Antradienis, 26 Vasaris 2013 17:00

Parašė Žilvinas Žitkus

Tur­būt kiek­vie­nas, ku­riam yra te­kę ra­šy­ti, trum­pam stab­te­li prie straips­nio pa­va­di­ni­mo. Kar­tais jis gims­ta spon­ta­niš­kai, o kai ka­da rei­kia ne juo­kais pa­nar­šy­ti po sme­ge­nų pus­ru­tu­lių ar­chy­vą. Ka­dan­gi šį kar­tą ban­dau su­jung­ti du į vie­ną, tai ir pa­va­di­ni­mas iš­ėjo „hib­ri­di­nis“. To­ji dvie­jų są­jun­ga ra­ši­nio tu­ri­nį tu­rė­tų pa­vers­ti ne tik te­ori­ne ar nu­spė­ja­ma ša­mų ty­ri­nė­to­jų prie­lai­dų miš­rai­ne, bet ir nau­din­gu ma­no su­kaup­ta prak­ti­ka grįs­tų ži­nių pa­tie­ka­lu. Tarp­tau­ti­nių žo­džių žo­dy­nas pa­aiš­ki­na: „kvãke­riai [angl. qu­a­ke – dre­bė­ti; pa­va­di­ni­mas ki­lo iš to, kad per ben­dras pa­mal­das sek­tos na­riai, ap­im­ti mis­ti­nės eks­ta­zės, ima dre­bė­ti], pro­tes­tan­tų sek­ta“. Ir ką gi šis žo­dis tu­ri ben­dro su tuo, apie ką ren­giuo­si ra­šy­ti? Jei ne­kil­din­tu­me šio žode­lio iš an­glų kal­bos, tai bū­tų be­ne trum­piau­sias žo­dis, tin­kan­tis meš­ke­rio­to­jui, vi­lio­jan­čiam ša­mus kvak­lės pa­gal­ba, įvar­dy­ti. Be­ne ge­gu­žės mėn. žur­na­lo nu­me­ry­je per­skai­čiau straips­nį „Kvak­lė – ge­riau­sias bū­das pri­vi­lio­ti ša­mą?“, ku­ris bai­gia­si žodžiais „...nors gal­būt ir Lie­tu­vo­je gy­ve­na koks nors tik­ras kva­kin­to­jas?“. „Ne­lim­pa“ man toks pa­va­di­ni­mas nie­kaip, ne ką ge­riau at­ro­do ir ki­tos prie­sa­gos, pri­dė­tos prie žo­džio „kvak­lė“ ban­dant su­gal­vo­ti nau­ja­da­rą – nei kvak­lė­to­jas, nei kvak­li­nin­kas, nei kvak­liau­to­jas ne­skam­ba ir tiek Tur­būt nuo ge­gu­žės mė­ne­sio ir esu to straips­nio „iškva­kin­tas“ pa­ra­šy­ti apie šį žūk­lės bū­dą pla­čiau, nes straips­nio au­to­rius šio­je žūk­lė­je, ma­tyt, dar yra „kvak­lius“, in­for­ma­ci­ją rin­kęs iš užsie­nio spau­dos ar in­ter­ne­to, bet tik­rai ne iš sa­vos pa­tir­ties.

Gal­būt ra­šau kiek pa­vė­luo­tai, bet ma­no ša­mų žūk­lės se­zo­nas šie­met bai­gė­si ne­įpras­tai vė­lai, lap­kri­čio pa­bai­go­je. Li­ki­mas lė­mė du šim­tus die­nų pra­leis­ti prie Eb­ro, vi­lio­jant, ko­vo­jant ir taškan­tis su šios upės ša­mais. Pa­va­sa­rį bu­vau pa­kvies­tas dirb­ti žūk­lės gi­du ir iki lap­kri­čio mė­ne­sio sve­čiams pa­dė­jau su­gau­ti virš 2000 ša­mų ir apie 800 kar­pių. Su­lau­kiau ne­ma­žai skam­bu­čių iš Lie­tu­vos, dau­ge­lis tei­ra­vo­si, kaip at­vy­kus su­tau­py­ti, kur už­si­sa­ky­ti nak­vy­nę ir ar tik­rai bū­ti­na ma­no, kaip gi­do, pa­gal­ba. At­sa­ky­mas pa­pras­tas – ne­no­ri­te švais­ty­ti pi­ni­gų, bent pir­mą kar­tą pa­žve­jo­kim kar­tu, pa­si­steng­siu ne tik suor­ga­ni­zuo­ti gy­ve­ni­mo žūk­lę, bet ir pa­si­da­lin­ti vis­kuo, ką te­ko pa­tir­ti pen­ke­rius me­tus ša­mau­jant. Vie­nas jau­nas vy­ru­kas ar­gu­men­ta­vo: ban­dy­siu iš­si­vers­ti be gi­do, nes po ta­vo lai­dos, pa­si­ro­do, ne taip jau sun­ku bu­vo ša­mą pa­gau­ti. Taip, o kiek jų pa­gau­da­vom prieš tai? Kad Eb­ro upė­je ša­mai pa­tys li­pa į val­tį, yra gry­niau­sias mi­tas. Dau­gu­ma šį se­zo­ną vie­šė­ju­sių sve­čių yra bu­vę prie Eb­ro, kai ku­rie – net ne kar­tą, ir dau­gu­ma nu­si­vil­da­vo lai­mi­kiais, nes ar­ba ne­si­nau­do­da­vo gi­do pa­slau­go­mis, ar­ba gi­dai pa­tys bū­da­vo ši­to­je žūk­lė­je nau­jo­kai. Pa­ti­kė­kit ma­nim, šiais lai­kais man tik­rai nie­kas ne­bū­tų mo­kė­jęs at­ly­gi­ni­mo, jei įda­vus pra­ku­tu­siam žve­jui į ran­kas meš­ke­rę, Eb­ras at­ver­tų sa­vo tur­tus. Vie­nur tie ša­mai sle­pia­si van­de­niui kren­tant, ki­tur – ky­lant, vie­no­je vie­to­je ge­riau­sia žve­jo­ti pa­va­sa­rį, vi­sai ki­to­je – va­sa­rą. Pa­tys is­pa­nai, žve­jo­da­vę ša­li­mais, kas­kart, mums įkir­tus il­ga­ū­sį, ei­da­vo ste­bė­ti kau­ty­nių, o link die­nos pa­bai­gos pra­dė­da­vo kau­ly­ti ša­mo do­va­nų, kad ga­lė­tų šei­mai įro­dy­ti, jog tik­rai žūk­lė­je bu­vo. Žūk­lės są­ly­gos vi­siš­kai ki­tos nei Lie­tu­vo­je ir ga­na eks­tre­ma­lios. Eb­ro van­dens ly­gis per se­zo­ną krin­ta ver­ti­ka­liai apie 15 met­rų, tai įsi­vaiz­duo­ki­te, kaip grei­tai kei­čia­si ša­mų el­ge­sys, jei per pa­rą van­duo ver­ti­ka­liai nu­krin­ta dau­giau nei met­rą, pa­kran­tę ati­to­lin­da­mas pen­kis met­rus. Kar­tu su Olan­di­jos kem­pin­gu, ku­ria­me pra­dė­jau dirb­ti, te­ko keis­ti žūk­la­vie­tę pen­kis­kart per tris mė­ne­sius, nes bu­vu­sio­je tie­siog ne­lik­da­vo van­dens. Aš pats prieš tre­je­tą me­tų tu­rė­jau ge­rą mo­ky­to­ją, ku­ris sa­vo pa­tir­tį kau­pė de­šimt me­tų, gal bū­tent to­dėl ru­de­niop, dir­bant se­niau­sio­je bri­tų žūk­lės kom­pa­ni­jo­je, iš ke­tu­rių gi­dų kas sa­vai­tę bu­vau iš­ren­ka­mas „TOP gi­du“. Pri­va­lė­jom fik­suo­ti, iš­ma­tuo­ti ir pa­sver­ti kiek­vie­ną žu­vį, ma­no gru­pės sa­vai­ti­nio lai­mi­kio ben­dras svo­ris vi­du­ti­niš­kai bu­vo 2500 sva­rų, ki­tų gi­dų – virš 1000. Dau­giau­sia ma­no pel­no su­da­rė vieš­bu­čių man da­ro­ma nuo­lai­da – jiems bu­vo pa­to­gu, jog ga­liu pri­trauk­ti dau­giau sve­čių, man – ge­rai, kad už sa­vo pa­slau­gas ne­rei­kė­jo žy­miai di­din­ti ben­dros siū­lo­mų atos­to­gų kai­nos.

