Jūra. Menkė. Pats sezonas...
Antradienis, 01 Balandis 2014 12:58
Parašė Vidas Vilčinskas
Šis straipsnelis, kaip, beje, ir visi mano straipsniai skirti ne tiems, kurie svarbu tik pabūti gamtoje, bet tiems, kurie žvejodami siekia rezultato.
Maniau, kad savo paslapčių neskubėsiu niekam atskleisti. Pabandyk tuomet gerai pagauti, kai visi panašiai gaudys. Žuvys prisižiūri masalus. Iš kitos pusės – ką parašysiu - daugeliui yra neblogai žinoma. Tik, va , perkaičius straipsnelį, kad dar kažkas gaudo ant Aisės pilkerių – suprantu, kad rašyti tikrai turiu ką.
Taigi, elilę metų drožus Karklę, Uostą, Inkarinę, Šiukšlyną, Nemirsetą ir Šventąją – mano pastebėjimai:
Karklė – tikriausiai pačios populiariausios ir tikrai geros vietos. Menkė laikosi iki 24 m gylio. Optimalu apie 20-22m. Beveik visuomet - ant seklumų, kur aplink vyrauja didesni gyliai. Daugiau saulės šviesos, aktyvesnė visų gyvių vegetacija, tad ir menkė visokius jūrinius vabalus ten rankioja. Kibimo taškai nedideli, bet jų daug. Juos reikia žinoti tiksliai. Reikalingas labai tikslus ir intensyvus kapitono darbas. Tik perėjai per taškelį – iškart vyniojame ir užplaukiame iš naujo. Taip per dieną padarius pusšimtį užplaukimų gali iš kiekvieno po menkę tikėtis. Šiek tiek apgaudyta, tad menkė vyrauja smulkesnė. Pavasarį, joms per žiemą persigrupavus, stambesnių pasitaiko kiek daugiau.
Gan komplikuotas išėjimas iš Karklės. Pilna didelių akmenų, ant kurių ir sraigtą barkštelti ir bangai nusileidus ir laivo šonui ant akmens pasidėjus apsiversti nesunku. Ne kartą teko matyti laivą dugnu į viršų krantan pareinantį ir šalia žmogeliukų galvytes kyšančias. Paskui vaikšto pliažu telefonus ir daiktelius rinkdami. Blaiviems paprastai problemų nekyla. Visų bėdų šaknys – alkoholis.
Beveik visuomet kibimo taškai Karklėje– akmenynai. Jei matai echolote storą akmenų plutą, po laiveliu sekluma, gali beveik 100 proc būti įsitikinęs, kad ten menkės yra. Tuos taškus paprastai žino visi. Taigi, laiveliai eina per juos „bortas į bortą“. Rasti produktyvų nenudrožtą tašką Karklėje tikrai nelengva. Visas veiksmas vyksta gal 4 ar 5 kvadratinių kilometrų plote, apie 7-9km nuo kranto. Taigi, susiorientuoti Karklėje ypatingos žinios nereikalingos. Reikalingas tik GPS prietaisiukas taškui, kai kala per visas meškeres, užfiksuoti ir gal kartais echolotas dugnui pasižvalgyti ir gyliui matyti. Pastarasis jūroje tikrai nereikalingas geras. Piranha Max už 300Lt – visai tiks. Atidirbus taškų vietas ir jis tampa beveik nebereikalingas.
Prieš kokius trejetą metų persimečiau Šventojon. Maloniau, kad nėra to trynimosi borto į bortą. Plotai didžiuliai. Jei tau kimba – niekas skersai neužplaukinėja. Nekimba 8-ame kilometre – bandai 12-ame. Nekimba kairėje –gali eiti penketą kilometrų dešinėn. Senos išbandytos vietos – prie bujaus. Pradedančiajam ten, tikriausiai, ir reiktų suktis. Tačiau per eilę metų radau daug įdomesnių vietų. Surinkta mažiausiai kelių šimtų taškų bazė leidžia dreifo maršrutus susiplanuoti taip, kad eini iškart per visą seriją taškų ir dreifuoti gali ir kilometrą ir du. Šventojoje žuvies gal kiek mažiau, bet ji tikrai stambesnė. Čia nereta ir 3 ir 4 kg menkę išplėšti. Yra buvę atvejų, kad sukimba trys ar keturios tokios. Tuomet tenka laiveliu užplaukti tiesiai ant žuvies ir bandyti kelti į viršų. Mat, dreifuojant laiveliui, toks laimikis atsisako eiti paskui. Šventojoje gan saugu jūroje ir nakčiai pasilikti, ką ne kartą esu daręs. Esi beveik vienas. Niekas neatsitrenks, neužplauks. Šventosios bėda – seklus ir metai iš metų smėliu užnešamas išėjimas iš uostelio. Kenčia ir sraigtai ir variklio aušinimo sistema.
