Ar brangu turėti valtį, arba kiek kainuoja biurokratija
Trečiadienis, 20 Rugpjūtis 2014 09:02
Parašė Dalius Rakutis
Dauguma meškeriotojų anksčiau ar vėliau pradeda galvoti apie nuosavą plaukiojimo priemonę. Kad ir kas ką sakytų, ji iš tiesų padidina žvejo galimybes, tačiau reikalauja ir nemažos investicijos. Kainuoja pati valtis, jos variklis (nes anksčiau ar vėliau padarai išvadą, kad irklų galimybės ribotos), jei žvejoji ne tik per atostogas, negali nepagalvoti apie „povandenines akis“ – echolotą, valties transportavimą ir nuleidimą palengvinančias priemones – priekabą, ratukus ir kt. Viskas kainuoja nemažus pinigus, tačiau šį kartą pakalbėkime ne apie juos, o apie tai, kiek atsieina pats valties… turėjimo faktas.
Kol nesusiduri tiesiogiai, viskas atrodo paprasta – nusipirkai valtį, ir plaukiok į sveikatą. Jeigu kalba eina apie irklinę valtį (ačiū liberalams ir asmeniškai Eligijui Masiuliui, dar anoje vyriausybėje inicijavusiems privalomos registracijos irklinėms valtims atšaukimą) – viskas panašiai ir yra. Bet jeigu sugalvosi ant kokios 3 m ilgio valtelės užsikabinti kad ir 2,5 AG benzininį varikliuką, kad iki žūklės vietos reikėtų plaukti ne valandą, o tik 20 minučių, iškart tampi motorinės plaukiojimo priemonės savininku ir esi prilyginamas 16 m ilgio laivo savininkui. Tai yra – laivui privaloma registracija bei techninė apžiūra ir atsiranda galybė papildomų sąlygų. Registracija dar būtų nieko – susimoki vienkartinį 60 Lt mokestį, investuoji į numerių užrašymą ar jų pagaminimą bei užklijavimą, ir baigtas kriukis. Užtat už techninę apžiūrą teks mokėti nuolat. Automobiliui techninė apžiūra privaloma kas dveji metai, o motorinei valčiai iki 2014-ųjų ją tekdavo „pereiti“ kasmet. Šiemet tvarka pasikeitė – naujai valčiai ji galioja trejus metus, po to dvejus, o jau toliau – kasmet.
Techninės apžiūros kaina dar priklauso nuo variklio galingumo. Pavyzdžiui, jei tavo vidaus degimo „tarnas“ tik 5, 10 ar 15 AG galingumo, techninė apžiūra kainuos tik du kartus brangiau nei automobilio – 65 Lt. O jei sieks 30 AG, tik tris kartus brangiau – 95 Lt. Daugiau kaip 100 AG, bet ne galingesnį kaip 150 AG variklį turintis kateris pareikalaus 125 Lt, o dar didesnis – 165 Lt kasmetinių išlaidų, jei, aišku, nėra ką tik atsivežtas iš salono...
Žinoma, reikia nepamiršti: jei su savo valtele nori plaukioti ne vėžlio greičiu, ne stumdamas vandenį prieš save, o normaliai, t. y. glico režimu ir turėti variklį, galingesnį nei 5 AG, – teks pabaigti, kiek girdėjau, apie 1000 Lt kainuojančius kursus ir išlaikius egzaminą gauti laivavedžio liudijimą.
Ne vienas turbūt pasakytų: neturi pinigų – neplaukiok. Motorinė valtis – laisvalaikio ir prabangos prekė. Gal ir teisybė. Bet vis dėlto įdomu, už ką ir kodėl turime taip brangiai mokėti, kodėl daugelyje ES valstybių be jokių laivavedžio liudijimų galima plaukioti su varikliais iki 10 AG, o pas mus – tik iki 5 AG?