Da­bar, kai meš­ke­rės iki ko­vo mė­ne­sio il­si­si, pats lai­kas pa­im­ti plunks­ną į ran­kas ir pa­ban­dy­ti pa­dė­ti jums, mie­li sek­tos na­riai ir žūk­lės bi­čiu­liai. Kar­pių žve­jy­bos ir kai ku­rių ša­mų žūk­lės bū­dų ap­ra­šy­mus ati­de­du į ša­lį tiems, ku­rie no­rė­tų to išmok­ti tie­sio­giai at­važiuo­da­mi pas ma­ne į sve­čius Is­pa­ni­jon, o ša­mų vi­lio­ji­mą kvak­le kils­tel­kim į nau­ją ly­gį, ka­dan­gi tai – ne­abe­jo­ti­nai įdo­miau­sias ir sėk­min­giau­sias bū­das mū­sų ša­ly­je iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su Jo Di­de­ny­be. Dar reik­ėtų pa­ra­šy­ti, kad ro­gės ruo­šia­mos va­sa­rą, tai­gi kvak­les ir ki­to se­zo­no ša­mų žūk­lės iš­vy­kų pla­nus pa­dė­siu jums ruoš­ti žie­mą.

Pradžio­je trum­pai apie skai­ty­tą straips­nį, apie tie­sas ir mi­tus. Vie­nus mi­tus no­rė­tų­si su­griau­ti, o iš­sa­ky­tas te­ori­nes tie­sas pa­vers­ti nau­din­go­mis žūk­lė­je. Bū­tent to straips­ny­je ir pa­si­ge­dau – prak­tiš­ko moks­li­nin­kų ži­nių pri­tai­ky­mo žve­jo­jant šamus, o ka­dan­gi tiks­lin­gai ir net ma­nia­kiš­kai ren­ku vi­są in­for­ma­ci­ją apie šių žu­vų gy­ven­se­ną jau pen­ke­rius me­tus, tiek pat lai­ko gau­dau juos nau­do­da­mas kvak­lę, ti­kiuo­si, jog ma­no pa­ta­ri­mai bus nau­din­gi. Dė­kin­gi tu­rė­tu­me bū­ti ir mi­nė­to straips­nio au­to­riui už įdir­bį ren­kant iš už­sie­nio šal­ti­nių me­džia­gą, už tai, kad, nors ir ne­prak­ti­kuo­da­mas šio žūk­lės bū­do, iš „oro“ su­kur­pė straips­nį ir, be­rods, daž­niau žve­jo­da­mas ša­mus, ga­lė­tų bū­ti ly­gia­ver­čiu mū­sų sek­tos na­riu. Ti­kiuo­si, ke­li nau­din­gi pa­ta­ri­mai pa­ska­tins ko­le­gą taip ir pa­si­elg­ti.