Žūklės įranga. Aš asmeniškai, net neįsivaizduoju, kaip galima žvejoti su nuomuotais įrankiais. Man tai tas kaips kaip ir nežvejoti. Ar neteikia malonumo žūklės subtilybių paieška, azartas ir nesėkmės, sprendimai ir bandymas iš naujo. Ko ten išvis tuomet važiuoti?
Kotas – labai svarbu. Maniškis DAIWA TD90DD, 2,85m. Tikrai reikalingas ne trumpesnis kaip 2,70m. Kitaip dreifuojant ir šokinėjant per bangeles bei masalui atsilikus, vienu pakėlimu nepakaks amplitudės masalui nuo dugno pakelti. Tiesiog nesugaudysite dugno. Manau, kad per paskutinius 4-5 metus rinkoje peržiūrėjau kelis šimtus kotų. Tiesiog buvo apėmęs azartas rasti patį geriausią. Yra dar vienas neblogas Byron Baltic Sea. Dar toks Tide Water iš Romados gal visai nieko, bet kiek per kieta viršūnėlė. Daugiau Baltijai gerai tinkančių kotų rinkoje sutikti lyg ir neteko. Viską apibendrinus, manyčiau, Daivos yra pats geriausias. Apie 250-270Lt. Pradedančiajam galima bandyti ir už 50Lt nusipirkti. Svarbu tik, kad viršūnėlė būtų paminkštinta, o kotas tvirtas be ne per sunkus. Menkės kibimą nelengva nuo dugno kliuvinių atskirti. O su prastu kotu tai išvis tragedija. Aišku, jei lauksite, kol menkė pati pakibs - galų gale tai pamatysite. Tačiau rezultatai bus keliskart kuklesni, nei to žvejo, kuris žvejos „akis išpūtęs“.
Ritė – tik multikas. Nereikalinga „kruta“. Okuma SD-20, Classic arba Convector už 80-180Lt patikimai tarnaus dešimtmetį važiuojant tiek, kiek tik orai leis. Geriau ritė be skaitliuko. Jį netyčia nuspaudus ir suktelėjus rankeną „pareina šaibom“ plastikiniai krumpliaračiai, kurie kartu ir valą ant būgnelio kloja. Plastikiniai jie ten ir brangiausių ričių. Ritė turi būti „draginė“, bet ne „kastinginė“, arba, kitaip tariant, skirta didelei traukai, bet ne mėtymui.
Valas pintas, kokybiškas apie 0,14-0,15mm. Labai svarbu, kad nebūtų per storas. Žvejojant visąlaik tenka kariauti su valo ir masalo atsilikimu. Tuomet efektyviai sugauti dugną labai sunku. Kuo storesnis valas – tuo labiau atsilieka. Tenka didinti svorius, kas visą sistemos jautrumą paverčia niekais ir galop menkina visą rezultatą.
Labai svarbu geras dreifo parašiutas. Optimalus dreifas, tikriausiai, būtų apie 0,6-0,8km/h. Esant stipresniam nei 5m/s vėjui jis gali sustiprėti ikim 1,5-1,6km/h. Didesnis dreifas su subtiliais žūklės įrankiais daro žūklę nebeįmanomą. Kadangi parduotuvėse sunkiai rasite deramo dydžio dreifo parašiutą – greičiausiai teks siūtis patiems. Pripučiamam keturmetriniam laiveliui reiktų apie 4 kvadratinių metrų parašiuto. Geras parašiutas labai praverčia ir staiga atvirioje jūroje pakilus stipriam vėjui. Neleidžia pakelti laivelio krašto nuovėjinės pusės ir laivelio apversti.
