Kažkada rašiau apie įvairias galvakablių formas. Kadangi norom nenorom tenka aplankyti daugelį Vilniaus bei Kauno žūklės prekių parduotuvių, kurį laiką vis nusipirkdavau iki tol nematytų, nebandytų galvakablių. Išmėginau juos žūklėje ir, atvirai pasakius, tenka pripažinti, kad šratas yra universaliausia forma, tad mūsų spiningautojų „linksniavimas“ dėl konservatyvumo iš tiesų neturi jokio pagrindo. Taip, sutinku, kai kurios galvakablių formos tam tikromis žūklės sąlygomis gali būti pranašesnės, tačiau tai bus labai specifinis jų pritaikymas. Žinoma, visi tie bandymai nenuėjo veltui, įgavau patirties, bet apsukęs ratą grįžau prie klasikos. Tačiau ir su šrato formos galvakabliais teko paeksperimentuoti. Visų pirma – su jų spalvomis. Skamba tikriausiai keistai, bet žvejodamas ultralight masalais, t. y. itin mažais guminukais, bandžiau įsitikinti, kas yra geriau – natūralios švino spalvos galvakabliai ar dažyti (1 pav.), nes pagrindinis laimikis – ešeriai – paprastai labai priekabiai žiūri į kiekvieną smulkmeną. Veikiausiai įdomu, iš kur aš gaudavau dažytų galvakablių? Šiek tiek radau pirkti, tačiau ne tiek, kiek man reikėjo. Kitus nusilakuodavau nagų laku (derėtų tepti bent du sluoksnius). Iš karto pasakysiu, jog sunkius galvakablius lakuoti beviltiška, kadangi jie gali per vieną žūklę nusidaužyti į akmenis. Taigi po kelerių metų eksperimentų nusprendžiau, jog bent jau gaudant ešerius galvakablio spalva gali turėti įtakos kibimui. Galbūt tai nėra lemiamas veiksnys, tačiau priderintas pagal guminuko spalvą daro masalą natūralesnį arba atvirkščiai – labai ryškus, kontrastuojantis (raudonas, oranžinis, geltonas) su kūneliu gali būti papildomas vilioklis. Tačiau tai ultralight subtilybės, o apie jas aš nepasakosiu. Beje, reikėtų pasakyti, kad švinas yra pakankamai minkšta medžiaga, todėl ant iš jo pagaminto galvakablio lieka plėšrūno dantų ruoželių. Gaudant stambias žuvis netgi įmanoma suprasti, ar guminuką griebė lydeka ar sterkas, nors pats guminukas ir liko nepaliestas, patyrę spiningautojai dažnai daro teisingas išvadas. Tačiau jei galvakablis būtų dengtas emale, o tokių vis dėlto pasitaiko, viso šito nepamatytume.
Kitą gana įdomų bandymą su šrato formos galvakabliais atlikau, jei taip galima pasakyti, netyčia. Kartą ruošdamasis į žūklę tik vakare pamačiau, jog neturiu tomis spiningavimo sąlygomis reikiamų 18 g galvakablių. Turėjau keliais gramais sunkesnių, lengvesnių, netgi minėtų 18 g buvo masalinėje, tačiau pastarųjų galvakablių kabliukai pernelyg ilgi. Ką daryti, juk reikia iš pat ryto būti valtyje? Galėjau pasiskolinti iš bičiulio, su kuriuo kartu žvejosime, tačiau tai ne mano būdui. Išeitį radau – paėmiau dildę ir keletui 21 g galvakablių su tinkamo ilgio kabliukais nudildinau, mano nuomone, nereikalingus 3 g 45° kampu (2 pav. A, B). Tokį kampą pasirinkau sąmoningai, manydamas, jog džigaujant nukritęs ant dugno galvakablis atsistos pakeldamas į viršų ir masalą, o tai sterkaujant turėtų būti privalumas. Nežinau, ar tikrai taip buvo, bet bent jau tą dieną pagavau daugiau nei draugas (vėliau šiais galvakabliais spiningavau dar ne kartą). Dar vienas pastebėjimas – tokie galvakabliai lėčiau skęsta nei idealiai apvalūs, tai taip pat gali turėti įtakos kibimui. Tiesa, upėje lėtas skendimas gali tapti jau ne privalumu, o trūkumu, nes jei tenka trumpais pakėlimais nuo dugno apgaudyti nedidelę dugno atkarpėlę stiprioje tėkmėje arba traukti masalą dugnu, tokie galvakabliai netiks.
