Vėgėlių žūklės ypatumai

Sekmadienis, 08 Gruodis 2013 14:07

Parašė Vidas Vilčinskas

Metai iš metų dar nuo sovietmečio laikų gruodžio pradžią nakimis Nemunas ties Taurage aerodromu sušvinta. Žiburėliai išilgai dešiniojo kranto išilgai viso Nemuno  nuo par Atmatos iki Dubysos. Gaudomos vėgėlės. Viena įspūdingiausių ir egzotiškiausių žūklių tarp nors kiek pažengusių mėgėjų. Šalta, darganota, bet gali per naktį net ir tris ar keturias stambias „varliažuves“ įkirsti. Kiek stambesnė vėgėlė laikoma nuo pusantro – dviejų kilogramų.

Šiemet metai vėgėlėmis „nežydi“. Jų migracija aiškiai vėluoja, tad gruodžio 15 dienos draudimo greičiausiai sulauksime greičiau, nei normalaus kibimo. Domėjimosi skatinamas pavakare nuvažiavau prie Nemuno ir keletą kompanijų pakalbinau. Įspūdžiai – straipsnelio pabaigoje.

Viskas šioje žūklėje savita ir autentiška. Nakties tyla, šatrelė-signalizatorius,  kibimo varpelio skimbčiojimas, kasmetiniai krūmų, kurie per vasarą vėl kažkaip sugeba atkariauti savo plotus,  retinimai prieigai pasidaryti. Ir ilgas ilgas laukimas  nakties šaltyje. Prašvitus saulutei dažnas patraukia namo. Kitas eina nusnūsti. Dažnas sėdi po dvi – tris paras.Aš paprastai žvejoju penkias arba šešias paras.

Rasti vietą prie kranto beveik dviejų šimtų kilomentrų ruože labai labai nepaprasta. Manoma, kad išeiginėmis dienomis gruodį prie Nemuno susirenka keli tūkstančiai vėgėliautojų. O rasti gerą vietą – triskart sudėtingiau. Tenka važiuoti paryčiais, kai silpnesnieji išsiskirsto. Kartais tenka vos ne parą laukti, kol vieta atsilaisvina, kad tik dar kelias paras geresnės žūklės apturėti.

Žvejoju vėgėles jau virš dešimtmečio. Išbandžiau visas tris populiariausias Tauragės  vietas: ties įlanka, Kūma vadinama, žemiau Rambyno ir prie žirgyno. Kūma ypatingais stebuklais nepasižymėjo. Ir privažiavimas prie jos gan sunkus.  Tiesa, kol nebuvo draudimo apie gruodžio pabaigą per dieną yra tekę ir iki 20 vėgėlių įkirsti. Ties Kūma yra senos vėgėlių nerštavietės. Brakonieriavimo mastai klaikūs. Dažnas jose  mėto taip vadinamas kates ir kabina vėgėles už šonų. Vieną tokią nutrauktą ištraukiau ir aš. Foto matote. Tiesa, gruodžio pabaigoje vėgėlė pradeda kibti net ir saulėta dieną. Esu saulei pliskinant nemažai pagavęs ir aš. Dažniausiai patinėliai, kurie yra šiek tiek smulkesni už pateles ir paprastai 1,5kg neviršija.

Rambyno vietos labai labai neblogos. Bene geriausia iš jų – ties medžiu. Tauragiškiai jį tikriausiai žino. Milžiniškas ištręšęs medis tiesiai ant Nemuno kranto. Puikus visas tarpudambis prie medžio, bet geriausia vieta – duobė  iškart už aukštesiosios dambos. Ten galima gal tik dvi meškeres sutalpinti, tačiau kibimas bus daug intensyvesnis, nei kitur ant trigubo kotų skaičiaus. Ties Rambynu taip pat neblogai kimba iškart už upelio prie skardžio. Tik ten jau reikalinga registracija pas pasieniečius.

Žirgynas geras tuo, kad ten yra net kelios labai neblogos vietos. Krantas švarus ir žvejoti patogu. Ir kimba visai neblogai.

