Orai Vilnius

Mūšis dėl lietuvos upių

privati.valda

Mūšis dėl lietuvos upių: intriga tęsiasi

 

Visą mėnesį netilo mano telefonas, elektroninio pašto dėžutę pildė laiškai, o pažįstami ir nepažįstami meškeriotojai atakavo klausimais – ar reikės dar atskirų leidimų žvejoti upėse, kaip bus šiemet su šlakių licencijomis, ar tiesa, kad tuoj galios tik vienas leidimas žvejoti visuose vandens telkiniuose. Naujo įstatymo priėmimo peripetijos sukėlė nemažą sąmyšį ir, kaip paprastai būna, apaugo įvairiais pagrįstais ir visai fantastiniais gandais. Blogiausia, kad tegali į tokius klausimus atsakyti labai lakoniškai ir nekonkrečiai – kaip nuspręs Seimas ir Prezidentė, ar – dar palaukime ir paaiškės. Todėl nori nenori, jausdamas kolegų susidomėjimą, pabandžiau sužinoti šį tą daugiau.

Atvirai pasakius, nemėgstu jokia tema rašyti remdamasis privačiais pokalbiais ar juo labiau ne visai oficialia informacija. Mat visada egzistuoja tikimybė, kad galbūt pats kažką ne taip suprasi ir ne taip atpasakosi, suklaidindamas skaitytoją ir padarydamas meškos paslaugą savo informacijos teikėjui. Arba atvirkščiai – pakliūsi ant manipuliuotojo kabliuko, siekiančio savų tikslų ir platinančio tendencingą informaciją. Oficialus interviu žanras arba asmens atsakymai raštu kelia kur kas mažesnį pavojų, kad informacija bus nepatikima – ką jau tavo pašnekovas pasako, už tą pats ir atsako.

Tačiau šiuo atveju, kai kalbama apie įstatymų leidybos kuluarus, įvairias interesų kovas, būsimų įstatymų priėmimo peripetijas ir kitus nelabai viešus ar viešinamus dalykus, interviu žanras nelabai tinka. Politikai ir valdininkai atvirai viešai nekalba, o jei ir kalba, tai siekdami politinių ar kitokių tikslų.

Todėl šį kartą leisiu sau nusižengti principams ir pasidalinsiu tuo, ką pavyko išgirsti, nes tikrai svarbu ir, manau, daug kam įdomu, koks likimas laukia mūsų upių ir jų ruožų ir ar ir toliau bus leidžiama jas nuomoti. Nesidomintiems aktualijomis priminsiu, kad dėl šio ir kitų Mėgėjų žūklės įstatyme numatytų klausimų praeitą mėnesį surėmė ietis dvi aukščiausios Lietuvos institucijos – Seimas ir Prezidentė. Seimas beveik vienbalsiai priimdamas naująjį įstatymą tarė griežtą „ne“ bet kokiai upių nuomai, Prezidentė šį nutarimą vetavo. Kas bus toliau? Tai ir pasistengiau išsiaiškinti telefonu ar susitikdamas su daugiau tą klausimą išmanančiais asmenimis – Aplinkos ministerijos sekretoriumi Vilmantu Graičiūnu, buvusiu ekspremjeru, įtakingu politiku ir taip pat žveju Gediminu Kirkilu ir kai kuriais kitais šį tą daugiau žinančiais.

Pokalbiai su minėtais asmenimis patvirtino anksčiau išsakytą įtarimą, kad pagrindinė priežastis, lėmusi dabartinę situaciją, buvo ne kas kitas, o būtent upių ir jų ruožų nuomos klausimas. Simbolinio mokesčio už žvejybą pensininkams įvedimas buvo įteisintas jau seniau patvirtintuose įstatyminiuose aktuose ir negalėjo būti netikėtas nei Prezidentei, nei jos patarėjams, na, o kitos įstatymo naujovės taip pat panašu, jog vaidino daugiau formaliąją parodomąją funkciją.

Pasitvirtino ir prielaida, kad dėl upių ir jų ruožų nuomos status quo išlaikymo susivienijo dvi organizacijos: „Merkio klubas“ ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, kažkokiu būdu sugebėjusios daryti įtaką Prezidentei. Na, šiuo atveju nesunku suprasti kodėl. Medžiotojų ir žvejui draugijai, ypač kai kuriems jos skyriams, upių ruožų nuoma yra tas pats, kas kokiam „Gazpromui“ dujos: gaudamos be jokio konkurso beveik už dyką savo jurisdikcijon upės ruožą, jos perparduoda teisę jame žvejoti už šimtus tūkstančių, o dabartinėmis kainomis – gal ir per milijoną litų. Už šiuos pinigus galima išlaikyti darbuotojų aparatą ir visai neblogai gyventi. Juo labiau kad ir veikti nelabai yra ką. Jei šių pajamų neliks – ar išliks pati organizacija?

