Apie vėžius ir vėžiavimą
Ketvirtadienis, 25 Liepa 2013 05:33
Parašė siaipzvejys
Nuo seno manyta, kad vėžiai gyvena tik gėluose ir labai švariuose vandens telkiniuose. Tačiau pastaruoju metu jų aptinkama ir Baltijos jūroje, ir miestų taršos paveiktuose telkiniuose. Tokie pokyčiai vyksta ne dėl augančio Lietuvos vėžiagyvių atsparumo. Į Lietuvos vandenis patenka vis naujų vėžių rūšių. Jos čia ne tik aktyviai veisiasi, bet ir veja lauk mūsiškius senbuvius.
Iš viso Lietuvos vandens telkiniuose galima aptikti keturias rūšis vėžių: vietinius plačiažnyplius, siauražnyplius ir invazinius žymėtuosius bei rainuotuosius. Svarbu juos skirti, nes nuo rūšies priklauso, kaip ir kada su vėžiagyviu galima elgtis.
Nuo liepos 16 dienos Lietuvoje oficialiai prasideda plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių gaudymo sezonas. Būtent šios dvi vėžių rūšys yra dažniausiai pateikiamos valgyti, tačiau jų rinkimo kiekis yra ribojamas. Lietuvoje plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius, kurie dažniausiai pateikiami valgyti, galima gaudyti tik tris mėnesius, nuo liepos 16 d. iki spalio 15 d.
Gaudymo sezono pradžioje laimikio gausa priklauso nuo vandens telkinio temperatūros ir oro sąlygų. Jei vanduo telkinyje šiltas, tai vėžiai kiautus spėja pasikeisti iki gaudymo sezono pradžios ir laimikiai bus dideli. Bei jei vasara vėsi, viskas vėluos.
Vėžių mėgstamos gyvenimo vietos yra upeliukai, upės, ežerai. Juos nesunkiai galima rasti ant kieto ir akmenuoto dugno. Kadangi būtent ten, vėžiams lengviausia rasti sau slėptuvę, išsikasti sau duobutę arba urvą.
Vėžių gaudymo vietos – ant dumblėto ar skaidraus dugno, prie smėlėto ar akmenuoto kranto, seklumoje. Ieškoti vėžių reiktu ant akmeningo arba kieto dugno, palei kranto liniją, priekrantės duobėse, natūraliose pagilėjimuose, kur susikerta kietas ir minkštas dugnas, ties užleista akmenine prieplauka, po nuskendusiais medžiais.
Vėžiai gaudomi nuo 30 iki 50 cm gylyje. Įėjimas į jų urvą, kaip dažniausiai, yra paslėptas akmenyse, priekrantės medžių šaknyse ar po nuskendusiais medžiais. Žinoma žvejai gaudo juos ir nuo 1 iki 3 metrų gylyje. Bet didžiausi laimikiai sugaunami seklesnėse vietose, natūraliose duobėse.
Upinių vėžių aktyvumas labai priklauso nuo vandens apšvietimo laipsnio. Tamsiame, neskaidriam vandenyje, kur blogai prasiskverbia šviesa, gaudyti vėžius reikia anksti vakare ir statyti gaudykles apie 15 – 16 val. vakaro. Daugiausiai jų ir bus sugauta į vakarą. Kuo arčiau pusiaunaktis, tuo vėžių sugavimas mažėja ir galiausiai visai sustoja.
Skaidriame vandenyje, kur saulės spinduliai prasiskverbia giliai pro vandenį, vėžius reiktu pradėti gaudyti vėlai vakare. Vėžių sugausite laimikį ir iki vidurnakčio ir ženkliai po vidurnakčio.
Paryčiais vėžių maitinimasis suaktyvėja, bet jis jau būna ženkliai silpnesnis, nei vakare arba naktį.
Oro sąlygos veikia vėžių maitinimosi aktyvumą. Esant apniukus, vėžius pradėti gaudyti ženkliai anksčiau, nei jei būtų giedra. Lyjant, vėžių laimikį sugausite didesnį. Sėkmingas laikas gaudyti vėžius, kai yra šiltos ir tamsios naktys. Žaibuojant ir griaudžiant, vėžių laimikis bus prastas. Netinkamas laikas gaudyti vėžius esant pilnačiai (išskyrus vėlai rudenį), šviesioms ir/ar šaltoms naktims, esant rūkui.