Ar tik­rai ge­ros akys ša­mui ne­bū­ti­nos? Tik­rai, jis sėk­min­gai iš­gy­ven­tų ir apa­kęs. Te­ko šį se­zo­ną iš­trauk­ti ke­le­tą vi­siš­kai ak­lų ūsuo­čių, il­ges­nių nei du met­rai, ir ke­lias de­šim­tis vie­na­a­kių. Kai ku­rių aki­duo­bės bu­vo iki ga­lo užtrauk­tos oda ir nežinia, ar tai įgim­ta ne­ga­lia, ar ša­miš­ko gy­ve­ni­mo pa­sek­mė. Kai ša­mų daug, per nerš­tą ko­vo­da­mi dėl pa­te­lių jie taip su­ža­lo­ja vie­nas ki­tą, kad kū­nas bū­na su­brai­žy­tas lyg tarp dvie­jų sunk­ve­ži­mių įstri­gęs „Žigu­liu­kas“, kai ku­rios žaiz­dos – ga­na gi­lios, o iš pa­te­lių kū­nų mė­sa tie­siog iš­kąs­ta ga­ba­lais. Te­ko ma­ty­ti ša­mų nerš­tą vie­na­me Eb­ro in­ta­ke. Dvi­met­ri­nei pa­te­lei gu­lint ant dug­no, į ją dan­ti­mis įsi­ka­bi­nę lai­ko­si apie 15 ša­mu­kų, ku­rie, pa­te­lei stai­giau pa­plau­kus, dar su­ge­ba per­sig­ru­puo­da­mi vie­nas ki­tam iš­karš­ti kai­lį. Ta­čiau re­gin­tys ša­mai tik­rai iš­nau­do­ja sa­vo akis me­džio­da­mi, ki­taip evo­liu­ci­jos ei­go­je šios žuvys jau se­nai bu­tų mu­ta­vu­sios. Ga­lė­čiau pa­ly­gin­ti jų re­gos pa­nau­do­ji­mą su šikš­nos­par­nių. Jie, medžio­da­mi nak­ty­je, pa­si­kliau­ja pa­čių sklei­džia­mais ul­tra­gar­sais, ta­čiau vi­siems ki­tiems gy­ve­ni­mo at­ve­jams jiems akys rei­ka­lin­gos. Taip ir su ša­mais: esant vi­siš­kai tam­sai ten­ka pa­si­kliau­ti ūsais, vib­ra­ci­jos sen­so­riais, šo­ni­ne li­ni­ja ir uos­le, ta­čiau te­ko ma­ty­ti ne vie­ną si­tu­a­ci­ją, kai re­gė­ji­mas bu­vo ypač svar­bus sėk­min­gai ša­mų me­džiok­lei. Kai plėš­rū­nai me­džio­ja itin stip­rio­je upės sro­vė­je, koks ga­li bū­ti jų ūsų jaut­ru­mas – juk ap­lin­kui pu­to­da­mas per ak­me­nis ver­žia­si ir šniokš­čia van­duo. Tas pats, kaip at­su­kus į vei­dą plau­kų džio­vin­tu­vo sro­vę ban­dy­ti iš­girs­ti zy­zian­čią mu­sę. Be­je, sro­vė­je aukš­les me­džio­jan­tys ša­mai tu­ri tik ke­lias se­kun­des ata­kai. Jei­gu moks­li­nin­kai tei­gia, jog jie ge­rai ski­ria kon­tras­tą, tai gal­būt pa­aiš­ki­na, ko­dėl jie plau­ko šiek tiek šalia nuo pa­grin­di­nės sro­ve­lės, ku­rią aukš­lės pa­si­rin­ko sa­vo ta­ku, ir vi­sa­da to­je pu­sė­je, iš ku­rios švie­čia sau­lė. Anks­čiau gal­vo­da­vau, kad ša­mai vi­sur la­bai ne­mėgs­ta sau­lė­to oro. Bet da­bar ga­liu teig­ti, jok tai la­bai pri­klau­so nuo kli­ma­to są­ly­gų skir­tin­go­se ša­ly­se. Ša­mus kvak­le te­ko sėk­min­gai gau­dy­ti Lie­tu­vo­je, Len­ki­jo­je, Lat­vi­jo­je, Ru­si­jo­je, Uk­rai­no­je, Olan­di­jo­je, Bel­gi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je ir Pran­cū­zi­jo­je, Is­pa­ni­jo­je ir tik­rai vi­sur, iš­sky­rus pie­tų Pran­cū­zi­ją ir Is­pa­ni­ją, šamai ge­riau kim­ba ap­si­niau­ku­sio­mis ar­ba bent jau de­be­suo­to­mis su pra­gied­ru­liais die­no­mis, ta­čiau tiek pie­ti­nė­je Pran­cū­zi­jos da­ly­je, tiek Is­pa­ni­jo­je sau­lė­tų die­nų me­tuo­se skai­čius yra toks di­de­lis, kad ša­mai tie­siog yra įpra­tę prie skais­čios ir karš­tos sau­lės. Ma­nau, taip pat yra Ita­li­jo­je, Tur­ki­jo­je ir t. t. Vis­gi yra tam tik­ras dės­nis – še­šė­lį ša­mai la­bai mėgs­ta. Kar­tą žūk­lau­jant Ma­as upė­je Bel­gi­jo­je, ry­tas pa­si­tai­kė vi­siškai gied­ras ir apie 10 ry­to sau­lė jau kaip rei­kiant spi­gi­no. Tik iš­plau­kus pa­vy­ko „pa­si­kal­bė­ti“ su ke­liais ša­mu­kais, ta­čiau ne­sėk­min­gai. Po va­lan­dė­lės ro­dė­si, jog upe per­plau­kė bel­gų „elek­tri­kai“, echo­lo­to ek­ra­nas bu­vo tuš­tut tuš­tu­tė­lis. Už ko­kio šim­to met­rų su drau­gu pa­ste­bė­jo­me nuo me­džių upės link kren­tan­tį še­šė­lį ir jis bu­vo vie­nin­te­lis pus­ki­lo­met­rio ruo­že, mat vi­sa kran­ti­nė iš­be­to­nuo­ta, ir, išsky­rus tuos medžius, be­to­nuo­jant, ma­tyt, bu­vo nai­ki­na­mi vi­si ki­ti gy­vo­sios gam­tos li­ku­čiai. Nu­plau­kus ne tik pa­vy­ko pa­kel­ti de­šim­tį ša­mu­kų, bet ir vie­ną – smal­siau­sią –  su­vi­lio­ti. Sau­lei ky­lant ir tas še­šė­lis iš­ny­ko, nu­skan­din­da­mas mū­sų vil­tis pa­gau­ti dau­giau. Ki­tas pa­vyz­dys: drau­gas iš Olan­di­jos nu­si­pir­ko dvi­de­šimt ša­mu­kų ir su­lei­do sa­vo na­mo kie­me į ba­sei­nė­lį. Ba­sei­nė­lis ne­se­niai bu­vo nuo ru­de­ns la­pų iš­va­ly­tas, ak­me­nys pa­keis­ti švie­siu žvy­ru, o vi­du­ry­je links­mai purškė fon­ta­nas. At­va­žia­vus pa­žiū­rė­ti jo nau­jų au­gin­ti­nių, drau­gas pradžio­je pa­ty­rė šo­ką – po nak­ties ba­sei­nė­ly­je ne­si­ma­tė nė vie­no šamu­ko! Ma­tyt, ka­tės bus išgaudžiu­sios. Ba­sei­nas kvad­ra­ti­nis, dvie­jų met­rų plo­čio, gal met­ro gy­lio. Die­na bu­vo gied­ra, ir bu­vo ga­li­ma įžiū­rė­ti kiek­vie­ną ak­me­nė­lį dug­ne. Ty­los mi­nu­te pa­ger­biant ne­ly­gioj ko­voj su gi­mi­nai­čiais žu­vu­siuo­sius (an­giškai šamas va­di­na­mas cat­fish – žuvis ka­tė), ma­no akis pa­trau­kė vie­nin­te­lė ga­li­ma slėp­tu­vė: fon­ta­no žar­ne­lė ki­lo tie­siai iš ba­sei­no vi­du­rio, o ant pa­vir­šiaus purš­ki­kį lai­kė plū­du­riuo­jan­ti lėkš­tė... Pa­kišęs po ja ran­ką su­pra­tau, kad vi­si ša­mu­kai lin­dė­jo su­sig­rū­dę ta­me vie­nin­te­lia­me dirb­ti­nia­me pa­vė­sy­je.

