Šamavimas: antra dalis (Kvakerio užrašai)
Ketvirtadienis, 28 Vasaris 2013 07:00
Parašė Žilvinas Žitkus
Kai rašau įsijautęs į pasakojimą, kartais taip nuklystu į „pievas“, kad primirštu mintį, nuo kurios pradėjau. Kaip ir šio rašinio atveju: rodėsi, paimsiu plunksną į rankas, surašysiu viską papunkčiui, bet kur tau – prisiminimai veja prisiminimus, norisi tiek daug įspūdžių papasakoti! Kas pradės skaityti užrašus nuo šio numerio, priminsiu, jog jų pradžią gali rasti žurnalo praėjusių metų gruodžio mėn. numeryje.
Keliais sakiniais priminsiu pirmosios užrašų dalies išvadas: kvakle šamus vilioti geriausia šiltuoju metų laiku, esant bent jau debesuotam nusistovėjusiam orui arba naktį. Ar ilgai šamai bus aktyvūs, lemia vandens temperatūra, todėl Lietuvoje jų žvejybos sezonas prasideda anksčiausiai gegužės mėnesį ir baigiasi spalį, o tarkim, Belgijoje sezonas visu mėnesiu ilgesnis, piečiau – dar smagiau. Nesižavi šamai ryškia saulės šviesa, nelabai mėgsta ir patį vidurnaktį tamsiuju paros metu, tačiau abiem atvejais būna retų išimčių. Reaguoja šamas į kvaklės garsą, nes nervų sistema šį signalą priima kaip ženklą, jog gentainiai pradėjo puotą ir kviečia prie stalo. O kaipgi kitaip: kvailesnės teorijos už tą, kad šį garsą skleidžia šamų patelės, viliodamos patinus, ir negalėjo būti. Kaip jau rašiau, pirma – šamų pateles patinai patys terorizuoja nekviečiami, antra – septynis mėnėsius faktiškai gyvenau ant Ebro upės kranto ir galiu patvirtinti, jog per nerštą šamai tikrai nepokši, o tiktai žiūri, kaip vienas kitam įkąsti ir konkurentą nubaidyti bei pilvą ištuštinti.
Pereikime prie antrosios aplinkybės, lemiančios sėkmingą šamų žūklę, naudojant kvaklę. „Tinkama vieta“– tai be jokios abejonės jau pusė darbo. Banalu būtų vardinti Lietuvos vandens telkinius, kuriuose šamai gyvena; susidarytų ilgas sąrašas. Nevienodai lengva šamų buveines atrasti upėje ar ežere. Aš įsitikinęs, jog smalsiausi meškeriotojai turi didelį privalumą prieš tuos, kurie laukia, jog gardų kasnelį kas į burną be įdirbio įdėtų. Televizijos laida apie šamų žūklę naudojant kvaklę pasiekė eterį po metų nuo filmavimo, todėl turėjau daug laiko netrukdomas išbandyti įvairius Lietuvos telkinius. Namuose turiu sukaupęs beveik visus lietuviškus žūklės žurnalus, todėl tiesiog paėmiau ir perverčiau penkerių metų leidinius, ieškodamas nors kokios užuominos apie telkinyje esančius šamus. Dažnai dabartiniuose žurnaluose pateikiami net batimetriniai planai, ką jau kalbėti apie žuvų rūšių išvardinimą. Pasiimkit, pasiskolinkit, pavartykit ir galėsite žūklei pasirinkti ne vieną „balą“. Iš praktikos galiu pasakyti: geriausiai kimba ten, kur dar niekas nekvakino, arba „kvakerių“ mažai. Čia panašiai kaip laukinių karpių atveju: radai „nenudrožtą“ ežerą ir susisėmei grietinėlę. Deja, tokių „neatidarytų“ telkinių pas mus tikrai nedaug, todėl siūlau pasidairyti bent jau artimiausiame užsienyje. Šamai vis dar gerai kimba visame Dauguvos upės baseine, netgi pačiame aukštupyje. Ši upė labai skiriasi nuo Nemuno. Nemunas iki Birštono yra per seklus sėkmingai žūklei kvakle, toliau daug dumblu užneštų vietų. Dauguvos dugnas kietas, netgi pasienyje seklų, vos pusės metro gylio, upės ruožą staiga gali pakeisti septynių metrų duobė, kurioje gyvena bent keli jos šeimininkai. Spėjai per penkias minutes „susikalbėti“ su šamu – vadinasi, spėjai, antraip kito šanso nebus, mat užplaukti prieš srovę su varikliu per seklu, o krantu valtį tempti nėra prasmės – ties kiekvienu upės posūkiu bus panaši duobė. Dar vienas įdomus dalykas: jei upėje gyvena šamai, tai jų būtinai yra ir gilesniuose intakuose, ir visose upės baseino patvankose, tačiau ant mūsų didžiųjų upių tokia yra tik viena – Kauno marios. Latvijoje tokios marios yra trejos. Šamų paplitimo pavyzdžiai galėtų būti šie: Dysnos upės sistemos ežerus ir gilesnius upės ruožus šamai mėgsta, tačiau labai jau menką šios upės dalį turime Lietuvos teritorijoje, teks ieškant „nenudrožtų“ vietų keliauti į Baltarusiją (Dysna, beje, yra Dauguvos baseino upė). Tas pats yra Šventosios upės baseine, dauguma „kvakina“ tik Sartų ežero šamus. Taip pat ir su Strėvos upe, tačiau tik Elektėnų marios palankios šiam žūklės būdui. Nors visose kitose upės patvankėlėse šamų ir yra, bet labai nedaug. Turime daug didelių ežerų, kuriuose gyvena šamai, tačiau juose sėkmingai vilioti ilgaūsius – oi, kaip nelengva! Taigi tiems „pirmūnams“, kurie norėtų būti žingsneliu priekyje, patariu žvalgytis po artimąjį užsienį. Vient jau Lenkijoje Vyslos baseinas yra dešimtkart dosnesnis negu mūsų vargšas Nemunėlis, o viename iš Vyslos intakų – Narewo upėje – net užsimerkęs sugautum daugiau, negu mūsų Neryje. Baltarusijos teritorijoje yra ir didelių karjerų, susijungiančių su Vilija, ir upių, kuriuose šamų populiacija tikrai gausi. Netingėkite palandžioti po kaimynų žūklės forumus, ir sukaupsite žinių. Netgi Kaliningrado srities kanalai vietomis gali konkuruoti su mūsų Nemuno žemupiu. Taigi vietų aplink tikrai nemažai, tik negadinkite savo įspūdžių važiuodami bet kur, teoriškai nepasiruošę. Nuspręsti, ar upės ruožas pakankamai gilus šamų žūklei naudojant kvaklę, padės tiesiog „Google“ programa. Tarkime, sužinojote, jog upėje X yra šamų – paieškokite ant jos užtvankų (beje, mūsų Neris arba Vilija Baltarusijos teritorijoje prasideda būtent iš tokios, trijų upelių santakos), jei jų nėra, tiesiog išsididinkite nuotraukas, darytas iš palydovo, ir pagal upės spalvą jau galėsite spėti gylius.
Tarkime, radote vietą, kurią norėtumėte aplankyti. Pasistengsiu padėti surasti šamus. Jei tai upė arba užtvanka, šamai bus pamėgę vagos šlaitus. Upėje tai dažniausiai pagrindinė vaga arba bent jau vieta, kur yra srovė ir švarus dugnas. Šamai tiesiog nekenčia dumblo. Jei po kvaklės pokštelėjimų ekranas pajuodo nuo iš dugno kylančių burbulų linijų, nieko gero tikėtis neverta. Būna, ypač Kauno mariose, kad viena kita burbulų linija ir netrukdo, bet paprastai tai blogas ženklas. Kaip jau sakiau, dieną sekliau nei keturių metrų gylyje šamų kvakle vilioti neverta. Mat jie tiesiog baidysis valties šešėlio. Naktį šis minimalus gylis gali būti net dvigubai mažesnis (bet tai daryti verta upėse ar kanaluose, kuriuose palankesnių vietų ilgame ruože tiesiog nėra). Užtvankose „dirbs“ visos vietos ties buvusios vagos skardžiu bei povandeniniai kalneliai ir duobės, jei dugnas pakankamai kietas ir švarus. Neverta šamų ieškoti ir tenai, kur gylis pats didžiausias, jei nuo vagos šlaito jau nutolote ir dugnas lygus it stalas. Kaip ir kiekvienam plėšrūnui, šamui patinka dugno nelygumai ir perkritimai. Todėl, jei telkinį galima palyginti su dubenėliu, tai ten, kur prasidėtų to dubenėlio dugnas, bus ir šamų, o pačiame dugne vargu ar ką nors rasite. Tiesa, patyrusiems sterkautojams bus žymiai lengviau. Jeigu lyginčiau šių abiejų žuvų mėgstamas vietas, neatrasčiau daug skirtumų. Visada šamams labiau patiks tas duobės ar vagos kraštas, kur gylio perkritimas staigesnis. Jei dugnas gilėja lėtai ir perkritimas nuoseklus ir lėkštas, didesnė tikimybė šamą rasti tik ties pačios plokštumos pradžia. Visokie akmenynai ir šabakštynai didesniame nei keturių metrų gylyje yra ypač pageidautini. Ypač šamai mėgsta upių dambas, o tiksliau, pagilėjimus iškart už jų. Tai perspektyviausios vietos Nemuno žemupyje, o jeigu dar surastumėte tokią anomaliją, kaip 9 metrų gelmė ties įplaukimu į Krokų lankas, ir būtumėte ten vienas iš pirmųjų „kvakerių“, sėkmė beveik garantuota.
Ežeruose rasti šamų buveines gali būti sunkiau. Reikia arba pažinoti ežerą arba turėti bent batimetrinį planą. Dar labai gerai veikia „puslitrio“ metodas. Užeikite į kaimo parduotuvėlę, nupirkite „baltos“ ir lyg tarp kitko pardavėjos paklauskite, ar yra šitame kaime geras žvejys... Tolesnę įvykių eigą įsivaizduoti nesunku. Nors po tokio „įdirbio“ ryte gali skaudėti galvą, bet turėsite neįkainojamos informacijos. Principai ežere galioja panašiai tie patys, kaip ir upėje. Tiesa, žinau ežerų, kuriuose keliolika duobių beveik identiškos, tačiau viename ežero gale šamai karaliauja, kitame – nė su žiburiu nerasi, matyt, tai priklauso nuo dugno sandaros arba smulkesnių žuvelių migracijos. Žymiai dosnesni yra ežerai, kurių kranto linijos raižytos. Tiesiog mažesniuose ir santykinai apvaliuose ežeruose, tokiuose kaip, pavyzdžiui, Tverečius, yra tik kelios šamų mėgstamos vietos. Pirmąkart žūklaudami gal kažką ir sugausite, bet greitai šamai bus „nukvakinti“ ir tik šliaužios palei dugną. Tokiuose ežeruose, kaip Aisetas ar Sartai, žvejys turės platesnį vietų pasirinkimą.
Apibendrinant apie geriausias vietas galima pasakyti: ieškokite ir surasite. Netingėkite, nes tas, kuris pagauna, dažniausiai tylės it musę kandęs, mat puikiai žino, jog šamai prie kvaklės garso įpranta ir iš klaidų greitai mokosi. Ieškokite to, ko lengvai negali surasti visi kiti, arba rinkitės tokius natūralius „barjerus“, kuriuos peržengti ne kiekvienas gali – keliones į artimą užsienį, prieš tai susirinkus visą įmanomą informaciją. Jei Latvijoje ir Lietuvoje televizijos laidos apie šamų žūklę naudojant kvaklę jau buvo rodytos, tai tokioje didžiulėje šalyje, kaip Lenkija, šis žūklės būdas vis dar tebėra egzotika. Netgi lenkų žūklės žurnalo „Wedkarskij swiat“ vyr. redaktorius, žinomas Lenkijos žvejys Marekas Šimanskis buvo nustebintas šios technologijos ir, kaip dauguma žvejų, buvo kažką apie tai girdėjęs, bet kaip tai iš tiesų atrodo, niekad nematęs ir juo labiau nebandęs... naudokimės proga, broliai lietuviai.
