų labai greitai reaguoti į visuomenės pranešimus. Tai būtų sveikintinas žingsnis. Tačiau svarbu, kad kartu su „karšta linija“ atsirastų ir pajėgumai. Kad į pranešimus iš tikrųjų būtų reaguojama – ir savaitgaliais, ir naktimis. Nes yra gerokai sunkiau reabilituoti nepavykusią iniciatyvą, nei iš karto padaryti, kad ji veiktų,“ - svarstė BEF vadovas.

Iki šiol BEF darbuotojai patys įvertindavo gyventojų pranešimus ir juos persiųsdavo atsakingiems pareigūnams, institucijoms ar savivaldybėms. Sistemoje neišspręstos problemos ilgainiui keičia spalvą į geltoną, kas rodo, jog institucijos delsia spręsti problemą, už kurią yra atsakingos. BEF atstovai neužmiršta joms to priminti.

Ž. Morkvėnas pabrėžė, jog su malonumu bendradarbiautų su Aplinkos ministerija plečiant platformos „Pranešk apie skriaudžiamą gamtą“ galimybes. Šiuo metu kaip tik kuriamos programėlės mobiliesiems telefonams, leidžiančios tokį tašką pažymėti iš mobiliojo telefono, būnant gamtoje.

Du ekipaže – per mažai

O ką apie tokius patobulinimus mano patys aplinkosaugos pareigūnai?

„Jei gerai suprantu, ši sistema veiktų, jei nuolat budėtų bent vienas aplinkosaugininkų ekipažas rajone? - tikslinosi Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos inspekcijos viršininkas Almantas Vaičiūnas. - Man kyla klausimas, jei budėtų du pareigūnai, ką vienas iš jų padarytų atvažiavęs prie ežero, kurio plotas, pavyzdžiui, 2000 hektarų? Transporto priemonės negali palikti. Gerai kai kelių policija ant kelio stabdo pažeidėjus. Vienas sėdi automobilyje, kitas stabdo – ir apsikeičia. O čia – brakonierius išplaukęs, jis gali sugrįžti ir į kitą krantą. Reikia eiti palei krūmus, sekti, filmuoti, atidžiai stebėti, ką jis ten slepia ar neslepia. Vienas pareigūnas turi saugoti mašiną, nes jei nebūsi joje tai ir langus išdaužys, ir padangas supjaustys, ir dar daiktus paims. Net ir dviejų žmonių ekipaže neužtenka rimtam darbui.

Gavę informaciją svarstome – kokio tipo tai pažeidimas, kiek ten reikės žmonių? Reikia plaukimo priemones imti ar nereikia? Jei imi plaukiojimo priemonę – vėl reikia dviejų pareigūnų. Kai vienas išlipa, kitas turi ją saugoti. Taigi norint, jog aplinkosaugininkai dirbtų visą parą, reikia daugiau pareigūnų.“

A. Vaičiūnas taip pat svarstė, jog ir dabar žmonės gali skambinti į kiekvieno regiono aplinkos apsaugos departamentą skirtingais telefonų numeriais ir į jų pranešimus bus reaguojama. Inspekcijos viršininkas dažniausiai nori pabendrauti su pranešėju tiesiogiai, nes neretai pavyksta išsiaiškinti, kad jokio pažeidimo nėra.

„Reikia pasikalbėti su žmogumi. Kartais tai, ką jie pamato, nėra tai, ką jie įsivaizduoja. Skambina, sako: „matau, plaukia valtis, man atrodo, ten brakonieriai su elektra“. Klausinėji smulkiau ir pasirodo, ten žvejai mėgėjai turi elektrinį varikliuką tiesiog. Taigi kiekvieną kartą žmogui užduodi tam tikrus klausimus, kad išsiaiškintum, ar apskritai verta važiuoti. Žmogus, aišku, gero nori. Maždaug 60 proc. pranešimų apie brakonieriavimo atvejus pasiteisina“, - teigė aplinkosaugininkas.