Gau­dant kvak­le šil­tuo­se kraš­tuo­se svar­bu iš­plauk­ti prieš sau­lė­te­kį, nes die­ną, sau­lei esant ze­ni­te, pa­kal­bin­ti ša­mai la­bai bai­dy­sis val­ties še­šė­lio, kren­tan­čio sta­čiai kaip tik ton vie­ton, ku­rion mes juos kvak­lės gar­sais su­kel­si­me. Pu­čiant sil­pnam vė­je­liui ir ban­ge­lėms ri­tan­tis van­dens pa­vir­šiu­mi ga­li­ma su­lauk­ti sėk­mės, mat po van­de­niu tie­sus še­šė­lio spin­du­lys iš­si­skai­do i mar­gą švie­sos ir še­šė­lių spek­trą. Pu­čiant stip­riam vė­jui joks van­dens ait­va­ras ne­ga­lės su­stab­dy­ti drei­fo, to­dėl vie­nin­te­lė ga­li­ma išei­tis yra iš­mes­ti iš val­ties il­gos vir­vės lai­ko­mą in­ka­rą. Vie­to­je, aukš­čiau ku­rios me­si­te in­ka­rą, tu­ri bū­ti ša­mų bei ri­bo­ta upės tėk­mė, ant­raip jū­sų ma­sa­las bus sro­vės nu­neš­tas nuo švi­no šo­nan, o kai va­las van­de­ny­je gu­li ly­giag­re­čiai sro­vei, žymiai dau­giau šan­sų, kad ky­lan­tis ša­mu­kas ūsais pir­ma su­si­pa­žins su švi­nu ar pa­va­dė­liu, nei su siū­lo­mais ma­sa­lais. Tuo­met, kai sro­vė stip­ri, teks švi­ną tvir­tin­ti tie­siog aukš­čiau ma­sa­lų, o me­ta­lą ša­mas, ži­nia, jau­čia, ir kuo jo ma­žiau prie mū­sų ma­sa­lų, tuo ge­riau. Tai­gi ša­mas ne­blo­gai ma­to ir švie­sos pri­ven­gia, to­dėl, jei tik yra ga­li­my­bė, sau­lė­tą die­ną žūk­lei rin­ki­tės kran­tą, ku­ria­me yra pa­vė­sis (nors ne­daž­nai ran­dant upė­je ša­mų bu­vei­nes są­ly­gos leis rink­tis bū­tent tą kran­tą – tai ga­li bū­ti per­daug sek­li ar dum­blė­ta vie­ta, ne­tin­ka­ma žūk­lei) ja­me il­giau ge­rai kibs.

Apie žūk­lę kvak­le nak­tį: pir­mo­sio­mis tam­sos va­lan­do­mis ša­mai bū­na ak­ty­viau­si ir daž­niau­siai pri­ar­tė­ja prie siū­lo­mų ma­sa­lų ne nuo dug­no, o, pri­kvies­ti kvak­lės gar­so, at­plau­kia iš šo­no. To­dėl poš­kin­da­mas kvak­le tarp se­ri­jų da­rau il­ges­nes nei 10 s pau­zes, mat ša­mai jau pa­tys su­ki­lę į pa­vir­šių mai­tin­tis, ir per­si­stengt ne­ga­li­ma. Ša­mai la­bai ge­rai ski­ria vi­lio­jan­tį kvak­lės gar­są nuo įtar­ti­no triukš­mo, ku­rį ga­li­ma su­kel­ti bet kaip kvak­le taš­kant van­de­nį ar­ba tai da­rant per dažnai. Vi­dur­nak­tį šamai daž­niau­siai nu­sto­ja mai­tin­tis (bū­na iš­im­čių, bet jas nar­pliot net ir man su­dė­tin­ga, tie­siog kar­tais jiems „už­ei­na“). Ver­tė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į tai, jog bet koks švie­sos šal­ti­nis esan­tis val­ty­je ar ant jū­sų kak­tos sklei­džia ne­žy­mią švie­są ir po van­de­niu, o pa­gal tai ša­mas ga­li įžiū­rė­ti val­ties kon­tū­rus. Juo­lab kad gau­dant nak­tį, ša­mus reik­tų vi­lio­ti vir­šu­ti­nia­me van­dens sluoks­ny­je. Jei die­ną įpras­tai ma­sa­lus lai­kau 1/3 at­stu­mo nuo dug­no, tai nak­tį 1/3 gy­lio nuo pa­viršiaus.

At­sa­ky­ti į klau­si­mą – ko­kiam gy­ly­je ge­riau­sia lai­ky­ti ma­sa­lus – nė­ra pa­pras­ta, bet iš ma­no pa­tir­ties tai bū­tų vi­dur­kis tarp tos die­nos pir­mų­jų su­kel­tų ša­mų aukš­čiau­sių pa­ki­li­mo am­pli­tu­džių. Pvz.: jei 12 met­rų gy­ly­je pir­ma­sis ša­mas ki­lo 6 met­rus, ant­ra­sis 5 metrus, o tre­čia­sis pa­si­kė­lė nuo dug­no vos 3 met­rus, va­di­na­si, ver­tė­tų ke­lias va­lan­das lai­ky­ti ma­sa­lus 4–5 met­rai virš dug­no. Jei vi­si šo­vė aukš­tyn kaip iš­pro­tė­ję, ir echo­lo­to ek­ra­ne pie­šia­mi si­lu­e­tai nu­sto­jo kil­ti tik ties pa­vir­šiu­mi, to­kią die­ną ver­ta pa­kel­ti ma­sa­lus į 3–4 met­rų gylį. Olan­di­jo­je gau­dant ša­mus nak­tį, ke­lis kar­tus jie plau­kio­jo tie­siog po val­ti­mi, o pa­kė­lus ma­sa­lus iki val­ties iš­si­gan­dę šo­vė že­myn. Gal­būt at­si­tik­ti­nai iš ne­vil­ties pa­ban­džiau „pa­gro­ti“ kvak­le užge­si­nęs ne tik pro­žek­to­rių, bet ir echo­lo­to ap­švie­ti­mą. Švi­ne­lį lai­kiau virš van­dens, ma­sa­lai bu­vo pu­sės met­ro gy­ly­je, kai ne­ti­kė­tai meš­ke­rė su­lin­ko. To­kiu „ak­luo­ju bū­du“ su­ga­vau ir dau­giau ša­mų skir­tin­go­se ša­ly­se. Pir­mas sig­na­las taip „at­si­jung­ti“ yra gyl­ma­čio ek­ra­ne iš šono, ne­di­de­lia­me gy­ly­je at­si­ran­dan­tis tam­sus de­be­sis. Ta­da kuo ty­liau ir grei­čiau iš­jun­ki­te vi­są elek­tri­fi­ka­ci­ją. Ži­bin­tu­vė­lį pa­tar­čiau nau­do­ti ap­skri­tai kuo re­čiau, tik kei­čiant ma­sa­lus ar trau­kiant už­ki­bu­sį ša­mą.

