Šių dirbtinių ežerėlių gausu visoje Lietuvoje ir todėl daugelis spiningautojų traukia būtent prie jų. Tačiau išsiruošus čia žvejoti pravartu atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Visų pirma, ties paties telkinio struktūra. Kuo mažesnis užtvankos gylis ir juo gausiau apaugusi vandenžolėmis, tau geriau. Kodėl? Visų pirma, seklesnėse užtvankose ne taip greitai atvėsta vanduo. Automatiškai aktyvesnės yra karpinės žuvys - pagrindinis lydekų maistas. O ir pačių dėmėtųjų plėšrūnių aktyvumas priklauso ne tik nuo oro slėgio, bet ir nuo vandens temperatūros. Kuo šilčiau, tau greičiau jos suvirškina sumedžiotus žuveliokus ir, žinoma, skuba ieškoti naujų. Kaip jau rašiau iš pradžių, svarbu ir tai, kiek gausiai vandens augalais apaugę dirbtiniai vandens telkiniai. Rudenėjant lydekos (ir nebūtinai pačios mažiausios) vis dažniau apsilanko seklumose, prie povandeninių salelių ir vasarą gausiai užželiančiuose ir, atrodytų, beviltiškuose (spiningautojui) plotuose. Čia dar atplaukia maitinti kuojos, aukšlės, karosai, sukinėjasi amžinai alkani ešeriukai, gaudantys jau paūgėjusį mailių. Savaime suprantama, neaplenkia šių vietų ir lydekos. Jas čia gali aptikti net ir tada, kai žolės visiškai sunyksta.
Niekas taip nejaučia gamtos pokyčių kaip dantytosios plėšrūnės. Pajutusios, kad vasarą po laukus šokinėjusios “kvaksės” ima drąsiai nuo krantų pliumpsėti jų migracijos takų seklumose. Plėšrūnes užtvankose vilioja ne tik varlės. Spalio mėnesį teko matyti, kaip šios užtvankoje medžioja ir iš laukų žmonių sodybų link per vandenį plaukiančias peles. Skaidrėjant ir vėstant vandeniui lydekos pamažu apleidžia seklumas ir traukiasi paskui į duobes keliaujančias karpines žuvis. Tačiau lydekas ir tada įmanoma sugauti. Tik jų reikia ieškoti greta buvusios užės vagos. Užtvankose lydekos maitinasi praktiškai taip pat kaip ir ežeruose.
Tačiau… Ne vienerius metus praleidau žvejodamas šiuose telkiniuose ir galiu pasakyti, kad norint jas sugauti užtvankose jau tenka pavargti. Dirbtinis telkinys - ne ežeras, kuriame yra nemažai patogių vietelių tykoti neapdairiai pro šalį praplaukiančių žuveliokų. Todėl jos yra priverstos pastoviai migruoti paskui pagrindinį savo maistą - kuojas (ir ne būtinai paskui jas). Savaime suprantama, todėl pamojuoti irklais ar ilgėliau pavaikštinėti užtvankų pakrantėmis tenka ir mums, spiningautojams. Bet nieko šiais laikais nėra neįmanomo! Masalai čia tinka tokie patys, kaip ir karjeruose ar ežeruose. Aišku, ne visi upėje ar ežere pasiteisinę masalai ir čia gali būti sėkmingi. Pavyzdžiui, man dažnai tenka žvejoti vienoje sąlygiškai nedidelėje užtvankoje Raseinių rajone.
Vienų metų rudenį lydekos čia pradėjo “šaipytis” Iš manęs - į visas anksčiau buvusias sėkmingas sukriukes jos nereagavo. Toks jų elgesys mane labai suerzino. Tačiau užsispyrimo dėka rezultatai[ pagaliau pagerėjo. To priežastis labai paprasta: paprasčiausiai pradėjau siūlyti, atrodytų, visai “nekibius” šiame telkinyje masalus - guminukus ir blizges. Margašonės ėmė noriai atakuoti žalsvus dvišakius tvisteriukus ir sidabru tviskančią nedidelę vartyklę su sparneliais šonuose. Štai ir visa sėkmė. Jei jums nepavyks užtvankoje ar karjere rudenį sugauti lydekos, netikėkite mažiau patyrusių meškeriotojų aiškinimu, kad šiandien lydekos nesimaitina.