Yra dar vienas „chirurginis“ būdas, kurį atlikus nebereikės karabino ir kabliuką su ausele sujungsite vienu žiedeliu. To pavyzdžiuose nepamatysite, kadangi pabandęs šį būdą greitai jo atsisakiau, tačiau jus galbūt tai tenkins. Galima replėmis atsargiai pasukti vieną galvutės auselę 90° kampu ir ji bus horizontalioje padėtyje. Tokios operacijos kartais pavykdavo, o kartais auselės viela paprasčiausiai trūkdavo. Vis dėlto dažniau viskas baigdavosi gerai. Tačiau kabliukų auselės yra gana mažo diametro, tad tekdavo imti mažytį žiedelį, kuris pagamintas iš itin plonos vielos. Pirma, tokių sunku rasti parduotuvėse, antra, užmauti – tikras vargas, o trečia, plona viela nepatvari, todėl užkibus didesnei žuviai žiedelis paprasčiausiai išsitiesindavo.
Ne kartą skaičiau, o ir pats įsitikinau, jog ant ofsetinių galvučių kabliukų užmauti guminukai papildomai linguoja į šonus ir taip susidaro papildomi povandeniniai virpesiai, plėšrūnams tokie masalai atrodo natūralesni (lėtai traukiant išgaunami platūs jų kūnų mostai). Neneigsiu, tiesos (bent jau teorinės) yra. Galbūt tai netgi praktiniai dalykai, kadangi yra buvę, jog guminukus sterkai, lydekos ar ešeriai mieliau čiupdavo tada, kai gaudydavau ofsetinėmis galvutėmis. Tačiau pakirsti juos pavykdavo sunkiau nei spiningaujant paprastais galvakabliais. Taip yra todėl, kad jungtis „kilpelė–žiedelis–karabinas“, laikanti kabliuką, leidžia jam persiversti gyliu žemyn (taip dažniausiai ir nutinka), tai neigiamai atsiliepia pakirtimui. Beje, gaudant su riperiu toks „persivertimas“ nieko gero nežada ir masalui, nes jis plaukia pilvu aukštyn, o juk šio guminuko spalvos dažnai būna suderintos imituojant natūralią žuvelę.
Daug geriau vietoj paprasto kabliuko tvirtinti dvišakį. Žinoma, „persivertimų“ ir čia neišvengsite, tačiau bus lengviau pakirsti, masalas irgi tvirčiau laikysis. Bet ir vėl ta pati problema – o kur gauti dvišakių su labai ilgais koteliais? Namuose galima pasigaminti įvairių kabliukų kombinacijų. 5 pav. matote, kaip tai atrodo. Tai ne mano konstruotos sistemėlės, jos buvo taikytos gaudyti poroloninėmis žuvelėmis, tačiau išbandžiau žvejojant guminukais – visai tiko. Norint tokias pasigaminti, reikia labai daug pastangų, todėl kažin ar verta, žinant, kad kartais per dieną nutrauki visą saują galvakablių ar galvučių. Beje, pastarosios mažiau kliūva už šiekštų, tad čia jau yra privalumas.
Kol kas kalbėjau apie paprasčiausias ofsetines galvutes. Tačiau žūklės prekių parduotuvėse rasite galvučių ir su specialiu segtuku, ant kurio nesunkiai užmausite kabliuko auselę. 6 pav. matote dvi skirtingo tvirtinimo galvutes, abiejų segtukai pakankamai patikimi, tačiau ir jos ne be trūkumų. Kartais (labai retai, bet pasitaiko) užmauti ant jų segtukų kabliukai užsiskersuoja ir masalas plaukia ne paskui ofsetinę galvutę, bet maždaug 45° kampu, tai neigiamai atsiliepia tiek plėšrūno suviliojimui, tiek pakirtimui. Todėl geriausia konstrukcija aš laikau 7 pav. parodytą ofsetinę galvutę. Jų įsigijau vienoje Kauno žūklės prekių parduotuvėje, kitur nesu matęs. Kiek suprantu, tai kažkoks švino ir gerokai kietesnių metalų lydinys, kadangi, kaip matote iš pavyzdžio, šitaip tvirtinant labai greitai praplatėtų esanti galvutėje skylutė ir segtukas iš jos išsprūstų. Minėtos galvutės pakankamai brangios, be to, man nepatinka raudona jų emalė, bet kitokių, deja, nėra. O kad tvirtinimo kilpelės yra centruotos, bet neiškeltos aukščiau išilginės kūno svorio ašies, nėra blogai, praktiškai įsitikinau – tai neturi jokios reikšmės.