Norint padidinti vėžių laimikį, rekomenduojama ant krantu uždegti keletą laužų (kai gaudoma nuo kranto), arba valtyje įsirengti elektrinį apšvietimą, kai gaudoma tolėliau nuo kranto. Kaip nekeista, bet vėžiams patinka nakties šviesos žaismas ir jie noriai juda link apšviesto masalo.
Vėžiai, kurie tik pasikeitė savo kiautą, yra patys aktyviausi ir alkaniausi. Juos galima sugauti ir dienos metu, nes jie visą parą aktyviai ieško grobio.
Vėžiai mėgsta įvairiausią masalą. Masalui galima naudoti senus lašinius, vištos kepenis, šviežios žuvies gabaliukus ir sugedusią žalią mėsą. Taip pat vėžiai mėgstą keptas ir žalias varles.
Pirmiausia vertėtų prisiminti, kad gaudyti vėžiams, kaip ir žuvims, reikalingas mėgėjiškos žūklės leidimas.
Vėžiai gaudomi pirktiniais ir savadarbiais bučiais. Pirktiniai dažniausiai būna pinti iš virvės su metaliniu korpusu, savadarbiai būna paprastesni – metaliniai arba mediniai ir aptraukti nertu tinklu. Vėžiai taip pat gaudomi ir ir įvairaus pavidalo samteliais, dar vadinamais vėžiatinkliais, vėžių krepšeliais.
Aktyvesniam gaudymui naudojami samteliai, o pasyvesniam bučiukai. Bučiukai paprastai vakare panardinami pasirinktoje vietoje (priekrantėje ar giliau) ir ištraukiami ryte su į jį sulindusiais vėžiais.
Samteliai su pritvirtintu masalu panardinami į vandenį ir kas 15 – 20 minučių iškeliami kartu su masalą užpuolusiais vėžiais. Mažus vietinius vėžius ir netgi visas vietines pateles patartina iškart paleisti. Rainųjų vėžių atgal nepaleidinėkite, nes tai parazitinė vėžių rūšis. Išrinkus iš samtelio vėžius, patikrinamas masalas, ir samtelis panardinamas vėl ten pat, ir po 15 – 20 minučių vėl traukiami. Samteliai statomi pertakose, upeliuose, prie žolių, kerplėšų, akmenų ar šaknoto kranto, kur lėta tėkmė.
Gaudant nuo kranto, labai patogu naudoti samtelius su vienu mediniu lankeliu, pritvirtintu prie nusmailinto kuolelio. Kuolelis prie kranto, kiek siekia ranka, įbedamas į dugną taip, kad samtelio lankelis, o kartu ir masalas priglustų prie dugno. Į neprigludusius prie dugno samtelius vėžiai negali patekti ir laimikio paprasčiausiai nebus.
Vėžiaujant iš valties, nuo tilto arba plausto, patogiau naudoti samtelius su metaliniais lankeliais, nes toks samtelis pats nugrimzta ant dugno. Šie samteliai daromi su vienu arba dviem lankeliais. Prie samtelio lankelio lygiais atstumais pritvirtinamos trys virvelės, kurios samtelio skersmens atstumu, arba ir toliau, surišamos. Prie mazgo pritvirtinama reikiamo ilgio virvė, o pastaroji pritvirtinama prie kartelės. Pakėlus kartelę, prie jos viršūnės pritvirtintas samtelis pastatomas pasirinktoje vietoje, kiek palaukus, stipriu judesiu samtelis iškeliamas iš vandens ir išrenkami vėžiai, o samtelis vėl leidžiamas į dugną.
Prisiminkit, kad, samtelius iš vandens traukiant lėtai, vėžiai dažnai spėja išsilakstyti.