Ap­skri­tai ša­mų ki­li­mus gru­biai su­skirs­ty­čiau į tris ka­te­go­ri­jas. Šliaužio­ji­mas dug­nu – pats ne­pa­ran­kiau­sias mums, meške­rio­to­jams. To­kio­mis die­no­mis, kai šamai, vos vos pa­si­kė­lę nuo dug­no, ek­ra­ne „paišo dešras“, lai­mi­kis bū­na ypač pra­stas. Pa­vyk­da­vo su­gaut ta­da, kai vie­nu me­tu pa­kel­da­vau ke­lis šamus, ma­tyt, vis­gi jaus­da­mi kon­ku­ren­ci­ją net ir tuo­met už­kib­da­vo. Po šliau­žio­ji­mų se­ka „pa­ki­li­mai“. Šį vaiz­dą ek­ra­ne mes daž­niau­siai ir ma­to­me, ir ta­da bū­tent nuo mū­sų veiks­mų la­bai pri­klau­so, ar pa­gau­si­me, ar ne. Vi­sa­da ge­riau­siai sek­sis gau­dy­ti tą­ja meš­ke­re, ku­rios ma­sa­las yra ar­čiau­siai kvak­lės, to­dėl bent jau kva­ke­riui rei­kė­tų tu­rė­ti trum­pą meš­ke­ry­ko­tį, ne il­ges­nį nei 1,80 m. Su trum­pes­niu, net­gi lai­ky­da­mi vie­no­je ran­ko­je, (ki­ta juk „kvak­si­me“) su­ge­bė­si­te pa­kirs­ti. La­bai svar­bu, kad ša­mas, kil­da­mas aukš­tyn, „ne­pra­šok­tų“ ma­sa­lų. Jei žu­vis pa­kils aukš­čiau jū­sų ma­sa­lų, ir pa­ban­dy­si­te pa­vė­luo­tai su­vy­nio­ti va­lą ir pa­kiš­ti jai po no­si­mi, ji tie­siog pa­si­bai­dys. Ta­čiau lai­ku su­re­a­ga­vus į ne­įpras­tai sta­čią ki­li­mo tra­jek­to­ri­ją ir pa­ky­lė­jus ma­sa­lus iki me­na­mo mak­si­ma­laus ki­li­mo taš­ko, sėk­mė be­veik ga­ran­tuo­ta. Ne­ga­li­ma se­kio­ti ma­sa­lu ša­mo ju­de­sių pa­vė­luo­tai, nie­ko ne­bus. Sėk­mė įma­no­ma dar ir ta­da, kai jū­sų ma­sa­las aukš­čiau, o ša­mas iš­rie­tė nu­ga­rą že­miau lai­ko­mo ma­sa­lo. To­kiu at­ve­ju ver­tė­tų nu­leis­ti sis­te­mė­lę be­veik iki pat ša­mo ir ke­lis­kart pokš­te­lėt kvak­le. To­mis die­no­mis, kai ša­mai ak­ty­viai „kil­no­ja­si“, bū­ti­nai at­si­ras vie­nas ki­tas, ku­ris ek­ra­ne iš­pai­šys ver­ti­ka­lų „stul­pą“, ko­kį dū­mų pa­vi­da­lu pa­lie­ka ky­lan­ti ra­ke­ta. Blo­ga ži­nia ta, kad mes ga­li­me tik nu­spė­ti, į ko­kį aukš­tį jis pa­kils ir ta­me taš­ke mū­sų ma­sa­lai tu­ri at­si­dur­ti pir­miau nei ša­mas. Bū­na ke­le­tas die­nų me­tuo­se, kai be­veik vi­si ša­mai ky­la lyg ra­ke­tos (aš tuos ki­li­mus taip ir va­di­nu – „ra­ke­ta“). Tai pa­čios įsi­min­ti­niau­sios žve­jy­bų aki­mir­kos, nes ma­sa­lą grie­bia iki 90 proc. žu­vų. Pa­ban­dy­ki­te su­si­ras­ti in­ter­ne­te fil­mu­ką „Un­der­wa­ter at­tacks“ – vo­kie­čių žve­jų fil­muo­ti kad­rai po van­de­niu leis ge­riau su­pras­ti, ko­dėl kar­tais bū­na tiek daug „tuš­čių“ ki­bi­mų. Vie­na iš prie­žas­čių ga­li bū­ti ta, jog ša­mas sa­vo ūsais, uo­de­ga ar ki­ta kū­no da­li­mi pa­lie­čia va­lą – ta­da jis dings­ta iš kur at­si­ra­dęs. Ki­ta prie­žas­tis, nuo ku­rios vais­tų jau ra­dau: ša­mas ne­čiul­pia ir ne­ra­gau­ja ma­sa­lų juos ap­žio­da­mas, jis, pri­ar­tė­jęs per ke­lis cen­ti­met­rus, stai­ga pra­ve­ria ir už­ve­ria žio­me­nis, taip bur­nos link su­si­da­ro stip­ri sro­vė, ku­riai ne­ga­li pa­si­prie­šin­ti na­tū­ra­lios kil­mės ša­mo mais­tas – jis tie­siog lyg va­ku­u­mi­ne pom­pa yra įtrau­kia­mas į bur­ną. Mū­sų gi ma­sa­las ne tik sto­vi vie­to­je, bet daž­nai nuo šio „pa­pū­ti­mo“ kab­liu­kai lie­ka ge­ro­kai tuš­tes­ni. Pa­ta­ri­mas pa­pras­tas – virš ma­sa­lų ant pa­va­dė­lio va­lo dviem maz­gais pri­riš­ki­te 15 cm il­gio gu­my­tę. Pa­va­dė­lio va­lą įtrauk­da­mi pro abu gu­my­tės maz­gus su­for­muo­si­te va­lo kil­pą, ku­ri ša­mui kim­bant iš­si­tie­sins kar­tu su įsi­tem­pu­sia gu­ma. Gu­my­tę rei­kė­tų nau­do­ti ne di­des­nio nei 1 mm sker­smens žve­jo­jant slie­kais, mo­lius­kais ar kal­ma­rais, o ma­sa­lui nau­do­jant var­lę ar ma­sa­li­nę žu­ve­lę – iki tri­jų kar­tų sto­res­nę. Pa­da­rius šį at­ra­di­mą, „tuš­čių“ ki­bi­mų iš­ven­giu ar­ba jų bū­na la­bai ma­žai.

Ge­riau­sia žūk­lė bus, jei at­si­dur­si­te rei­kia­mu lai­ku rei­kia­mo­je vie­to­je, su pa­ti­ki­mais ma­sa­lais ir įran­ga, tin­ka­mai pa­si­ruo­šęs. Kaip ma­to­te, su­dė­ti­nių da­lių daug. Tai­gi pra­dė­ki­me nuo pra­džių. Ge­riau­sias lai­kas pra­dė­ti žūk­lę kvak­le mū­sų ša­ly­je yra bir­že­lio pra­džia. Jei ru­duo šil­tas, to­kio šamų gau­dy­mo se­zo­nas tę­sia­si iki pat spa­lio vi­du­rio. Bet pa­sa­ky­ti taip apie ge­riau­sią lai­ką – tas pats, kas ne­pa­sa­ky­ti nie­ko. Ki­bi­mas se­zo­no me­tu la­biau pri­klau­sys nuo tos die­nos oro. Jei žūk­lė­je esa­te ne nau­jo­kai, tai ša­mų žve­jy­bai va­sa­rą oras ge­riau­sias toks, koks ir ly­de­kų gau­dy­mui, t. y. ne per daug sau­lės, kiek vė­je­lio ir de­be­siu­kų, pa­gei­dau­ti­na – šil­ta. Jei jau už­ei­na liū­tis su per­kū­ni­ja, prieš ją ypač jau­čia­mas su­ak­ty­vė­ji­mas. Po aud­ros – jis ne toks di­de­lis, bet di­des­nis nei vi­du­ti­nis. Ge­riau­sios, kaip ir ly­de­koms, yra to­kios die­nos, kai šil­ta ir at­ro­do – tuoj tuoj lis. Stai­ga pa­ki­tus orams, o ypač at­ša­lus, ša­mui rei­kia ke­lių die­nų ap­si­pras­ti. Žo­džiu, nie­ko nau­jo, išsky­rus mė­nu­lį. To­ji bliz­gan­ti ka­pei­ka il­ga­ū­siams da­ro žy­miai di­des­nę įta­ką nei ki­tiems plėš­rū­nams. Nors ma­no mo­ky­to­jas tvir­ti­no, kad kai mė­nu­lis jau­nas, lai­kas yra pats tin­ka­miau­sias, aš pa­ste­bė­jau kiek ki­to­kią ten­den­ci­ją. Skir­tin­gais me­tais ge­riau­sia ki­bi­mui mė­nu­lio fa­zė nė­ra ta pa­ti. Ne­si­kei­čia vie­nas da­ly­kas – jei dažnai žve­jo­ja­te, ir esant tam tik­rai mė­nu­lio fa­zei ša­mai kim­ba kaip iš­pro­tė­ję, tai ly­giai po mė­ne­sio tai kar­to­sis ir tę­sis apie sa­vai­tę. O štai per tą sa­vai­tę ir rei­kia sek­ti orų prog­no­zes – ka­da bus šil­čiau­sia, tru­pu­tį de­be­suo­ta die­na, pūs leng­vas va­ka­rų ar piet­va­ka­rių bri­zas.

Ge­gu­žės mė­ne­sio straips­ny­je jau bu­vo ra­šy­ta apie ša­mų sa­vy­bę re­a­guo­ti į vib­ra­ci­ją van­de­ny­je. Il­ga­ū­siai iš tie­sų su­ge­ba at­sek­ti pra­plau­ku­sių žu­ve­lių hid­ro­di­na­mi­nius pėd­sa­kus, aiš­ku, jei sro­vė tam pa­lan­ki. Kai drau­go au­gin­ti­niai bū­da­vo mai­ti­na­mi ka­ro­siu­kais, il­gai ste­bė­da­vau, kaip šamu­kai ba­sei­nė­ly­je me­džio­ja. Tie­siog ne­įti­kė­ti­na – šamai, sek­da­mi iš pas­kos, be­veik ide­a­liai at­kar­to­da­vo pra­plau­ku­sios žu­vy­tės tra­jek­to­ri­ją. Taip ap­su­kę pas­kui žu­ve­lę ke­lis ra­tus, su­sting­da­vo vie­nam taške. Ka­dan­gi ba­sei­ne ne­bu­vo ki­tų slėp­tu­vių, plėš­rū­nai iš­si­rink­da­vo ku­rį nors ba­sei­nė­lio kraš­tą, bet bū­ti­nai tą, į ku­rį mais­to ieš­kan­ti žu­vy­tė prieš tai ke­lis kar­tus snu­ku­čiu pa­baks­no­jo ir bu­vo stab­te­lė­ju­si. Ta­da ra­miai pa­lauk­da­vo, kol kol kąs­niu­kas „pri­važiuos“... Čy­pok! – ir vis­kas, tik ka­ro­so uo­de­gos ga­liu­kas sty­ro iš bur­nos lyg po­van­de­ni­nės gy­va­tės lie­žu­vis. Kuo tai svar­bu mums, kva­ke­riams, – ak­ty­viau ma­sa­lą ša­mai puls, jei pa­ste­bė­ję ek­ra­ne ky­lan­tį į kvak­lės gar­są su­re­a­ga­vu­sį plėš­rū­ną, mes trum­pais kils­te­lė­ji­mais „at­gai­vin­si­me“ ma­sa­lą, be abe­jo, tai tu­rė­tų bū­ti gel­de­lės ar­ba nak­ti­niai slie­kai. Gink­die to ne­da­ry­ki­te šamui jau su­sto­jus ir ty­ri­nė­jant ma­sa­lus, čia jau ki­ta tai­syk­lė – jo­kių įtar­ti­nų ju­de­sių.