Didesnės baudos = aršesni brakonieriai

Neseniai 10 kartų padidinti įkainiai už žalą gyvajai gamtai nukovus ar nukankinus žvėrį. A. Vaičiūnas neneigia, jog tai buvo teisingas žingsnis, tačiau spėja, kad brakonieriai dabar taps aršesni.

„Jie bėgs, spruks, lips per galvas, priešinsis, nes žinos, kad paklos ne vieną tūkstantį litų, jei bus sugauti. Tuomet nelabai ką gali padaryti du inspektoriai, nes brakonieriaujančių medžiotojų būna trys-keturi ekipaže ir viskas vyksta naktį. O iš inspektorių vienas turi būti automobilyje, kitas – ir filmuoti, ir sulaikyti, ir paimti užtaisytus ginklus, - dėstė A. Vaičiūnas. - Kitas pavyzdys – jei važiuojame tikrinti poilsiautojų, ar tinkamose vietose poilsiauja, degina laužus, čia puikiausiai susitvarko ir du pareigūnai. Taigi, visuomet reikia atsižvelgti į situacijos sudėtingumą.“

Vyras patvirtino asociacijos žali.lt nario išreikštą nuomonę, jog aplinkosaugininkai darbo tarp popierių turi gal netgi daugiau, nei darbo gamtoje.

„Viską daro tie patys. Dienomis išrašinėjame protokolus, leidimus, nagrinėjame bylas, atsakinėjame į raštus, jei mūsų veiksmus apskundžia – važiuojame į teismus ir duodame parodymus, naktimis – budime. Gauname kokią svarbią informaciją, na, tada trumpam paliekame tuos popierius ir važiuojame. Kaip voverės rate ir sukamės. Pasikeitė žūklės plotų naudojimo tvarka – reikės pakeisti 281 leidimą juos naudoti mūsų rajone,“ - apie gausų „popierinį“ darbą pasakoja A. Vaičiūnas ir juokdamasis užbaigia: - Et, kaip lieps, taip ir dirbsim.“

Įvairiausios technikos užtenka – trūksta žmonių

Klaipėdos regiono Aplinkos apsaugos departamento vadovas Andrius Kairys tikina jau girdėjęs apie planus įkurti tokią dispečerinę.

„Visos idėjos, kurios gerina darbo efektyvumą, yra geros. Tik su esamais pajėgumais, turiu omeny žmogiškųjų išteklių skaičių, tai būtų sunku įgyvendinti. Negalėtume užtikrinti nepertraukiamo 24 valandų budėjimo, - teigė A. Kairys. - Reikėtų daugiau pareigūnų priimti į darbą ir numatyti sąlygas, kad jie dirbtų savaitgaliais, naktimis, švenčių dienomis. Dabar irgi tokiu laiku dirbame, tik tai būna reidai, juos organizuojame atsižvelgę į laikotarpį, aplinkybes. O darbo budint 24 valandas, mano nuomone, atsirastų. Kita galimybė: kad telefonas veiktų, o pareigūnai reaguotų tuomet, kai ateitų į darbą, kiek vėliau. Na, tai praverstų tokiais atvejais, kaip, pavyzdžiui, nelegaliai kažkur kasamas vandens telkinys – jo jau nebepaslėpsi. Brakonieriavimo atvejais, žinoma, tai nebūtų efektyvu. Na, bet centrinis telefonas vis tiek gerai, nes žmonėms lengviau būtų trumpą numerį atsiminti.“

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento vadovas pridūrė, jog šiuo metu inspektoriai gerai aprūpinti visomis techninėmis priemonėmis – labiausiai stinga tik žmonių.

„Pareigūnų trūksta. Teritorijos nemažos, daug visko reikia patikrinti. Efektyviau būtų, jei daugiau pareigūnų dirbtų“, - tikino A. Kairys.

Pirmadienis, 28 Sausis 2013 06:29

Parašė Gediminas Šaučiuvienas

Po truputį tapo aišku, kad stambios lašišos priekrantės vandenyse reguliariai nesilaiko ir reiktų jų ieškoti giliau. Bet kur, kokiose vietose ir kokiuose gyliuose – liko paslaptis. Visi bandymai pagauti atokiau nuo kranto nebuvo labai vaisingi, galų gale ir patiems, kai nesijautėme užtikrinti, kad viską darome teisingai, buvo sunku nuosekliai ieškoti lašišų Baltijos plotuose. Nors skaitėme daug literatūros ir stengėmės gaudyti taip, kaip buvo rašoma, gerų rezultatų nebuvo. Po poros sezonų nesėkmių praktiškai nuleidome rankas.