Pagalvokite patys. Kaip tai įmanoma, kad staiga visos tam tikro telkinio lydekos vieną dieną paėdė, o jau kitą, būdamos sočios, nustojo maitintis. Taip, dėl įvairiausių gamtos reiškinių jos būna aktyvesnės arba vangesnės. Kaip ir jūs patys: atėjus vidurvasariui ir kepinant saulei juk nepuolate į savo skrandžius pilti karštos ir riebios kopūstų sriubos. Ieškote kažko “lengvesnio”. Panašiai yra ir lydekoms. Net ir esant vangesniam jų maitinimosi laikotarpiui vis tiek, tikiu, jums pakraštyje pavyks sugauti kad ir vieną imamo dydžio margašonę. Tik reikia netingėti ieškoti. Jei jau prakalbome apie lydekų maitinimąsi rudenį tikriausiai reikia pacituoti mano draugo dažnokai kartojamus žodžius: “Jei lydeka alkana, ji griebs bet kokį masalą, kurį jai pasiūlysi”. Jo žodžiuosi yra dalis tiesos. Margašonėms esant itin aktyvioms, jas per visą žvejybos dieną pavyksta sugundyti ne tik skirtingų modelių sukriukėmis, bet ir iš viso skirtingų modelių sukriukėmis, bet ir iš viso skirtingų rūšių masalais.
O jei jau kalbėtume apie konkrečius masalus, tai galiu pasakyti, jog žvejojant užtvankų aukštupiuose lydekas man dažniausiai pavykdavo sudominti 3 numerio geltonomis arba baltomis “agliomis”. Rečiau lydekos atakuodavo “longus”. Neblogai užtvankose jos griebdavo ir “kometas”. Spalvinimo gamos taip pat įvairios. Nors reikia paminėti, kad keletoje žūklių rudenį man neblogų laimikių padovanojo anksčiau skeptiškai vertinti “vibraksai”. Užtvankose, žvejodamas tarp žolių, lydekoms bandau įsiūlyti ir voblerius. Ir tai man neblogai sekasi. Dydžiai ir jų išmarginimai įvairiausi. Lydekų čia yra pavykę sugauti ir 3 cm, ir net 8 cm vobleriais. Žvejodamas vobleriais seklumose juos traukiu paviršiumi darydamas nedideles pauzes. Vieną - du kartus pasuku ritės rankenėlę ir darau pauzę. Taip elgiuosi ne tik todėl, kad vobleris neužkliūtų už vandenžolių, bet toks traukimas (tikriausiai kaip ir jūs patys gerai žinote) gerai vilioja lydekas.
Kaip jau minėjau anksčiau, užtvankose lydekos medžioja ne tik varles, bet ir įvairius graužikus. Aš kol kas dar neturiu peles imituojančio voblerio, tačiau pas labiau patyrusius meškeriotojus tokių jau esame matę. Nagingesniems spiningautojams patarčiau tokius pasigaminti patiems. Dažniausiai tai būna nedidelis vobleriukas be liežuvėlio (nors nebūtinai), aptrauktas kokia nors pilka medžiaga ir pritvirtintas dviem trišakiais. Negaliu kategoriškai teigti, jog šie masalai atneš jums šimtaprocentinę sėkmę. Juo labiau, kad iš 10 savo rankomis gamintų voblerių pavyksta pasidaryti tik vieną “kibų”. Tačiau bandyti verta.
Ne tik karjeruose, bet ir užtvankose gaudant lydekas pravartu pasiimti šiokių tokių pagalbinių prietaisų. Ne, ne tinklą. Juokauju. Kalbu apie graibštus ir kablius. Rudenį yra tikrai didelė tikimybė susigrumti su didele lydeka, be šių pagalbinių prietaisų išlupti ją iš vandens sunkoka. Tuo įsitikinau ir aš pats šių metų liepos mėnesį, kai “pasikinkiau” beveik 8 kg sveriančią lydeką. Kol kovojau su ja, visai negalvojau apie kablį, nei apie graibštą. Tačiau prisitraukus prie valties daugiau nei metrą siekiančią margašonę, nenoromis pagalvojau: “O kaip aš ją įkelsiu?”. Kaip jau minėjau, po ranka neturėjau nei vieno tinkamo pagalbinio įnagio. Ką gi, teko kišti ranką po žiaunomis ir įversti margašonę į valtį. Nors, atrodytų, tai padariau švelniai, tačiau vienas pirštas dar ilgokai gijo. Todėl remdamasis karčia savo patirtimi siūlau neužmiršti grabšto ar kablio. O jei šie įnagiai, jūsų nuomone, jūsų automobilyje užima per daug vietos, paieškokite kur nors nereikalingų rūbų maišelyje laikomos senos odinės pirštinės. Užteks vienos - pavyzdžiui, kairei rankai. Pasinaudoję ja ne tik ištrauksite didesnę margašonę, bet ir pirštai liks sveiki.