privati.valda.1

„Merkio klubo“ interesai tikriausiai kiti. Oficialiai deklaruojama, kad klubas nuomojasi upę dėl to, kad galėtų apsaugoti ją nuo brakonierių, su kuriais valstybė visai nekovoja, ir papildomai veisiant žuvis palaikyti jos žuvingumą. Pačiam teko girdėti iš pažįstamų žvejų, žvejojusių Merkyje, kad ši deklaracija nėra iš piršto laužta – iš tiesų šis Merkio ruožas saugomas ir gana žuvingas. Klubo nariai teigia, kad jeigu nuomos sutartis su jais nebus pratęsta, jie savo veiklą nutrauks ir upę esą nustekens brakonieriai ir „sliekininkai“. Tačiau klubo oponentai sako ką kita: klubo siekis viso labo tėra tik porai dešimčių labai įtakingų Vilniaus ponų, klubo narių, „priglausti“ geriausias Lietuvos upėtakių ir kiršlių žūklavietes ir neprileisti ten paprastų meškeriotojų. Esą tai daroma ribojant licencijų išdavimą – jų kiekis sumažinamas, kad paprastam mirtingajam sezono metu būtų nelabai įmanoma jų įsigyti. Kitas dalykas – oponentų argumentas, kad trejus metus klubas nesinuomojo Merkio upės ir per tą laiką jokios baisios nelaimės joje neįvyko – nei žuvis brakonieriai išgaudė, nei jų ištekliai sumažėjo. Tad kodėl tai turėtų atsitikti dabar?

 

Bet palikime šį ginčą ramybėje – šiuo momentu kur kas svarbesnis klausimas – kas bus toliau? Pagal įstatymus Seimas turi grįžti prie šio klausimo ir atsižvelgęs ar neatsižvelgęs į Prezidentės argumentus nubalsuoti ir vėl teikti įstatymą Prezidentei. Tik, aišku, klausimas, kada ir ar apskritai šis Seimas jį svarstys? Ponas Gediminas Kirkilas prognozuoja, jog Seimas prie šio klausimo turėtų grįžti dar rugpjūčio pabaigoje, prasidėjus rudens sesijai, ponas Vilmantas Graičiūnas – kad rugsėjo mėnesį.

Pirmieji geri ženklai esą sklinda ir iš Prezidentūros patarėjų pusės – Prezidentė linkusi eiti į kompromisą ir šiuo metu svarstomas variantas, kad nebūtų galima nuomoti tik Nemuno, Neries ir jų didžiųjų intakų (į šį sąrašą įeitų ir Merkys), bet būtų leista nuomoti mažesnes upes.

Žinoma, situacija keičiasi ir šiandien įmanoma tik įžvelgti tendencijas – į kurią pusę einama.

Ponas Vilmantas Graičiūnas pokalbyje paminėjo ir dar vieną idėją, tikriausiai ne vien savo, bet turinčią palaikymą Aplinkos ministerijoje. Jeigu institucijoms nepavyksta sutarti ir nuomonės išsiskiria, gal šiuo klausimu reikėtų pasitelkti mokslininkus. Tai yra – laikinai, keleriems metams sustabdyti visų upių ar jų ruožų nuomą ir atlikti tyrimus, kaip tai paveiks mūsų vandenų žuvis. O tada jau spręsti – nuomoti tas upes ar palikti jas valstybės globoje. Mano galva, ši idėja tikrai verta dėmesio.

Iš savo pusės norėčiau pasiūlyti šiuo klausimu pirmiausia pasiteirauti pačių meškeriotojų. Juk būtent jie, o ne kokie Seimo ar Prezidentūros nariai susidurs su šio sprendimo rezultatais. Kodėl gi nesurengus anketinės apklausos ar balsavimo internete? Neabejoju, kad daugelis kolegų tikrai nuoširdžiai ir mielai atsakytų. Ir tada be brangių tyrimų paaiškėtų, ar žvejai patenkinti dabartinių žūklės upių nuomininkų veikla ar visgi labiau norėtų atiduoti vandenis į valstybės rankas.

Ir pabaigoje dar viena įdomi informacija. Ponas Vilmantas Graičiūnas sakė, kad kažkada į juos kreipėsi viena prancūzų bendrovė, kuri nuomojasi ar anksčiau nuomojosi kažkurį Lenkijos Sano upės ruožą ir domėjosi galimybe išsinuomoti kokį nors didesnės upės ruožą ir mūsų šalyje. Aišku, rimtai tokios galimybės mūsų valdininkai nesvarstė, bet jiems buvo įdomu sužinoti, kas gi domina prancūzus ir kiek už tai jie gali mokėti. Todėl jiems buvo pasiūlytas keliasdešimties kilometrų Nemuno ruožas, bet prancūzai tik palingavo galvą – jie tiek negalį sau leisti, nes biudžetas siekia tik kelis milijonus, todėl jie pretenduotų tik į 2 ar 3 kilometrų ruožą.

Palyginimui galima pasakyti, kad „Merkio klubas“ už 80 kilometrų ilgio Merkio upės ruožo nuomą per metus valstybei sumoka... 80 litų. Čia man šovė dar viena mintis – o jei taip nuomos kainas priartinus prie europinių, gal ir visa ta nuomos problema atkristų?

Dalius Rakutis

Straipsnis iš žurnalo Žvejok 2012. rugpjūčio / Nr.5

Zvejok_05-01

 

viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea