Jau po kurio laiko portale pradės verti diskusija apie vėgėlių žūklę. Kažko įspūdingo dar niekas nepasakė ir daugiausiai kalbėsime apie sezono pradžią. Kaip visuomet vieni teigs, kad jau vienur kitur pagaunama vėgėlių, kiti sako - dar anksti. Įdomią nuomonę perskaičiau žvejų platybėse:
"Vėgėlės visada kimba, ypač esant vėsesniam vandeniui, jos nebadauja, bet ne visad jas patogu pasiekti, ne visad lengva suvilioti. Kitas didelis kibimo pikas yra tada, kai jos plaukia neršti - tada jos kimba "žvėriškai". Gal ir taip. Na, bet čia apie moralę ar gaudyti ar negaudyti neršto metu - nediskutuosiu. Vienas žvejas - rašytojas neseniai rašė, kad nedėkingesnės temos, kaip vėgėlės nerasi. Kodėl gi? Susidarė įspūdis, kad niekas nepuola daug šnekėti apie vėgėles dėl vienos priežasties - neturi ką pasakyti. Net konkursėlį portalas suorganizavo- skatino pasisakyti apie vėgėlių žūklės subtilybes. Tačiau daug rašeivų neatsirado. Nemažai žvejų prisipažino, kad išvis niekada dar vėgėlių negaudė ir net neįsivaizduoja, kaip tai daroma. Še tau, kad nori... O dar sako, kad nieko ypatingo toje vėgėlių žūklėje nėra. Taigi, nusprendėme išsiaiškinti ypatumus ir "apšviesti" pradedančius apie vėgėles. Visų pirma - kas per "žvėris" yra vėgėlė. Vėgėlės - vienintelės gėlavandenės menkės. Tai šiaurinių vandenų žuvys. Lietuvoje vėgėlių galima rasti tiek ežeruose, tiek upėse. Daugiausiai jų susirenka nemuno žemupyje, prasidėjus migracijai prieš nerštą. Dažniausiai sugaunamos 0,2-2 kg, užauga net iki 20 kg svorio. Neršia vėlai rudenį ar net žiemą, kai vanduo atšąla iki +1-1,5 °C, kartais neršia po ledu, didžiuosiuose ežeruose, kartais neršia vasario mėnesį. Minta zoobentosu, kitų žuvų ikrais, mailiumi, ėda ir negyvą maistą. Nepaprastai rajos. Kaip vėgėlė atrodo čia neaprašinėsiu, žvilgtelėkite į nuotraukas, kas nematė dar. Kaip žvejojamos Daugiausiai žvejojamos su dugnine meškere. Svarbiausia - kuo tvirtesnis kotas, kuo storesnis valas (0,25-0,3mm, kai kurie žvejai rekomenduoja net 0,4mm), kuo riebesni naktiniai sliekai. Svareliai naudojami 3 - 5 uncijų. Kabliai gali būti ir karpiniai, geriau kai būna su užkarpėle. Be abejo, reikalingi ir signalizatoriai (varpeliai, švieselės ir kt.). Gaudomos ant gyvos žuvelės (kilbukai, pūgžliukai), naktinių sliekų ir varlių. Gaudomos ir su skrituliais, na o nuo ledo ir su žiemine blizgute. Taip pat gaudomos ir su spiningu ant guminukų ir vartiklių. Didesnė tikimybė sugauti vėgėlę ten, kur dugnas žvyruotas. Dažniausiai vyraujanti nuomonė ta, kad vėgėles reiktų gaudyti srovėje, o ne prie kranto. Ypatybės Bene "egzotiškiausias" dalykas vėgėlių žūklėje - pats procesas: gyvenimas palapinėse, gera kompanija, lauželis... Žemaitis (arba Bass - klubo narys ir aktyvus dalyvis diskusijose) pasakojo, kad pažįsta vieną kompaniją, kuri cituoju: "Važioun kekveiną rudenį vėgėlių. Tai, kad užsiimte veitą, nusiveža palapinę su buržuika ir būna iki kol nebegal pažvejuote (praded ledus nešte)". Ir be abejo anot Saugaus (ne mažiau aktyvus diskusijoje klubo narys Vaidas), "su ruginuke, savaime suprantama". Kada..? Vieni sako - svarbiausia, kad nebūtų pilnatis. Kiti sako ne esmė - pilnatis, ne pilnatis, svarbiausia, kad nebūtų giedra. Taigi, kol kas įdomiausia būtų sulaukti išsamesnių paaiškinimų koks gi idealiausias vėgėliškas oras ir mėnulio fazė.