Daug kas mėgsta vėgėles gaudyti ir šešiais ir aštuoniais kotais. Paskui kibimų nesugano, varpelių, kol tie skimbčioja, neatsirenka ir vėgėlę „paima“ tik tokiu atveju, jei ji įryja. O vėgėlės įrijimai nėra dažni. Dažniausias scenarijus – patampo ir jei nespėjai pakirsti – meta. O ir pats tampymas dažnai gali tik kelias sekundes tetrukti. Taigi, didelis kotų skaičius dažniausiai nereiškia daugiau žuvies. Visad žvejoju su dviem kotais po du kabliukus ant kiekvieno. Kotai ilgi ir galingi. Staigiai išplėšti iš dugno trijų  ar keturių uncijų šviną nėra paprasta. Tarp pavadėlių atstumas nemažas – apie 2m. Viršutinis pavadėlis beveik metrinis. Tad tokiai girliandai užmesti reikia ir atitinkamo ilgio koto. Valas pintas, apie 0,17-0,18. Tik pintukas geriausiai parodo atsargų vos porą centimetrų vaikštantį vėgėlės kibimą.

Keletą metų labai retai kibdavo ant viršutinio pavadėlio. Vėliau išvis jo buvau atsisakęs. Situaciją pavyko išspręsti ant jo netoli švino poros gramų švinuką uždėjus. Tuomet šis pavadėlis guli ant dugno ir neplazdena pakilęs.

Daug metų dariau klaidas su tolimais metimais. Dabar atsirinkau, kad geriausiais metimas – iškart vos keli metrai už dambos. Mesti tenka beveik į pačią dambą ir kol masalas nusuileidžia – srovė nuneša jį kur reikia. Būtent iškart už dambos, visai prie jos smaigalio sueina visų vėgėlių takai į vieną liniją, kuria jos tą dambą aplenkia. Pataikei ton vieton – kibimas beveik garantuotas. Metimo atstumas turi būti toks, kad liktų kokie 5 ar 7 metrai iki pagrindinės srovės. Labai dažnai vėgėlė kimba vos keliolika metrų nuo kranto, kur laikosi mailius. Taigi, kartais gerą žūklę galite turėti visai naujoje vietoje prasikirtę  krūmus ir užmetę vos 10 metrų.

Kabliukai dažniausiai 2 numerio, ilgakočiai. Naktiniam sliekui suraityti reikia atitinkamo. Labai gerai masalą pagardina pora mėšlinukų prie naktinio. Kartais vieni mėšlinukai net geriau, nei naktinis. Jie smardūs ir vėgėlė juos lengiau randa.

Ir ant ko tik nebandėme gaudyti.... Ir ant galvijų kepenų, ir ant varlyčių, ir ant kilbukų. Pasiteisino gal tik kilbas. Varlytę vėgėlė taip pat kartais griebia, bet labai retai. Buvo toks atvejas – atvažiuojame su senu , dabar jau mirusiu, bičiuliu Juozu žūklės vieton saulėtą dieną apie pietus. Juozas vynioja meškeres ir ruošiasi mesti. Aš gi aiškinu, kad nesąmonėmis vidury dienos neužsiiminėsiu, ir palauksiu pavakarės. Pakrantėje randame keletą mažų negyvų šapaliukų. Juozas vieną užkabina ir užmeta. Verdame sriubą ir šiaip į meškeres  nekreipiame dėmesio. Smūgis per Juozo meškerę ir ji nulekia nuo stovelio. Ištraukia – šapaliuko nebėr. Pamanėme, kad plaukianti šiukšlė. Naujas šapaliukas ir permeta dar kartą. Po penkiolikos minučių vėl smūgis, bet šapaliukas ant kablio. Permeta vėl. Dar po penkiolikos minučių aiškus purtymas ir Juozas kažką pakerta. Eina lėtai, bet jaučiasi didelė masė. Lyg ir nesidaužo. Pritraukus arčiau matosi kažkoks baltas blynas. Pasirodo tai – kilpa susirietusi dvikilograminė vėgėlė pilvu į viršų. Kabliukas įsmigęs į pasmakrę. Vėgėlė dažnau pirmiausia masalą spaudžia prie dugno ir tik vėliau burnon ima. Po pusvalandžio ant to paties šapaliuko įkertą dar vieną.