Dabar apie tai, ko būtinai prireiks esant tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Kokios reikėtų valties ir kokios meškerės, užsiminiau pirmojoje dalyje. Aš puikiai suprantu, kad galingos metalinės motorinės valtys patogiomis sėdynėmis yra privalumas gaudant beveik visas plėšriąsias žuvis, tačiau kalbant apie žuvies viliojimą garsu, sklindančiu nuo kvaklės, jos smarkiai nusileidžia guminukėms. Geriausias draugas iš Olandijos, kaip ir visi turtingi olandai, didžiuojasi savo kateriu, kuriame galima surengti tikrą diskoteką. Kadangi jis pirmasis iš olandų susidomėjo šiuo žūklės būdu, visą įmanomą informaciją – „kas kur kada“ – įsiurbia lyg sugertukas. Viena Olandijos šamų tyrinėtojų grupė atsiuntė jam vaizdo medžiagos, filmuotos po vandeniu. Po sena barža buvo nufilmuota per dvidešimt galingų šamų. Tyrinėtojų grupės branduolį sudaro vieno universiteto absolventai, kurie stengiasi išsiaiškinti kuo daugiau šamų fiziologijos paslapčių. Kadangi mokslininkams ilgaūsių žvejyba mažai terūpi, mano draugas jau kitą dieną toje vietoje išbandė naujas, vengrų meistro pagamintas, kvakles. Sugavo kelis šamus, keli atitrūko. Emigravęs į Olandiją, neturėjau laisvų lėšų įsigyti plaukiojimo priemonei, todėl draugas mielai paskolino savo guminę vienvietę elektriniu motoru. Sulaukęs išeiginių, spaudžiau „dugną“ Olandijos greitkelyje. Tik saulei priartėjus prie horizonto išplaukiau. Per dvi žūklės valandas sugavau devynis šamus, dar sulaukiau keturių „tuščių“ kibimų. Kai pirmąkart į vienvietę guminę valtį „susitalpinome“ dviese su draugu, jis negalėjo patikėti tuo, ką mato ekrane. Pasirodo, žvejojant iš metalinės, kilimų būdavo triskart mažiau, o tose vietose, kuriose jo echolotas prieš savaitę nerodė jokio veiksmo, tą savaitgalį pavyko sugauti dar bent penkis ūsuočius.
Vietą, laiką, valtį ir meškerę jau turite. Žygiuojame toliau: būtinai reikės vandens aitvaro, arba „parašiuto“, dreifui stabdyti. Gerai, kai nevejuota, tačiau pučiant šiltam brizui kimba pastebimai dažniau. Geriausia masalus plukdyti pasroviui, kad jie vandeny atrodytų kuo natūraliau. Esant vėjeliui, jūsų guminė „pūslė“ arba stovės vietoje (jei vėjas prieš upės srovę), arba plauks pasroviui dukart greičiau. Pirkti aitvarai nėra tobuli, kai kurie iš jų neįtempus pradeda skęsti. Man kelis kartus buvo atsitikę taip, jog vėjeliui nurimus buvau „pakvietęs“ prie masalo ilgaūsį, tačiau skęsti pradėjęs firminis aitvaras sumaišė visas kortas. Todėl greitai pirkinys buvo „nurašytas“ – net ir dabar naudoju savadarbį. Tai tiesiog pusantro metro ilgio bambukinis pagalys, prie jo pritvirtinta polieteleno plėvelė, apačioje – plonos armatūros strypas. Jei kam teko matyti brakonierių „televizorius“, tai panaši konstrukcija, tik vietoj tinklo yra plėvelė. Išeina kvadratinis aitvaras, nuo kurio kampų eina keturios virvelės, kurios surišamos į krūvą irgi pusantro metro atstumu nuo kvadrato kampų. Jei tingėsite gamintis, parduotuvėse tikrai rasite naujos kartos firminių aitvarų, į kurių perimetrą įsiūtas „penoplastas“, kiek žinau, jie tikrai geri, bet aš nesiryžau antrąkart ploninti piniginės.
Pakalbėkime apie masalus. Vienareikšmiškai mūsų platumose geriausias masalas yra perluočių moliuskų mėsa. Jų pilna Nemune, Neryje, tačiau vargu ar pavyks prisirinkti ežeruose. Tai natūralus šamų maistas, o porcijai judesį suteikiu keliais naktiniais sliekais. Kai buvo filmuojama laida apie šamų žūklę, mano mokytojas prašė bent jau to nerodyti, tačiau anokia čia paslaptis dabar, po ketverių metų. Jei neradote moliuskų, tiks ir vynuoginės sraigės arba tiesiog naktinių sliekų kuokštas. Jų sumauti reikia ne vieną, ne du, o visą dešimtį, todėl be perluočių mėsos teks gerokai paploninti piniginę. Gyva žuvelė būtų bene universaliausias masalas, nes tokį pasigauti galima bet kurioje pasaulio upėje, kurioje susiruošėte gaudyti šamus. Tačiau kai šamai pasyvūs, jiems moliuskų mėsa su keliais sliekais yra tikras delikatesas. Žvejodamas užsienyje esu išbandęs ir kitą „tiuningą“ – tarp dviejų vienšakių kabliukų sistemėlės užverdavau keturis šunų maisto „Frolic“ žiedelius. Kadangi jie palaipsniui vandenyje tirpsta, tai puikiai pasitvirtino ne tik olandų žvejams, gaudantiems karpius (vasarą visai ištirpsta per kelias valandas), bet ir šamų viliotojams – kaip geri atraktantai. Naudojant masalinę žuvelę, patariu turėti guminį stabdžiuką masalinei žuvelei fiksuoti: pervėrus vienšakiu ar trišakiu kabliuku po nugariniu peleku, ant kabliuko geluonies užmaunamas guminis apskritimas. Aš jų prisidarau iš senų bridbačių, 1 cm skersmens apskritimas bus pats tas. Jis neleidžia srovės sukaliojamam karosiukui atsikratyti kabliuko, o be stabdžiuko taip nutinka, pusdienį kankinant vieną žuvelę, kai pervėrimo vietoje išsiplečia dūris.
Lenkijos žvejų pamėgtas masalas yra varlės, galbūt todėl, jog įstatymai jomis mesškerioti draudžia. Ispanijoje naudojami kalmarai ir vėžiai, o tai taipgi toje šalyje yra nelegalu. Išbandęs esu viską, gal tik kepinto žvirblio neteko pamauti, bet geldelių mėsos ir kelių naktinių sliekų tandemas visad yra vienas geriausių mano masalų.
Echolotas šioje žūklėje yra lyg langas į šamų elgesio pasaulį. Be jo pagauti įmanoma, tačiau tai bus daugiau atsitiktinumas, nei dėsningumas. Geriausi yra tie, kurie kainuos ne mažiau nei tūkstantį litų. Pamanysit, jog reklamuosiu kokį nors modelį – tikrai ne. Per tuos metus išbandžiau begalę skirtingų firmų ir skirtingų modelių. Net ir patys pigiausi „kažką“ rodydavo, bet to tikrai neužtenka. Visiškai netinkami yra tie, kuriuose neįmanoma išjungti fish ID funkcijos. Mums nereikia, kad aparatas pats pieštų žuvelių simbolius, nors ten gali būti ir pernykštis lapas. Svarbu, kad elektronika fiksuotų kiekvieną žuvies judesį. Išjungus fish ID, dar teks ilgokai reguliuoti kontrastą (dažniausiai reikia pasirinkti silpnesnį) ir signalo dažnius (beveik maksimalūs), kol ekranas pradės rodyti viską idealiai. Idealiai – reiškia, taip, kad matytume šamo kilimą nuo pat jo pradinio taško dugne, be pertrūkimų ir trukdžių. Pigesni aparatai teparodo pakilusią „dešrą“ vidury vandens, ir viskas. Mums labai svarbu matyti savo masalą, kuris ekrane piešia ištisinę liniją, kai jo nejudiname, krentančią liniją, kai leidžiame masalą, ir kylančią – jei keliame. Geras echolotas rodys šešių meškeriotojų masalų, užmestų iš dviejų tarpusavyje surištų valčių, linijas. Tai, beje, ekstremaliausia žūklė, kurioje teko pabuvoti, tačiau nė vieno iš mūsų valai nesusipynė ir visiems teko garbė pagauti po šamuką. Įdomiausia tai, kad jei ekranas puikiai rodo, galima iš anksto nusakyti, kada kieno masalą šamas pastvers.Kodėl taip svarbu viską matyti ? Mes juk norime šamą prikalbinti stverti mūsų masalus, o kaip prikalbinti, kai nematai pašnekovo? Kaip minėjau, kai šamas prie masalų – reikalinga visiška tyla, jei toliau kvaksėsite nematydami šamo, jis kils dar aukščiau. Jei matote, kad šamas kyla per stačiu kampu nuo dugno, kur, tarkim, buvo jūsų masalai, jūs visu greičiu privalote masalą pakelti į kitą lygį ir ten sulaukti šamo susidomėjimo. Nematant neįmanoma pagauti visų šitų niuansų, o jie labai svarbūs. Vidutinio kibumo dienomis kibimo scenarijus gana panašus. Pirma – mes sugebame prikelti šamą ir atvilioti jį iki mūsų masalų pirmaisiais pokštelėjimais. Tada seka labai svarbus momentas: jeigu šamas nestvėrė, reikia suduoti vieną kartą kvakle išsyk, kai pastebėjote, jog jo amplitudė pasisuko žemyn nuo masalų. Jei šamas vis vien leidžiasi arba sustojo žemiau masalų, suduokite kvakle kelis kartus. Tinkamai sureguliuoti echolotą galima tik vietoje, kurioje tie šamai gyvena ir maitinasi, arba turėtumėt pažinoti meistrą, kuris jau susireguliavęs. Šiuos elektroninius niuansus palieku jums patiems. Nebūtina pirkti kosmiškai brangių, pasižiūrėkite filmuotos medžiagos apie šamų žūklę – dažniausiai naudojami tik keli modeliai. Sakysit, sutapimas... Schema, pagal kurią pradedu žūklę yra visada panaši – nuplaukęs į vietą, išrenku geriausią maršrutą dreifui. Tada užkabinęs masalus ir nuleidęs maždaug iki pusės gylio, suduodu tris kvaklės smūgius, po penkių sekundžių – dar tris. Veiksmas arba yra, arba tuščia, daužyti vandens kaip išprotėjusiam tikrai nereikia. Kai šamas sureaguoja į kvaklės garsą, tada jau „kalbiesi“ būtent su juo ir privalai reaguoti į jo judesius. Jei jis tolygiai kyla, nieko daryti nereikia, nereikia ir tada, kai jis sustojo prie masalų. Jeigu prašoko masalus, geriau patylėti, kol nusileis žemiau, tada šiek tiek pakelti ir vėl – serija iš trijų pokštelėjimų. Ir visgi pats svarbiausias yra tas vienas vienintelis „pokšt“, kada pastovėjęs, padvejojęs ir negriebęs siūlomo skanėsto, šamas pasuka dugno link, o jūs jam – paukšt per nervų sistemą, ir jis jums – taukšt per kabliukus! Matot, kaip viskas iš tikrųjų paprasta...
Štai ir priėjome liepto galą, o kada gi bus kvaklės eilė? Kaip matote, šitas paslapties aura apgaubtas įrankis pats savaime jums nieko negarantuoja. Tai pigiausias įrankis iš viso to, ko jums reikės „kvakerio“ arsenalui. Tačiau „kvakeris“ be jo – kaip Vanessa Mei be smuiko. Vienų rankose šitas įrankis užgroja, kiti greitai jį padeda į lentyną. Man pačiam, netgi turint dovanotą pavyzdį, teko kelias dienas ant vonios krašto treniruotis, ne kartą veltui vandenį pataškyti, kol pramokau, vėliau – ne vieną buratiną išdrožti, kol supratau visus gaminimo niuansus. Dabar galiu groti beveik bet kuria kvakle, turinčia galvutę ir peilio aštrumo kotą. Didesnis ar mažesnis išlenkimas yra ne toks svarbus, šiuo atveju kvaklės gamybos broką galima ištaisyti rankos riešu. Tiesiog vienomis „groti“ patogu, nuo kitų vargsta ranka. Galvutė gali būti plokščia, išgaubta ar įgaubta – didelio skirtumo nėra, su koteliu kampas gali svyruoti nuo 90 iki 45 laipsnių, tačiau jei kotelio ašmenys nebus aštrūs ir „nepjaus“ vandens, galvutė neturės progos „pokštelėti“ tuose pursluose. Jai svarbu dar ramus, nesujauktas vanduo. Todėl kartais būna gana sudėtinga žvejoti esant stipresniam bangavimui, ne kiekvienam pavyks „pagauti“ bangą. Universaliausias galvutės skersmuo būtų apie 2,5–3 cm, nei per daug išlenkta, nei per daug įdubusi, tinka ir visiškai plokščia. Kotelio ir rankenos ilgį reikia pasirinkti atsižvelgiant į valties borto aukštį ir jūsų fizinius duomenis, čia taisyklė tik viena – turi būti patogu ja „groti“ būtent jums, aišku, jeigu tai daryti jau išmokote. Jeigu norite įsigyti tikrai kokybiškų kvaklių, pabandykite jas užsisakyti iš mano draugo buvusios interneto parduotuvės www.roven.nl. .Kiek žinau, naujieji savininkai ir toliau sėkmingai jomis prekiauja.
Po kelių savaičių vykstu į Olandiją, o vėliau – Ispanijon, kai išeis šitas žurnalo numeris, vėl graušiu emigranto duoną. Nors būti žūklės gidu yra nuostabiausia pasaulyje profesija, tačiau ilgiau užsibuvęs pasiilgstu net lietuviškos žiemos. Tikiuosi, šis straipsnelis padės jums kada nors susikauti su gyvenimo žuvimi gimtinėje, o tuos, kurie nori nuotykių čia ir dabar, kviečiu į svečius. Plačiau apie savaitės atostogas ir žūklę Ispanijoje galite rasti www.ebroguide.com. Nei ūso jums, nei gleivių!