Masalai. Pradžia, kaip ir daugumai, buvo 160gr Aisės pilkeris. Paskui jie staiga išlengvėjo iki 60 gramų. Praplėčiau asortimentą iki daug gražesnių. Ant pilkerių kimba. Tas tiesa. Tačiau guminukas - su 40-50 gramų galvakabliu - nepalyginamai efektyviau. Didžiausias guminuko trūkumas – pakirstos menkės atsikabinimai. Atsikabina maždaug keturios iš penkių. Tai užknisa ir žudo. Pavelki keletą metrų – ir vėl nėra. Ir kokių tik išradimų čia nebandžiau. Ir papildomus kablius guminuko papilvėje, ir papildomus prie galvakablio – rezultatas vis vien labai prastas. Sugaišau tam, tikriausiai, šimtus valandų. Ir nelabai tikiu, kad šią problemą pavyks kam nors išspręsti.
Nuo pilkerio atsikabina daug rečiau. Beveik niekad. Tačiau tiek pilkeris, tiek guminukas su galvakabliu labai mėgsta dugno kliuvinius. Ypač – pilkeris. Ir kai per dieną paaukoji apie 20 pilkerių po 17 litų už vienetą – patikėkite – jau nebe juokinga. O visa ta gaišatis bandant atkabinti ir kažkaip masalą išgelbėti visą žūklęs paverčia nervais.
Taigi, keliasdešimt žūklių pravargę su pilkeriais ir guminukais, apsistojome ant krevetės. Trys ilgakočiai kabliukai be jokių „navarotų“. Bet kokios plunksnelės ar blizgučiai tik prastina kibimą. Ant kervetės kimba tikrai labai gerai. Ir tikrai geriau net už guminuką. Rezultatais sumušėme visus rekordus. Jei skaičiuoti visas ištrauktas menkes, tai ir 100 ir daugiau menkių per dieną ne riba. Ir toks rezultatas beveik garantuotas. Tačiau problemų yra ir su krevete. Visų pirma – sistemėlių raišiojimas. Kaip bebūtų – per žūklę kelias palaidoji. Grįžti po kelių parų žūklės – ir vieną vakarą praleidi raišiodamas sistemėles. Trys arba keturi kabliukai. Geriau trys. Per tanki sistemėlė – kimba prasčiau. Optimalu - kabliukai maždaug kas 60cm. Apatinis kabliukas - apie 20-25 cm nuo dugno. Ne aukščiau. Mat, nuo dugno kartais griebia gan stambios plekšnės. Kabliukų pririšimo vietose mažas suktukas. Kabliuko valas nuo suktuko viršutinės kilputės eina aukštyn. Pavadėlis trumpas – apie 4-5cm. Kitaip garbanojasi. Išvis - traukiama menkė mėgsta šlykščiai suktis. Tad pavadėlius susuka ir sugarbanoja taip, kad jau po keletos valandų sistemėlę geriau pasikeisti. Daug laiko praleidau nesigarbanojančio valo paieškai. Tokio neradau. Radau tik tiek, kad kuo valas plonesnis, tuo garbanojasi mažiau. Dabar žvejoju su Qatronu 0,30. Bent per žingsnelį plonesnis dažnai trūksta kertant. Šis ir garbanojasi bene mažiausiai. Didžiausias krevetės trūkumas – menkė ją greit numuša. O kad menkė kibtų, krevetė turi būti ne tik graži, bet dar ir šypsotis. Kabinu krevetę riečiant kabliuku, pradedant nuo pauodegės ir smaigalį iškišant prie galvos tarp kojyčių. Deja, krevetės kupros kiautas labai jau linkęs atšokti ir menkė tada nebeima. Todėl kabindamas kabliuko smaigalį dažnai įveriu ir vėl išveriu į kiauto šoną. Taip laikosi geriau. Bet labai sunku užkabinti minkštos krevetės nesudarkant. Gaudant krevete reikia mažiau plakti kotu. Meškerė dažniausiai padėta specialiame laikiklyje ir tik stebi koto viršūnėlę. Taip krevetė ilgiau išlieka nepažeista. Nepakirtus žuvies, tenka vynioti ir krevetes taisyti. Taigi, su krevete dirbama dirbama ir dar kartą dirbama. Dienai sueina ir 2, o kartais ir 3 kilogramai krevečių. Šventojoje, kur kibimas ne toks intensyvus, kartais pakanka ir kilogramo.