Todėl nusiunčiau man (ir, tikiuosi, daugeliui meškeriotojų, neįsivaizduojantiems žvejybos be nuosavos plaukiojimo priemonės) rūpimus klausimus Susisiekimo ministerijai, kuruojančiai vandens transporto ir registracijos sritį. Į klausimus atsakė „Saugios laivybos administracijos prie Susisiekimo ministerijos“ l. e. direktoriaus pareigas ponas Robertinas Tarasevičius.
D. R.: Pagal kokius kriterijus skaičiuojamas nustatytas rinkliavos už plaukiojimo priemonės techninę apžiūrą dydis – kodėl jis realiai yra vos ne dvigubai didesnis nei automobilio apžiūros, nors ne paslaptis, kad daugeliu man žinomų atvejų techninės apžiūros talonas, pasibaigus jo galiojimui, tiesiog perrašomas sumokėjus įmoką ir nė nežvilgtelėjus į pačią valtį?
R. T.: Valstybės rinkliavos dydžiai už vidaus vandenų transporto priemonių įregistravimą Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre (toliau – Registras) ir techninę apžiūrą nustatyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458 „Dėl konkrečių valstybės rinkliavos dydžių ir šios rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“. Pagrindiniai kriterijai skaičiuojant ir nustatant rinkliavos dydį už atliekamas administracines paslaugas yra darbo užmokestis, socialinis draudimas, transporto išlaidos pagal patvirtintą interesantų aptarnavimo grafiką Administracijos darbuotojams vykstant į nustatytas vietoves prie vandens telkinių atlikti motorinių pramoginių ir asmeninių laivų (toliau – laivai) technines apžiūras, juridinę galią turinčių išduodamų dokumentų blankų spausdinimas ir kt. Šiuo atveju negalima lyginti laivų techninės apžiūros rinkliavos dydžio su automobilio techninės apžiūros rinkliavomis. Automobilių techninių apžiūrų centrai yra kiekviename rajone, o štai Administracijos valstybiniai inspektoriai negali bet kur atlikti laivų techninės apžiūros, nes techninės apžiūros atliekamos Lietuvos Respublikos vidaus vandens telkiniuose Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.
Dėl Jums žinomų Administracijos inspektorių piktnaudžiavimo tarnyba atvejų, kai neva pasibaigus laivo techninės apžiūros galiojimui, nepatikrinus laivo išduodami nauji techninės apžiūros aktai, Administracija duomenų neturi.
D. R.: Jau senokai galioja tvarka, kurioje laivavedžio liudijimas yra privalomas norint plaukioti su plaukiojimo priemonėmis, naudojančiomis galingesnius nei 5 AG variklius. Kodėl pasirinktas būtent šis – variklio galingumo kriterijus, o ne, sakykim, laivo ar valties plaukiojimo rajonas, laivo dydis, galimas plukdyti keleivių skaičius ar galbūt kokie kiti veiksniai? Kodėl pasirinkta būtent ši 5 AG galios riba (o ne, sakykim, 10 AG ar 15 AG, kaip yra, bent jau mano žiniomis, daugelyje Vakarų Europos valstybių)? Šį klausimą redakcijai dažnai užduoda žurnalo skaitytojai, motyvuodami tuo, kad su 5 AG varikliu žvejojant dviese iš nedidelės valties (tokiomis žvejoja tikriausiai 90 % Lietuvos meškeriotojų) neįmanoma plaukti „glico“ režimu, todėl judėjimui gaištama daug laiko, smarkiai didėja kuro sąnaudos, dėl per silpno variklio pavojinga plaukioti sraunesnėse upių vietose, kyla kitų nepatogumų. Galbūt kažką šioje vietoje ruošiamasi keisti?