Kadangi užsiminiau apie kabliuko kotelio centravimą galvutės atžvilgiu, pratęsiu šią mintį kalbėdamas ir apie galvakablius. Reklaminiuose tekstuose galima rasti teiginių, jog iškeltas aukščiau svorio centro ašies kabliukas yra didelis privalumas, nes, atseit, ant dugno nukritęs galvakablis (jei džigaujame) neprasmenga dumble. Niekis visa tai, nematau jokio skirtumo. Galbūt mažiau smegtų dumble (teorinė prielaida), jei spiningautume labai mažais guminukais palyginus su didele bei sunkia galvakablio galvute, tačiau taip gaudome labai retai.
Gerokai opesnis klausimas – galvakablių užkarpėlės, kurios prilaiko guminuką, kad pastarasis nenusmuktų nuo galvakablio kabliuko. Užkarpėlės būna pačių įvairiausių tipų. Surinkau, ką turėjau savo arsenale (8 pav.), bet tai tėra lašas jūroje. Šia tema ne veltui prabilau, kadangi po kelių ištrauktų žuvų kibus guminukas (ypač jei jis iš labai minkšto silikono) ima slankioti galvakablio koteliu, nebesilaiko. Paprastai taip atsitinka dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – galvakablio užkarpėlės būna pernelyg menkos arba (ir) ant kabliuko kotelio užlietas toks storas sluoksnis švino, jog užmauto masalo viduje atsiranda nepadoriai didelė skylė. 9 pav. puikiai matosi vos ne pleišto formos storas švino sluoksnis ant kabliuko kotelio ir nedidelė trikampė užkarpėlė. Jau iš anksto galima nuspėti, kad masalas nuo tokio galvakablio smuks net neužkibus žuviai. Čia nufotografuoti galvakabliai skirti bent jau 7 cm dydžio guminukams, bet dar didesnė problema iškyla ultralight mėgėjams, patyriau tai savo kailiu. Vyrauja tendencija – kuo mažesnis galvakablis, tuo grubiau jis pagamintas. Kai buvau susižavėjęs spiningavimu smulkiais masaliukais, visada į žūklę nešiodavausi mažą dildelę, su kuria padailindavau tuos grubius „liejinius“ ant galvakablių kabliukų kotelių. Žinoma, dalį jų jau pasiruošdavau prieš žūklę. Geriausi, mano nuomone, yra ploni ir su dviem užkarpėlėmis, kurių viena nukreipta žemyn, o kita – aukštyn. Pasižiūrėję į 8 pav. tokią pamatysite.
Pradėjęs straipsnį mintimis apie galvakablių spalvas, ta tema rašinį ir užbaigsiu. Vėl siūlau pažvelgti į 8 pav. Tikriausiai matote, kad švino atspalviai varijuoja nuo labai tamsaus matinio iki šviesaus blizgančio. Įvairius atspalvius suteikia kitų metalų priemaiša švine. Dėl to jų svoris nesikeičia arba beveik nesikeičia ir nuorodos, kokios masės yra galvakablis, dažniausiai atitinka realybę. Bet tie blizgūs galvakabliai (antrą kartą jau sakau) man nepatinka, manau, kad kai kurioms plėšrūnėms tam tikromis žūklės sąlygomis taip pat. Kai kurie šviesaus švino galvakabliai patamsėja jau po pirmos žūklės, nereikia jų nė mirkyti majoneze (Gintaro Nauckūno receptas) ar kokiame nors cheminiame tirpale, tačiau kiti tviska visą laiką. Kaip minėjau, taip yra dėl įvairių kitų metalų priemaišų švine. Stengiuosi pirkti tamsesnius, bet kai nerandu – žvejoju ir su tokiais. Juk vis dėlto prioritetą teikiu ne spalvai, o kabliuko kotelio ilgiui, kabliuko dydžiui, kokybei ir, žinoma, galvakablio svoriui. Nors ir gaila, tačiau galvakablių pasirinkimas Lietuvoje menkas, netgi tų „tautinių šratinių“.
Romualdas ŽILINSKAS