Sugauti vėžiai laikomi kuprinėje, maišelyje arba pintinėje. Norint vėžius išlaikyti gyvus ilgesnį laiką (savaitę ir kartais ilgiau), patartina juos sukrauti į pintinėlę su drėgnomis samanomis ir laikyti vėsioje vietoje, prie +6C vėžiai užmiega ir ilgiau išlieka gyvi. Prieš verdant tikrinkite ar vėžys gyvas, taip pat išvirus vėžius, jei jis buvo gyvas, uodegėlė būna susirietusi.
Gaudant dienos metu, samtelis nardinamas gilesnėj vietoj.
Dėmėsio! Plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius galima gaudyti tik bučiukais ir samteliais! o tokius kaip rainuotuosius vėžius galima gaudyti ir taip. Seklesnėse vietose, kuriose galima laisvai braidyti, maždaug kas 2 metrus ant dugno padedamos negyvos žuvelės ar mėsos gabaliukai. Tuomet laukiama priartėjant vėžių. Prisiartinę rainuotieji vėžiai gaudomi graibšteliu arba tiesiog rankomis. Gaudant gilesnėje vietoje, masalas pririšamas prie nusmailinto kuolelio, kuris įbedamas į dugną, o iš toliau stebima, kai rainuotieji vėžiai masalą apninka, kuolelis pamažu traukiamas iš vandens, ir graibšteliu sugaudomi vėžiai.
Vėžius seniau gaudydavo ir dar vienu primityviu būdu. Šiuo būdu dabar galima gaudyti tik rainuotuosius vėžius, o kiti, nesvarbu koks jų dydis, nedelsiant turi būti paleidžiami. Ant ilgesnės virvutės ištisai pririšami mėsos gabaliukai, ar perveriamas žarnokas. Viename virvelės gale pririšamas svarelis ar akmenėlis, o antrasis pririšamas prie kuolelio, įbesto į žemę, ar medžio šakos. Po 20 minučių, virvelė pamažu traukiama, o kartu ištraukiami ir masalą dorojantys vėžai, kurie surenkami rankomis arba graibšteliu.
Sekliose pakrantėse, kuriose vanduo yra skaidresnis, ypač pavakary, braidant, ropojančius rainuotuosius vėžius galima gaudyti tiesiog rankomis. Rankomis rainuotuosius vėžius taip pat galima gaudyti dienos metu. Jie slepiasi po medžių šaknimis, akmenimis, medžio gabalais, šakomis, kerplėšomis ir kitose pridengtose vietose. Gaudant reikia rainuotąjį vėžį reikia paimti už nugaros. Ranką į urvą reikia kišti atsargiai, nes vėžys visada jame lindi iškišęs žnyples, kuriomis gali skaudžiai sužnybti pirštus. Šiuo atveju taip pat rizikuojate ne tik ištraukti vėžį, bet ir įkišti ranką vandeninei žiurkei ar kitam padarui tiesiai į nasrus ir gana smarkiai susižeisti! Traukti vėžį už žnyplių nepatartina, nes jos dažnai nutrūksta, nors pastarosios vėliau ir atauga, tačiau taip elgtis negerai.
Per parą leidžiama sugauti ne daugiau kaip penkiasdešimt plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių. Taip pat pagauti mažesni nei dešimties centimetrų vėžiai turi būti paleidžiami atgal į tą patį vandens telkinį. Šių vėžių negalima gaudyti kitais žvejybos įrankiais nei specialiais tinklais ar samteliais.
Plačiažnypliai vėžiai – Lietuvos čiabuviai. Iš visų rūšių jie yra labiausiai vertinami dėl skonio ir maistinių savybių. Paprastai šie vėžiai būna tamsiai rudi, kartais pasitaiko ir mėlynų. Lengviausia juos nuo kitų Lietuvoje gyvenančių vėžių atskirti pagal plačias žnyples.
Vėžiai būna aktyvūs naktį, dieną tūno kieto ežero ar upės dugne po akmenimis, šaknimis ar urveliuose. Užauga iki 300 gramų svorio ir dvidešimties centimetrų ilgio. Plačiažnypliai, kaip jautri aplinkos pokyčiams rūšis, 1992-aisias buvo įtraukta į saugotinų gyvūnų sąrašus Europos Sąjungos buveinių direktyvoje. Kai kurie mokslininkai teigė, kad Lietuva – plačiažnyplių vėžių kilimo centras.