R. T.: Nuostata, kad „mažųjų plaukiojimo priemonių, kurių variklio galingumas yra iki 4 kW (5,4 AG) ir kurios plaukioja Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse, išskyrus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją, laivavedžiams motorinio pramoginio laivo laivavedžio kvalifikacijos liudijimas neprivalomas“ įtvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 311 „Dėl motorinių pramoginių laivų ir kitų motorinių plaukiojimo priemonių laivavedžių rengimo“. Manome, kad dėl saugaus plaukiojimo sumetimų pasirinktas 4 kW variklio galingumo kriterijus ateityje gali būti peržiūrėtas ir padidintas iki 8 kW (10,8 AG), nes tokios galios motorines plaukiojimo priemones, kuriose yra rankinis valdymas (varikliu), nesudėtinga valdyti, ir jos neturi galimybės glisuoti.
D. R.: Buvusi Susisiekimo ministerijos vadovybė atšaukė privalomą irklinių valčių registraciją bei techninę apžiūrą, ši naujiena meškeriotojų buvo sutikta labai palankiai ir, tikėtina, – nemažai jų paskatino įsigyti valtis bei kokybiškiau praleisti savo laisvalaikį. Visgi daugumoje situacijų žvejai nori žvejybai naudoti tegul ir silpnesnius vidaus degimo variklius, nes žvejojant tiek upėje, tiek didesniame vandens telkinyje irklų ar jiems prilygintų elektrinių variklių (tikriau – jų akumuliatorių resursų) galimybės yra labai ribotos. Tačiau norint panaudoti kad ir patį mažiausią – 2,5 AG galios varikliuką, tą pačią valtį būtina registruoti, pereiti nepigiai kainuojančias technines apžiūras, atsiranda kitų biurokratinių reikalavimų, kurie teisiškai sulygina, sakykim, 2,6 m ilgio guminės valtelės turėtoją su 16 m ilgio pramoginio katerio savininku. Be to, pastaruoju metu po truputį populiarėjant itin galingiems – kelių arklio galių elektriniams varikliams, susidaro įstatyminis paradoksas: plaukiant su 3 AG elektriniu varikliu valtis yra dar irklinė, o naudojant 2,5 AG vidaus degimo – jau motorinė. Galbūt tikslinga būtų irklinę valtį ar tikriau – plaukiojimo priemonę, kurios neprivaloma registruoti, apibrėžti ne variklio tipu, kaip yra dabar – vidaus degimo ar ne, o variklio galia?
R. T.: Administracija, mažindama administracinę naštą savo klientams, nuolat inicijuoja laivybą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimus. Nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso nuostata, kad irklinės valtys, kurių ilgis iki 6 m, burinės jachtos, kurių korpusas trumpesnis kaip 6 m, irkliniai turistiniai plaustai, kurių keliamoji galia mažesnė kaip 500 kg, neregistruojami Registre. Nuo 2011 m. liepos 20 d. įsigaliojo Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. V-139 „Dėl Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V-72 „Dėl mažųjų laivų, kurių ilgis iki 10 m, pramoginių ir asmeninių laivų techninių apžiūrų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo gerokai sumažinta administracinė našta šių laivų savininkams, pateikiant laivus techninei apžiūrai. Anksčiau visų laivų, nepriklausomai nuo jų pagaminimo metų, techninės apžiūros buvo atliekamos kasmet, o nuo nurodytos datos naujų (iki vienerių metų nuo pagaminimo datos) laivų su tų pačių metų varikliais, kaip ir automobilių, pirmą kartą atlikta techninė apžiūra galioja trejus metus. Laivų ir jų variklių, nuo kurių pastatymo (pagaminimo) datos praėjo nuo vienerių iki penkerių metų, atlikta techninė apžiūra galioja dvejus metus, ir tik laivų bei jų variklių, nuo kurių pastatymo (pagaminimo) datos praėjo penkeri ir daugiau metų, techninė apžiūra atliekama kasmet.