Kaip ir sil­pnai re­gin­čių žmo­nių ki­ti ju­ti­mo or­ga­nai yra ypa­tin­gai jaut­rūs, taip ir šamo klau­sa – išties jaut­ri. Ma­tyt, vi­sų ju­ti­mo or­ga­nų dė­ka jis yra ne tik la­bai smal­sus, su­ma­nus, bet ir la­bai at­sar­gus gro­buo­nis. Žve­jo­jant kvak­le rei­kia lai­ky­tis mir­ti­nos ty­los. Kar­tais už­ten­ka krebž­de­sio, kai nu­tir­pu­sią ko­ją ban­dai pa­sta­ty­ti val­ty­je į pa­to­ges­nę pa­dė­tį, o ša­mas – niurkt žemyn ir dau­giau nė krust. Ne­pa­tar­čiau žve­jo­jant nau­do­ti me­ta­li­nių val­čių, jos ypač triukš­min­gos. Net ir gu­mi­nės val­tys gu­mi­niu dug­nu šiuo po­žiū­riu pra­na­šes­nės už val­tis kie­tu dug­nu. Bė­da ta, kad iš val­ties minkš­tu dug­nu la­bai ne­pa­to­gu žve­jo­ti ke­liems as­me­nims, o jei jau esa­te pa­to­gio­je val­ty­je, pa­si­im­ki­te tiek daik­tų, kiek jums iš tik­rų­jų rei­kia – ir vie­tos su­tau­py­si­te, ir triukš­mo ma­žiau. Iš­dės­ty­ki­te vi­są įran­gą val­ty­je taip, kad pa­to­gu bū­tų nau­do­tis, dar ge­riau, jei vis­ką su­si­ruo­ši­te ir su­dė­lio­si­te pa­to­giai į sa­vo vie­tas kran­te. Ge­riau­sia Lie­tu­vo­je nau­do­ti du va­rik­lius: ben­zi­ni­nis pa­dės įveik­ti di­des­nius at­stu­mus ieš­kant ša­mų, elek­tri­nis ge­riau­sias ma­nev­ra­vi­mui žūk­la­vie­tė­je. Be­je, šamas, su­re­a­ga­vęs į kvak­lės gar­są, taip­gi ga­li pa­smal­sau­ti, ar šį gar­są su­ke­lia jū­sų va­rik­lis. Taip nu­tin­ka, kai pūs­te­lė­jus gū­sin­gam vė­je­liui elek­tri­niu mo­to­ru ban­do­ma val­tį „iš­tie­sin­ti“. Tuo­met, jei vė­jas per grei­tai pluk­dė virš per­spek­ty­vios vie­tos ar tie­siog nu­pū­tė nuo jau pa­ki­lu­sio šamo, ge­riau ne­pa­ni­kuo­ti, ne­stab­dy­ti drei­fo va­rik­liu, ant­raip pa­ki­lęs į pa­vir­šių ir įsi­ti­ki­nęs dirb­ti­ne žmo­giš­ką­ja gar­so pri­gim­ti­mi ūsuo­ta­sis ga­li vi­sai iš­nyk­ti iš jū­sų aki­ra­čio. Pa­ban­dy­ki­te pa­dė­ti kvak­lę į ša­lį, tie­siog na­tū­ra­liai „nu­so­din­ti“ ša­mą at­gal dug­nan ir ty­liai api­plau­kę pus­ra­čiu pa­kar­to­ti pro­ce­dū­rą iš nau­jo. Nie­ko bai­saus ne­at­si­tiks, jei spė­si­te pa­ko­re­guo­ti val­ties kur­są va­rik­liu ša­mui vos pra­dė­jus kil­ti nuo dug­no, ta­čiau jau su­sto­jęs prie ma­sa­lų ūsuo­tis į va­rik­lio gar­są re­a­guos dve­jo­pai: ar­ba pa­si­bai­dys, ar­ba kils dar aukš­čiau, link va­rik­lio ke­lia­mų im­pul­sų.