Po tokios patirties nori nenori kilo minčių, kad gal apskritai tos lašišos pas mus nesilaiko ir beprasmiška jų čia ieškoti. Tačiau Švedijos žvejų informacija teigė priešingai – kaip tik visos didžiosios Baltijos lašišos pavasarį turėtų būti prie mūsų krantų, nes čia šiuo metu susiburia didžiausi stintų, strimelių, kitų lašišų mėgstamų smulkių žuvelių tuntai. Galų gale, lenkai toje pačioje Baltijoje lašišas velkiauja, vokiečiai gaudo, rusai, suomiai gaudo... Negi mes kokie išskirtiniai?

Taip gal būtų viskas ir nusikėlę neapibrėžtai ateičiai, jei ne bičiulis Raimondas. Jis užsidegė azartu, susipirko visą įmanomą įrangą ir atkakliai ieškojo lašišų atokiau nuo krantų, o kai nesurado – važiavo konsultacijų pas daugkartinį Rusijos ir Suomijos velkiavimo varžybų čempioną poną Levikiną. Žymaus žvejo kursai nenuėjo veltui ir bičiulis, keletą dienų pažvejojęs su rusų grandu, įgijo nemažai patirties bei žinių, kaip ir kur reikia ieškoti jūroje lašišų. Ir, reikia pasakyti, pradėjo pagauti ir mus išmokė. Tada paaiškėjo ir mūsų klaidos – ką mes darėme iki šiol ne taip ir kodėl nepagavome.

Pirmas dalykas, ko Raimį išmokė rusų grandas – tai, kad laivo greitis dažniausiai nesutampa su gilesniuose vandens sluoksniuose esančios tėkmės greičiu ir tą velkiaujant būtina įvertint. Jei laivo GPS rodo, kad plauki, sakysim, 3 km/h greičiu, tai visai nereiškia, kad tokiu greičiu plaukia ir tavo masalai. Jei tėkmės greitis sutampa su laivo kryptimi, gali būti, kad masalai visai „nedirba“ ir atvirkščiai – jei srovė plukdo vandenį priešais, tai blizgės gali vibruoti pernelyg intensyviai ir vėlgi – nevilioti žuvų ar net jas gąsdinti.

Kitas dalykas, ką sužinojo kolega (o paskui iš jo ir mes) – kad svarbiausia, velkiaujant  jūroje, yra vandens temperatūra ir smulkių žuvelių būrių paieška. Ten, kur vanduo šiltesnis – ten laikosi ir smulkmė. Ir, aišku, ją medžiojančios lašišos. Todėl visada jų reikia ieškoti netoli didelių upių įtekėjimų. Tiesą pasakius, ir seniau mes bandydavome ieškoti smulkių žuvelių ir apie juos suktis, bet gal tada nepataikėme gylių ar masalų, kad nieko nepagavome.

Menka paslaptis, kad šiltesnį vandenį pavasarį į jūrą prie mūsų krantų per Kuršių marias plukdo Nemunas. Jo vanduo yra ne tik šiltesnis, tačiau ir drumstesnis, todėl jį greičiau įšildo saulės spinduliai. Plaukiant su echolotu, šiame prietaise esantis temperatūros daviklis paprastai parodo šio ir skaidresnio vandens temperatūrų skirtumą, kuris gali siekti net kelis laipsnius. Be to, šiltesniame ir ne tokiame skaidriame vandenyje daugiau įvairių mikroorganizmų, kuriais minta smulkmė, todėl čia yra didesnė juo besimaitinančių įvairių smulkių žuvelių koncentracija, o paskui jas seka ir lašišos.