Siekiant palengvinti naštą laivų savininkams, irklinėms valtims buvo prilygintos valtys iki 6 m ilgio, varomos elektriniais varikliais, kurios yra neregistruojamos ir neatliekama jų techninė apžiūra. Motorinės valtys su įmontuotais vidaus degimo varikliais, nepriklausomai nuo ilgio ir variklio galios šiuo metu yra registruojamos ir nustatyta tvarka atliekamos jų techninės apžiūros.
Lietuvoje vidaus vandens telkiniuose kiekvieną navigacijos sezoną įvyksta nemažai skaudžių motorinių vidaus vandenų transporto priemonių avarijų bei incidentų. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 3-335 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto priemonių avarijų ir incidentų tyrimo taisyklių patvirtinimo“, Administracija vykdo tik įregistruotų vidaus vandenų transporto priemonių avarijų bei incidentų tyrimus. Tiriant avariją ar incidentą, Registro duomenys padeda identifikuoti plaukiojimo priemonę ir nustatyti jos savininką bei kitus parametrus. Motorinės valtys, kateriai, varomi vidaus degimo varikliais, teršia aplinką bei vandenis išmetamosiomis dujomis, kuru ir tepalais. Siekiant sumažinti aplinkos taršą bei užtikrinti saugų plaukiojimą, šioms priemonėms atliekamos techninės apžiūros.
D. R.: Galbūt artimiausioje ateityje nusimato kokių didesnių su laivybos tvarka susijusių pakitimų, įdomių meškeriotojams ir kitiems mažų plaukiojimo priemonių turėtojams, su kuriais norėtumėte juos supažindinti?
R. T.: Prieš kiekvieną navigacijos sezoną Administracija nuolat peržiūri ir tobulina teisės aktus, reglamentuojančius saugią vidaus vandenų laivybą. Tikimės, kad kartu, bendradarbiaudami artimiausioje ateityje surasime abiem pusėms naudingų sprendimų vidaus vandenų laivybos srityje.
Ar įtikino Saugios laivybos direkcijos vadovo gana lakoniškai pateikti argumentai, palieku spręsti jums patiems, norėčiau tik atkeipti dėmesį į vieną dalyką – jei jau pats vadovas sakėsi, kad jo tarnyba svarsto leidimą be laivavedžio liudijimo leisti plaukioti galingesniais, iki 10 AG varikliais, vadinasi, toks nutarimas jau netoli. O tai jau neblogai – šio sprendimo seniai laukia bent jau ežeruose ir upėse plaukiojanti žvejų bendruomenė.
Manome, kad dėl saugaus plaukiojimo sumetimų pasirinktas 4 kW variklio galingumo kriterijus ateityje gali būti peržiūrėtas ir padidintas iki 8 kW (10,8 AG), nes tokios galios motorines plaukiojimo priemones, kuriose yra rankinis valdymas (varikliu), nesudėtinga valdyti, ir jos neturi galimybės glisuoti. Lietuvos Saugios laivybos administracija prie LR Susisiekimo ministerijos.
Kiekvieną žiemą, daugelis mūsų žvejų, negali be žūklės nuo ledo. Ledo stiprumas ir stabilumas, gali dramatiškai pasikeisti, net per kelias valandas, priklausomai nuo oro temperatūros, kritulių, vėjo ir saulės poveikio. Kuo daugiau vienu metu veikia faktorių, tuo didėja rizika įlūžti. Vaikščioti plonu ledu – tas pats kas peilio ašmenimis: tik pastatysi koją ne ten, kur reikia, ir atsidursi po ledu. Gerai, kai ledas perregimas ir iš smulkių įtrūkių galima spręsti apie jo storį vienoje ar kitoje vietoje. Bet jeigu ledas apsnigtas, tai jau labai pavojinga. Po sniegu gali būti bet kas – pavyzdžiui, properša.
Pilkos ir/ar juodos spalvos ledas
Upės ledas
Ką daryti, jei įlūžote į vandenį ?