Žvejojant krevete dugno kliuvinių išvengti taip pat nepavyks. Ypač – Karklėje. 20 paliktų sistemėlių per dieną , kaip rašiau ten ne riba. Ypač – jei švinus rutulinius naudosite. Tie labai jau linkę tarp akmenų įstrigti. Šviną paprastai pririšu kiek plonesniu valu, nei sistemėlės valas. Tad atitrūksta tik švinas. Tačiau ir pastarojo gaila. Viskas galop baigėsi tuo, kad iš Aisės švinus su suktuku pradėjome pirkti kibirais po keliasdešimt kilogramų. Paskui apvalius švinus pakeitėme lašo formos. Praradimai sumažėjo iki 10 švinų per dieną. Bet vis vien per daug. Tuomet iš tokio bičiulio Valentino nusižiūrėjau jo naudojamą plastikinę žarnelę, į vidų medžioklinių šratų prifarširuotą. Sako, užkliūva labai retai. Ir tuomet man toptelėjo mintis panaudoti 10mm diametro lydmetalio strypus. Radau. Prisipirkau. Ir tikrai – rezultatai pribloškė. Per keletą dienų Karklėje tepraradau tik vieną šviną. Kliuviniai žūklę Karklėje jau buvo pavertę nebeįmanoma. Šventojoje dar geriau - galiu savaitę pražvejoti su vienu švinu.
Kabliukai , kaip jau rašiau, ilgakočiai, su apvaliu užlenkimu, dažniausiai 2 numerio. Naudoju Kamasan kabliukus 940-tą modeliuką. Turi Salmolita. Brangoki, bet kai pavyko išspręsti sistemėlių praradimus – tapo įperkama.
Menkių sezonas prasideda vos tik jūroje ledų nelieka. Kai kas laukia kol šiek tiek vanduo pašils (iki +7C), tačiau man iškart po žiemos visad būna pačios geriausios žūklės. Balandį ir gegužę menkė renkasi priekrantėje neršti, tad ji laikosi jau nebe 20-24m gylyje bet apie 17-18m. Ir tuo metu stambesnių egzempliorių pasitaiko dažniau. Tačiau ir smulkmės sušilus vandėniui taip pat pagausėja. Galop, jam įšilus iki +15C, visai užpuoja 400gramų menkutės. Pašėlsta plekšnės. Nuo +20 C vandens temperatūros menkės visai nustoja kibti. Tagi, nuo birželio vidurio meškerę dažniausiai padžiaunu. Į rankas vėl paimu tik spalio pabaigoje. Lapkritį - gruodį į priekrantę pradeda rinktis stinta. O paskui ją keliauja ir menkė. Taigi, vėlyvo rudens žūklės kartais taip pat nudžiugina gražiais laimikiais. Nors žuvies aktyvumas būna gal kiek mažesnis nei pavasarį.
Kažkaip sovietmečiu Karklėje nemažai uotų būdavo. Gaudydavo juos neršto metu visokiais trišakiais ir katėmis. Deja, per daug metų Baltijoje nei vieno uoto nesu pakabinęs. Bandžiau ir 5 ir 7 metrų gylyje, kur jie laikosi gegužę. Nieko. Bandžiau velkiaudamas ir lašišų pagauti. Nieko. Gaudžiau ir vėjažuves. Pagavau, bet tikrai ne tiršta jų. Lopinėliai, kurie saulėje mirga vėjažuvėmis nedideli ir juos iš visų pusių laiveliai apsupa. Jokio malonumo tokia žūklė. Taigi, pasiliksiu prie savo, ką taip gerai „įsikirtęs“ esu ir kas man tokį didžiulį malonumą teikia – menkiausiu.