                             Beje, nuo seno naktimis prie Nemuno ne tik vėgėliaujama, bet ir vagiliaujama. Tik palik atokiau kokį kotą tamsoje – iškart nerasi. Būkite atsargūs. Dažniausiai tai vietinių „pacukų“ darbas, kuriems šis metas yra tikras biznis. Iš manęs kol kas nieko pavogę nėra, nes kotus visad laikau prie savęs, bet kaimynams taip buvę jau ne kartą.

                             Rašydamas šį straipsnelį planavau nuvažiuoti pakalbinti žvejus, kaip kimba prie mano jau minėto medžio žemiau Rambyno.  Išsiruošiame ketvirtadienio vakarą su mano moteryte. Po medžiu stovi prikabinamas vagonėlis ir jame dega šviesa. Pasibeldžiu. Paklausiu ar galima užeiti. Prisistatau, kad rašau straipsnelį ir norėčiau pakalbinti. Viduje dviese. Gerai įkalę. Iškart paklausia, ar aš plaukti mokąs. Atsakiau kad taip ir pasidomėjau kodėl toks klausimas kyla. Tuomet atsako, kad leis man neplaukti. Liežuviai aiškiai pinasi. Matau, kad kalba nesiriša ir išeinu. Einame pakrante dviese kitų žvejų ieškoti. Aš priekyje gal kokius 30 metrų. Atsisukęs matau, kad vienas vagonėlio „ herojų“ kažko įsikibęs į mano moterytę ir tampydamas bando ją ant žemės parblokšti. Per vėją nieko negirdžiu. Pribėgu. „Herojus“ rėkia, kad tu, kūrva, čia mano meškerių nevogsi, aš tave, blet, visą išgražinsiu ir t.t. Pareikalauju, kad paleistų. Nepaleidžia ir rėkia, kad jūs iš čia niekur nepajudėsite ir man už praeitas meškeris atsakysite. Bandau jį nuo moteriškės atplėšti. Smūgiuoja man į veidą. Paskui puola ir abu nugriūvame. Paskui prisideda iš vagonėlio atbėgęs vos ant kojų bepastovįs  pasiplaukiojimo pasiūlovas. Veltis į grumtynes neskuba, bet abiejų grasinimai – vienas už kitą gražesni. Ir užmušią, ir snukius išdaužysią ir t.t. „ Ožka, kūrva, pydare , gaidy“ ir t.t. Pareikalauja mūsų dokumentų. Į mūsų klausimus, ar jie pareigūnai vėl atsako grasinimais. Staiga pirmasis, skambina kažkokiems bičiuliams ir rėkia, kad vagis pagavo. Tuoj prisistato dar dviese ir dabar jau jėgos – keturi prieš vieną. Nuolatiniai grasinimai suurengti čia pat vietoje teismą, užmušti, pakasti ir t.t. Pribėgusieji du lyg šiek tiek blaivesni ir lyg ir bando pirmuosius du raminti. Pirmasis  „laidos dalyvis“ įšoksta mano automobilin ir pasičiumpa mašinos raktelius. Kviečiamės pasieniečius, policiją. Viską tenta daryti pakaitomis su moteriške – aš atsistumdau nuo  įkaušusių žvejų, moterytė skambina.  „Ožkų ir pydarų išvardinimai tęsiasi toliau ir gausiai. Dar kartą mane puoja ir mes vėl ant žemės. Antriesiems pribėgusiems bandau dar kartą viską paaiškinti. Lyg ir supranta. Numoja ranka ir nueina. Dar keli išpuoliai, kol mus randa pasieniečiai. Po to jau policija, pareiškimai ir t.t. Įmetu „ laidos herojų“ veidelius ir automobilio numerį. Abiems nustatytas sunkus girtumas. Tikri žvejai – ką ir bepridursi. Tik aš, jei noriu, kad mano kotų nepavogų – ne vagonėlyje už šimto metrų girtuokliauju, bet prie jų ir sėdžiu.

                             Taigi, meškeres prie Nemuno tikrai vagia. Vėgėlių kibimo nustatyti nepavyko.....

Vidas Vilčinskas