Tiesa, pastarosios nemėgsta drumsto vandens ir dažniausiai tūno šalia jo – riboje tarp skaidraus ir drumstesnio vandens, iš skaidraus šaltesnio vandens darydamos reidus į drumstą ir atgal. Čia ir tikslingiausia jų ieškoti. Būtent čia, o ne kitur, šaltuoju metu laiku ieškome tauriųjų žuvų.

Tiesa yra ir tai, kad Nemuno, kaip ir kitų upių, vanduo jūroje atokiau nuo kranto dažniausiai nebūna vientisas – vėjai ir srovės jį išdrasko, susidaro velkiautojų žargonu vadinamieji „burbulai“ – kilometro ar net kelių kilometrų drumstesnio ir šiltesnio vandens „gabalai“. Pasak Levikino (ką patvirtina ir mūsų įgyta patirtis),  būtent tokie „burbulai“, o ne vientisa vandens masė, labiausiai ir traukia smulkmę bei lašišas. Problemėlė yra tik ta, kad tikrai nėra lengva tokius „burbulus“ aptikti ir didžioji dalis žvejybos laiko sugaištama ne pačiai žvejybai, o tokių šiltesnio vandens plotų paieškai. Pagal spalvą juos  dažniausiai sunkiai sekasi atrasti, šiuo atveju pagrindinis orientyras – echoloto temperatūros daviklis bei retesniais atvejais – vandens paukščių, visų pirma žuvėdrų, stebėjimas. Jos taip pat lydi mažų žuvelių tuntus ir padeda greičiau surasti gerą žūklės vietą.

Kai upių vanduo šaltesnis už jūros, galioja iš principo tas pats variantas. Jeigu pavyksta drumstame vandenyje rasti skaidraus vandens „burbulą“ – turi didelius šansus. Tik kaip juos rasti?.. Štai jei galėtum pasitelkti kokį sraigtasparnį...

Seniau darydavome klaidą, kad ieškodavome lašišų prie pat kranto, velkiaudami 1-5 km nuo krantų. Tuo tarpu Nemuno vanduo visiškai susimaišo su jūros vandeniu, priklausomai nuo vėjo stiprumo ir krypties, nutolęs apie 10-30 kilometrų. Srovės jį gali nukreipti į vieną ar kitą pusę, tad būtina sekti dreifo ir vėjo kryptį ir modeliuoti situaciją. Pavyzdžiui, paskutinėje žvejyboje pavyko aptikti lašišas maždaug 15-17 kilometrų atstumu nuo kranto, netoli visiems menkių gaudytojams puikiai žinomos „Inkarinės“.

Tokia lašišų paieškos ir gaudymo sistema galioja tik šaltuoju metu laiku, maždaug nuo lapkričio iki balandžio mėnesio, kada netoli Lietuvos krantų paskui neršti migruojančia žuvis ateina ir lašišos. Kadangi lašiša neneršia kasmet, o tik kas dveji ar treji metai, tai tik dalis lašišų rudenį plaukia į upes, o visos likusios aktyviai maitinasi neršti traukiančiomis stintomis ir kita smulkme. Po Naujųjų metų ir pavasarį jos, kartu su jau grįžusiomis iš upių „kolegėmis“, užkandžiauja giminės pratęsti plaukiančiomis stimelėmis, tobiais, kitomis smulkiomis žuvelėmis.

Vasarą lašišos greičiausiai pasitraukia giliau į jūrą. Vokiečiai ir lenkai tuo metu nevengia nuo kranto atitolti 50 ir daugiau kilometrų ir vilioja jas 30 metrų ir didesnėje gelmėje. Gali būti, kad ir „mūsiškės“ žuvys laikosi giliau. Bet kadangi to dar nepatikrinome ir visi atradimai laukia ateityje, tai geriau kalbėkime apie mūsų jau ištyrinėtą šalto vandens sezoną.

Džiugus dalykas, jog ties mūsų krantais susitelkia tikrai dideli lašišų būriai. Vienu metu dažnai kimba iškart kelios žuvys, tad būna, ką veikti, kai reikia jas paeiliui ištraukti. Šiemet po Naujųjų metų vieno kolegos ekipažas pasiekė rekordą – iš 10 užmestų spiningų vienu metu lašišos atsakovo net 9 masalus, plaukusius įvairiuose vandens sluoksniuose, tad galite įsivaizduoti, kokia masė lašišų turėjo tuo metu praplaukti pro šalį.