Te­ori­jų, ko­dėl ša­mas re­a­guo­ja į kvak­lės gar­są, yra ne vie­na. Iš­sa­ky­siu tai, ką man pa­čiam te­ko pa­tir­ti ir su­ži­no­ti, ta­čiau tai bus tik ma­no sub­jek­ty­vi nuo­mo­nė. Ge­ro­kai prieš nuo­ty­kius Is­pa­ni­jo­je te­ko lan­ky­tis vie­na­me Bel­gi­jos mu­zie­ju­je-ak­va­riu­me. Ten il­go­kai ste­bė­jau ak­va­riu­mą, ku­ria­me plau­kio­jo ma­no da­bar­ti­nių žūk­lių aist­ros ob­jek­tas – ša­mai. Pri­ėjus ir pa­si­la­bi­nus pa­gy­ve­nu­siam vy­riš­kiui, tai pri­ėmiau kaip įpras­tą va­ka­rie­čių man­da­gu­mą. Ta­čiau iš­kart se­kė klau­si­mas, ko­dėl taip il­gai ste­biu šiuos su­tvė­ri­mus. Te­ko trum­pai pa­aiš­kin­ti, iš kur aš, koks ma­no ho­bis ir ko­dėl taip do­mi­na šios žu­vys. Ne­tru­kus aš jau bu­vau ve­da­mas la­bo­ra­to­ri­jos link. Pa­si­ro­do, pa­vy­ko su­tik­ti moks­li­nin­ką, ty­ri­nė­jan­tį ša­mų elg­se­ną jau de­šim­tį me­tų. Jo ka­bi­ne­te pa­lei sie­nas bu­vo ke­tu­riais aukš­tais iš­dės­ty­ti apie dvi­de­šimt skir­tin­gų dy­džių ak­va­riu­mų, ku­riuo­se bu­vo au­gi­na­mi įvai­raus am­žiaus ša­mu­kai. Po ke­lių mi­nu­čių už­da­viau man la­biau­siai rū­pi­mą klau­si­mą: kuo tas kvak­lės gar­sas ypa­tin­gas. Vie­toj at­sa­ky­mo pro­fe­so­rius įjun­gė į liz­dą apa­ra­čiu­ką, ku­ris, kaip su­pra­tau, sklei­džia elek­tro­mag­ne­ti­nius daž­nius, o gal­būt ul­tra­gar­są. Ties n-tuo­ju daž­niu nu­sto­jęs suk­ti ran­ke­nė­lę, ran­kos mos­tu nu­krei­pė ma­no žvilgs­nį nuo apa­ra­to į ak­va­riu­mus. Man ir „stal­čius“ at­si­da­rė, ir akys iš­spro­go, ir skruz­de­lės per­bė­go vie­nu me­tu. Vi­suo­se ak­va­riu­muo­se ša­mai el­gė­si kaip iš­pro­tė­ję, zu­jo nuo kam­po iki kam­po kaž­ko ieš­ko­da­mi, nors dar prieš mi­nu­tę ra­miai gu­lė­jo ak­va­riu­mų dug­ne. Kaip pa­aiš­ki­no pro­fe­so­rius, kvak­lės gar­sas vie­ną mi­li­se­kun­dės da­lį pa­sie­kia bū­tent tą pa­tį daž­nį, ku­rį jis iš­gau­na nau­do­da­mas apa­ra­tą. Tas daž­nis ypa­tin­gai vei­kia žu­vies ner­vų sis­te­mą, pri­vers­da­mas plėš­rū­nę ak­ty­viai ieš­ko­tis mais­to. Koks tai daž­nis, ne­ga­liu pa­ra­šy­ti dėl su­pran­ta­mų prie­žas­čių. Ma­nau, gud­ra­gal­viai grei­tai val­ty­se tu­rė­tų po to­kį apa­ra­tą, ir šis žūk­lės bū­das iš­si­gim­tų iki „elek­tri­kų“ ly­gio. Be­li­ko tik iš­si­aiš­kin­ti, ko­dėl bū­tent toks ir ne ki­toks daž­nis, ko­dėl bū­tent kvak­lės pokš­te­lė­ji­mas su­ke­lia tą pa­tį daž­nį, ko­kį at­ku­ria moks­li­nin­ko apa­ra­čiu­kas. Sau at­sa­kiau į šį klau­si­mą tik po tri­jų se­zo­nų, o tiks­liau, šią va­sa­rą. Prie Eb­ro upės te­ko nak­vo­ti ke­lis mė­ne­sius, ka­dan­gi ru­dens se­zo­no me­tu dėl žve­jų gau­sos sten­gia­mės iš­lai­ky­ti žu­vin­giau­sius upės ruo­žus sa­vo klien­tams. Upė bu­vo kaip nie­kad nu­se­ku­si, ir to­kių vie­tų, ku­rio­se vis dar iš­li­kęs bent 4 met­rų gy­lis, ne­bu­vo daug. Sau­lei pa­si­slė­pus už kal­vų, sa­vo fies­tą pra­de­da kar­piai, jų iš­si­ver­ti­mai ir šuo­liai iš van­dens ma­ty­ti vi­so­je upė­je. Po va­lan­dė­lės me­džiok­lėn iš­si­ruo­šia upės šei­mi­nin­kai ša­mai. Taip, tai gry­na tie­sa – me­džio­jan­čio pa­vir­šiu­je ša­mo žio­me­nų čiaukš­te­lė­ji­mas nie­kuo ne­si­ski­ria nuo kvak­lės su­ke­lia­mo pokš­te­lė­ji­mo. Tų gar­sų dia­pa­zo­nas pri­klau­so nuo žu­vų dy­džio, ša­mai-monst­rai taip „kvok­te­li“, kaip muš­kie­tos šū­vis, ma­žes­nie­ji – lyg vai­kiš­kas pis­to­le­tas... to­kiu pa­čiu gar­su, kaip ma­no tu­ri­mos kvak­lės. Kvak­lės di­des­ne gal­vu­te pok­ši kaip upės monst­rai, ma­žes­nio­sios – kaip vi­du­ti­nio­kai, bet tiek gar­so pa­na­šu­mu, tiek ai­du, sklin­dan­čiu nuo jų, tai yra iden­tiš­ki gar­sai, ypač tai jun­ta­ma mie­gant vos ke­li met­rai nuo kran­to. Ne ne, man nak­ti­pie­čių nuo gar­so val­gyt ne­si­no­rė­da­vo, ma­siš­kai su­ki­lus ša­mams grieb­da­vau spi­nin­gą ir ke­lis „nu­baus­da­vau“, bet ka­dan­gi iš ry­to lauk­da­vo žūk­lė su klien­tais, tai šių „šū­vių“ klau­sy­ma­sis daž­niau ma­ne sa­vo­tiš­kai mig­dy­da­vo, jau­čiau­si bent jau sau ra­dęs at­sa­ky­mą į taip il­gai rū­pė­ju­sį klau­si­mą. Ša­mams per am­žius šis gar­sas reiš­kė, kad kaž­ku­rie jų gen­tai­niai tuo me­tu ak­ty­viai mai­ti­na­si, o ka­dan­gi il­ga­ū­sis yra tin­gi­nys ir la­biau pa­si­kliau­ja šim­tus me­tų pa­si­tvir­ti­nan­čiai ins­tink­tais, ky­la ten, kur ti­ki­si leng­vo gro­bio.

Apie ge­riau­sius ma­sa­lus, įran­gą, per­spek­ty­viau­sias vie­tas ir tin­ka­miau­sią gy­lį tę­siu pa­sa­ko­ji­mą ki­ta­me žur­na­lo nu­me­ry­je.

Ir vis dėl­to mes tu­ri­me daug ben­dro su an­gliš­kojo žo­džio „kva­ke­ris“ reikš­mės išaiški­ni­mu. Iš tie­sų, tai yra nau­ja be­si­ku­rian­ti žve­jų „sek­ta“, ku­ri rin­ko­je su­for­muo­ja nau­ją seg­men­tą ša­lia to­kių se­nų „sek­tų“, kaip kar­pi­nin­kai ar mu­se­li­nin­kai. Taip, ma­ne ap­ima mis­ti­nė eks­ta­zė ir vi­di­nis dre­bu­lys, kai ruo­šiuo­si to­kiai žūk­lei, o mal­da drą­siai bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti žo­džius, ku­riuos kiek­vie­nas kar­to­ja­me už­ki­bus ūsuo­čiui: kad tik ne­atit­rūk­tų, kad tik iš­trauk­čiau, kad meš­ke­rė ir va­las at­lai­ky­tų, kad kab­liu­kas ne­at­si­lenk­tų pra­šo­me per vi­sų mū­sų Vieš­pa­tį Ša­mą, amen.

Tęsinys kitam straipsnyje.