Tai va, Rimantai-šiuo, tamstos, straipsniu-viskas ir atsakyta. Deguonį pumpuoti-būtina... Tik pasistojo klausimas: kuom matuoti tą deguonies kiekį vandenyje?
Žiemą vandens telkinius dengia ledas, ant kurio dažnai slūgso storas sniego sluoksnis. Negiliuose tvenkiniuose ir ežeruose, kur nėra sraunių intakų, kur vanduo gaunamas iš pelkių ar povandeninių srovių, kur gausu augalijos, į žiemos pabaigą smarkiai sumažėja deguonies. Tokiuose vandens telkiniuose prie dugno susikaupia anglies dioksido, metano ir kitų nuodingųjų dujų, nuo kurių dūsta žuvys. Kad žuvys nedūstų, reikia reguliariai tikrinti kiek vandenyje yra deguonies. Pavojinga riba – 4 mg/l deguonies. Jei deguonies yra apie 2,5 mg/l, reikia skubių žuvų gelbėjimo priemonių. Kai deguonies sumažėja iki 1,5 mg/l, žuvų jau neįmanoma išgelbėti. Todėl, kylant žuvų dusimo pavojui, reikia organizuoti vandens aeraciją, t. y. vandenyje pagausinti deguonies. Vieni patikimiausių aeratorių yra stacionariniai ir dažniau naudojami kilnojamieji kompresoriai, kuriais po ledu pučiamas oras. Vandens aeracija gali būti vykdoma pakabinamu valties varikliu. Tam tikslui iškertama eketė, pritvirtinamas variklis, kurio sraigtas visiškai panardinamas į vandenį. Deguonies kiekį telkinyje galima padidinti siurbliu pumpuojant vandenį iš eketės, jį išpilant fontanu ir toliau leidžiant subėgti į kitas eketes. Pastaraisiais metais daug dėmesio pradėta skirti kitokiems deguonies gausinimo vandenyje būdams. Paprasčiausia – nuo ledo paviršiaus buldozeriais valyti sniegą, kuris sustumiamas tarp takų. Žinoma, valant sniegą, ledas turi būti pakankamai storas, kad išlaikytų traktorių. Sniegą reikia valyti tik tose vietose, kur yra augmenijos. Per nuvalytą ledą augalus pasiekia šviesa, jie naudoja anglies dioksidą ir išskiria deguonį. Jeigu numatoma, jog tame telkinyje žuvies nepavyks išsaugoti, patariama ją išgaudyti gaudyklėmis arba graibštais (velkami tinklai netinka) ir perkelti į kitą telkinį. S/