Vidutinis jūroje ties mumis pagaunamos lašišos dydis yra apytiksliai apie 6-8 kg, nors kartkartėmis papuola viena kita 10-12 kg sverianti gražuolė. Aišku, visi svajojame apie tas didžiąsias, virš 20 kg, kurias matome atplaukusias neršti į mūsų upes, bet iki šiol, kiek žinau, tai dar niekam nepavyko. Ar jos pasitraukia kur toliau, ar tiesiog jų nėra daug ir mums nepasisekė – sunku pasakyti. Kartu su lašišomis, ypač jei gaudoma arčiau kranto, dažnai papuola ir šlakių. Kelis pavyko pagauti pažymėtus lenkiškais ženklais – pranešėme apie juos ichtiologams. Apskritai, bičiulis Raimondas aktyviai su jais bendradarbiauja ir, gavęs ženklinimo prietaisėlių, ženklina pagautas žuvis ir paleidžia atgal pats. Ženklelių su radijo siųstuvais, parodančių žuvies buvimo vietą, duodama informacija įdomi ne tik ichtiologams, bet ir mums, meškeriotojams, kadangi tikėtina, jog paleistos žuvys įsijungia į kitų lašišų ar šlakių būrius ir išduoda jų buvimo vietą.

Kokia žuvis kimba, daugeliu atvejų gali pasakyti vien iš paties kibimo. Jei masalą atakuoja 5-6 kilogramų lašišaitė – ritės stabdys kiek pačirškia ir sustoja, po to tiesiog pumpuodamas kotu ir sukdamas ritę „suvynioji“ žuvį, per daug nestabdydamas laivo ir netraukdamas kitų kotų. Tuo tarpu kai blizgę atakuoja dvigubai ar dar daugiau didesnė plėšrūnė, kaukiant ritei šimto metrų valo atsargą žuvis išvynioja tiesiog per kelias sekundes ir užverda rimtas mūšis – tenka kitas meškeres suvynioti ir nemažai laiko pažaisti su žuvimi. Paskutinėje žūklėje turėjau vieną labai rimtą kovą – iškart išvyniojusi daugiau nei šimtą metrų valo, žuvis sustojo, paskui valas atsileido, maniau, jau viskas, atsikabino. Tačiau pradėjus vynioti valą, svoris staiga vėl atsirado (matyt, prieš tai žuvis pasidavė link laivo link ar ruošėsi šokti į viršų), paskui trumpais, bet kotu nesustabdomais trūktelėjimas lašiša dar atkovojo gerą šimtinę valo ir nė iš vietos – nei pirmyn, nei atgal. 0,45 mm valas skambėjo kaip styga netoli trūkimo ribos. Susirinkome meškeres, apsukome laivą ir pasidavėme žuvies link, pasiruošę ilgai dvikovai. Žuvis stovi vietoje, kas lašišai nebūdinga, truputį paplaukia, vėl sustoja, bet jos masė tokia, kad niekaip negali pakelti. Po kokių dešimties minučių tąsymosižuvis atsikabino, palikdama ant kabliuko žvyną ir pateikdama atsakymą į mįslę. Taigi greičiausiai ji buvo užsikabinusiuž šono ar normaliai užkibusi, tačiau besivartydama išspjovė masalą ir įsikabino naujai kabliu į šoną. Jėgų kovai ji jau neturėjo, tačiau jos masės užteko neklausyti spiningo.

Įdomus ir mus nustebinęs faktas, jog besisukančio variklio triukšmas ir virpesiai ne tik kad lašišų nebaido, kaip kad manėme anksčiau, bet greičiausiai jas net vilioja. Iki tol bandydavome išleisti kuo daugiau valo, kad masalai atsidurtų kuo toliau nuo valties, tačiau keletą kartų sulaukėme kibimo, nuleisdami masalą inkarine gerve vos ne po pačiu variklio sraigtu. Nuo tada tikslingai leidžiame masalą netoli nuo valties ir lašišos jį ne prasčiau, o gal net ir geriau atakuoja.

