Žodis „lochas“ prieš kelis šimtmečius buvo vartojamas tik Rusijos šiaurės gyvenančių tautų ir juo buvo vadinami ne žmonės, o … žuvys. Turbūt, teko girdėti, kaip lašišos plaukia į „dauginimosi“ vietas prieš srovę. Pasiekusios reikiamą vietą ir atlikusios misiją, žuvys būna išsekusios, be jėgų, susižeidusiosi į aštrius akmenis ir galinčios plaukti tik pasroviui. Ši bejėgė žuvies būsena, kuria skuba pasinaudoti žvejai, ištraukdami lašišą iš vandens plikomis rankomis, ir vadinta „apsilochinimu“. Tik gerokai vėliau šį žodį ėmė vartoti keliaujantys prekeiviai – „lochais“ jie vadino lengvai apgaunamus valstiečius.
Susitinka danguje du seni žvejai - Alvydas ir Zigmas. Alvis ir klausia Zigmo: na, Zigmai, tai kaip gi tu čia, numirei ??? - Ai, Alvi sušalau... , o kaip tu čia ? Alvydas: aš tai žinokis iš laimės... grįžtu iš žvejybos diena anksčiau, niekam neprasinešęs, žiūriu žmona viena - puoliau žiūrėti spintoje, po lova, niekur meilužio neradau, tai taip ir numiriau iš laimės... Tada Zigmas piktai ir sako: reikėjo šaldytuve pažiūrėti, tai dabar abu būtume gyvi...