Siauražnypliai vėžiai daugiau nei prieš šimtą metų į Lietuvos vandenis buvo perkelti iš Baltarusijos ir Latvijos. Nors siauražnypliai buvo paplitę Europoje, bet Lietuvoje iki tol jų nebuvo.
Ilgų ir siaurų žnyplių savininkai ne tokie išrankūs – jiems netrukdo nei dienos šviesa, nei deguonies stygius, nei sūresnis vanduo. Kadangi vėžiai maitinasi ir dieną, užauga didesni už plačiažnyplius. O ir urvelių bei slėptuvių jiems nereikia rausti – gyvena tiesiog ant dugno dumble. Siauražnyplius galima atskirti pagal baltą ar labai šviesią kūno apačią. Ir, žinoma, pagal siauras žnyples. Kūno viršus būna gelsvai žalias.
Šiuo metu be plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių Lietuvoje dar gyvena žymėtieji ir rainuotieji vėžiai, kuriuos galima gaudyti visus metus, tačiau valgytojų jie mėgstami mažiau.
Siekiant atkurti vis mažėjančią vėžių populiaciją, 1972-aisiais į Europą, o kartu ir Lietuvą iš Šiaurės Amerikos atvežti žymėtieji vėžiai. Jie pasirinkti dėl atsparumo marui, tačiau nebuvo pagalvota, kad atsparūs marui vėžiai patys yra jo nešiotojai ir užkrės Lietuvos senbuvius. Žymėtuosius vėžius galima atskirti pagal savotišką žymę – baltą dėmę ant žnyplių. Žymėtųjų vėžių kiauto viršus ryškiai rudas, apačia raudona, kiautas lygus. Jei gali gyventi dideliame gylyje, slepiasi po akmenimis ar dumble. Šie vėžiagyviai pripažinti invaziniais ir yra naikintini.
Dar vieni invaziniai vėžiai – rainuotieji (pagr. straipsnio nuotrauka). Jie į Lietuvą atsibastė patys, kaip spėjama – iš Lenkijos. Rainuotieji Lietuvoje stebimi nuo 1995-ųjų. Taip vadinami dėl tamsiai raudonų dryžių ant pilvelio. Jų kūnas blyškiai rudas, žnyplės su spygliais, yra mažesni už kitus vėžius. Lietuvoje randami iki 13 centimetrų ilgio. Didelę rainuotųjų populiaciją lemia nereiklumas gyvenamajai aplinkai. Iš visų Lietuvoje gyvenančių rūšių šiems vėžiams mažiausiai rūpi temperatūrų svyravimai, vandens gėlumas, švarumas, slėptuvės ir netgi maistas. Gyviai dryžuotais pilveliais aktyvūs visą parą ir visus metus - netgi žiemą. Mokslininkas dr. A. Burba pasakoja vėžiavęs gruodžio mėnesį ir rainuotųjų pagavęs daugiau nei vasarą. Šių vėžių pagauti įmanoma ir Kuršių mariose bei Baltijos jūros pakrantėje.
Vėžiai yra verdami gyvi, kitu atveju rizikuojama apsinuodyti, mat negyvo vėžio mėsa nedelsiant pradeda gesti. Svarbu vėžius dėti tik į verdantį vandenį - taip jie iškart žūsta ir nesikankina. Jei vėžiai yra verdami greit po pagavimo, jokių specialių sąlygų išlaikyti juos gyvus nereikia. Tačiau norint juos gyvus išlaikyti daugiau nei savaitę, patartina patalpinti juos pintinėje su drėgnomis samanomis, maždaug šešių laipsnių temperatūroje. Tokiomis sąlygomis jie užmiega. Norint įsitikinti, ar virtas vėžys buvo gyvas reikia pasižiūrėti į jo uodegėlę – jei vėžys buvo negyvas, ji išlieka tiesi, jei gyvas – susiriečia.
Paruošta pagal Lietuvos ir užsienio spaudą