Dažniausias velkiavimo greitis, gaudant lašišas, būna maždaug 3,5-4 km/h, t.y. praktiškai toks pats, kaip ir ežeruose gaudant lydekas ar kitus plėšrūnus, kai gaudai netoli vandens paviršiaus. Gaudant netoli paviršiaus, vandens srovių masė neturi tokios įtakos ir masalai juda panašiai, kaip ir laivas. Kai gaudai giliau, srovės gali kaip reikiant išbalansuoti masalų judesius. Bet kuriuo atveju, prieš nuleidžiant masalą į vandenį, reikia stebėti, kaip kiekvienas masalas virpa, esant pasirinktam laivo greičiui. Be to, kai daugiau žvejoji, apie masalo judesius gali spręsti ir iš per kotą juntamos vibracijos.

Lašišas jūroje velkiaujame, remdamiesi skandinavų velkiavimo mokyklos tradicija, tik blizgėmis. Švedai moko, kad lašišas jūroje velkiauti reikia blizgėmis, o šlakius – vobleriais. Kodėl? Ir mums patiems atrodė keista, kol nepradėjome žvejoti. Ir tada viskas paaiškėjo. Visų pirma, norint sėkmingai gaudyti lašišas vobleriais, reiktų jų trišakius gerokai padidinti, nes įprasti nedideli trišakiukai, kovojant su stambia ir stipria priešininke, lengvai išsiplėšia. Ne vien jūroje galioja praktikos patvirtintas dėsnis – kuo daugiau vobleris turi kablių, tuo dažniau nuo jo atitrūksta gera žuvis. Tuo tarpu lašišai pagriebus vieną, bet rimtą blizgės trišakį, nutrūkimų būna mažiau.

Jeigu uždėtum ant voblerio keliais numeriais didesnius – tai greičiausiai neigiama atsilieptų jų darbui. Lašišos retai kada giliai įryja dirbtinį masalą, tad voblerių kabliai kabinasi kažkur už snukio, pabarzdės ir silpnai laikosi, galų gale, smarkiai sužaloja ir pačią žuvį, kurią net ir ištraukęs dažniausiai paleidi su skaudama širdimi. Kitas, ne mažiau svarbus, dalykas – vobleriai daug jautresni ir daug „kibesni“, dažniau užkabina praplaukiančias žoles ir kitas plūduriuojančias šiukšles. Užsikabinus net ir nedidelei žolytei, jų darbas pasikeičia ir jie nelabai domina žuvį, bent jau mums taip atrodo. Išleisdamas kelias meškeres, tu neturi galimybės taip dažnai tikrinti masalo ir mintis, kad tavo masalas gal pakabino kokią šiukšlę ir nedirba, gadina nuotaiką. Blizgės šiuo požiūriu ne tokios jautrios.

Žvejojame specialiai velkiavimui skirtomis vartyklėmis. Jos gana didelės ir lengvos, keliančios nemažą vibraciją.

Nemaža dalis niekad jūroje negaudžiusių meškeriotojų mano, kad velkiautojai naudoja 12 ar 16 kotų iš godumo, norėdami sugauti daugiau žuvies. Netiesa – jūroje didesnis meškerių skaičius būtinas visų pirma tam, kad galėtum patikrinti didesnius vandens plotus bei įvairius sluoksnius ir išbandyti daugiau įvairių masalų. Jūros plotai milžiniški, žuvis gali būti ir dešimties, ir metro gylyje, įvairiu atstumu nuo valties, norėti tiek paprastos blizgės, tiek blizgės su vadinamuoju fliašeriu, tad esi priverstas naudoti maksimalų taisyklių leidžiamą meškerių kiekį. Juo labiau, kad šiuolaikinė velkiavimo įranga – daunrigeriai, laiveliai, įvairūs gramzdikliai, turint įgūdžių, leidžia nesunkiai naudoti didelį meškerių kiekį ir nejausti jokio diskomforto. Apie visą šiuolaikinio velkiavimo techninę pusę, kad susidarytų aiškesnis vaizdas, apie ką kalbama, matyt, reiks parašyti atskirai ir šiame straipsnyje į šią temą nesigilinsiu. Užtat visa ta galinga įranga turi ir vieną didelį minusą. Jei atradai žuvų būrį ir kokioje nors vietoje sulaukei kibimo, dėl išleistų laivelių-planerių laivą apsukti gali labai lėtai ir ta pačia vieta praplaukti gal tik po pusvalandžio. Per tą laiką srovės nunešė drumsto vandens plotą į kurią nors pusę ir iš naujo prireikia ieškoti tos išganingos ribos, vėl gaištamas laikas.

Apskritai, šiuolaikiniame velkiavime be GPS nelabai yra kas veikti. Labai svarbi navigatoriaus funkcija, gerokai palengvinanti visą procesą, – vadinamasis autopilotas, vairuojantis laivą pasirinkta kryptimi. Kai nereikia pačiam kurį laiką valdyti laivo, gali visas susikoncentruoti į žūklę, išleidinėti ar pasitraukinėti meškeres, faktiškai jo padedamas gali žvejoti ir vienas. Be to, „rankiniu“ būdu tikrai nepavyks taip idealiai laikyti krypties ir sugrąžinti laivo į pradinę padėtį, šiam nukrypus nuo kurso dėl vėjo ar srovės poveikio.

Lašišų žūklės skonį pajuto jau nemažai žvejų, todėl nenuostabu, kad vis daugiau ekipažų persiorientuoja iš menkių gaudymo į tauriųjų žuvų žūklę. Ši žūklė tikrai įdomi, išmanant – ganėtinai efektyvi, joje gali tikrai smagiai pailsėti. Vienintelis jos minusas – norint įsigyti ir išlaikyti tam tinkamą plaukiojimo priemonę ir reikiamą įrangą, reikia investuoti tikrai nemažus pinigus. Velkiavime nuo patogumo ir komforto tiesiogiai priklauso žūklės malonumas. Mūsų žmonės išradingi – teko matyti gal 4,2 m ilgio pripučiamą „Brigą“, lyg ežį apkarstytą 12 kotų, kuriame vienas iš kelių ekipažo narių buvo priverstas stovėti, nes tikriausiai sėsti nebuvo vietos. Galima žvejot ir taip, bet malonumas vargu ar bus labai didelis. Šiam žūklės būdui reikalingas erdvesnis laivas ar kateris. Jei važiuoji iš toliau – kaskart reikia sukti galvą, kur jį nusileisti, o laikyti Klaipėdoje tikrai nepigu.

Turbūt kur kas pigiau ir paprasčiau, norint tik išbandyti velkiavimą jūroje, būtų išsinuomoti katerį su visa įranga ir žinančiu, kur ir kaip žvejoti, kapitonu. Siūlančių tokias paslaugas dabar jau atsiranda, galiu parekomenduoti kad ir savo bičiulį Raimondą, kitus pažįstamus lašišų velkiavimo entuziastus, kurie rimtai mąsto apie naują verslą ir turi, ką pasiūlyti.

O šiaip jau velkiavimas jūroje – kolektyvinis darbas. Jūros plotai dideli, tad sunkiausia yra rasti žuvį. Keliems ar keliolikai ekipažų dalinantis informacija, tą paprasčiau padaryt, ir, nors tradicinis lietuviškas slapukavimas dar labai gajus, bet kuo toliau, tuo daugiau žmonės supranta, kad dalinantis informacija laimi visi. Nes jeigu vieną sykį gerai vienoje vietoje pagavai, tai nėra jokių garantijų, jog atvažiavęs rytoj ten pagausi. Kadangi per naktį kibusis vandens plotas su žuvimis bus nuneštas kitur ir teks ieškoti iš naujo. Kuo daugiau ekipažų naršo ir dalijasi pasiekimais – tuo daugiau kartų didesnė ir tikimybė užtikti lašišų būrį. O Baltija plati ir lašišų, nepaistant „brolių“ žvejų verslininkų pastangų, čia dar yra. Jei kiekvienas ekipažas pasiims tik po vieną žuvį žmogui – tikrai visiems jos užteks.