Kas kur kimba 2012 Kovas

Šeštadienis, 31 Kovas 2012 12:21

Parašė Paulius Banys

Į duris jau beldžiasi balandis, nerimastingai norėdamas pakeisti kovą. Ir gerai. Lai nubunda gamta, te sušyla orai, kad pagaliau galėtume išsilaisvinti iš sunkių rūbų, palikti iki kito sezono žieminę ekipuotę ir čiupti į rankas jau atvirojo vandens sezono įrankius. Balandis, ypač jo pabaiga, labai laukiama spiningautojų, kuomet baigsis lydekų gaudymo draudimas, ir visi puls vėl į jų medžioklę. Tačiau kolkas palikime dar jas ramybėje, tegul išneršia sau ramiai, palieka palikuonių. O kolkas galime čiupti į rankas plūdines ar dugnines, ir puikiai gaudyti po žiemos atsigaunančias ir su kasdiena vis geriau kimbančias taikiąsias žuvis. O kur geriau kimba? Tai ir apžvelkime.

Nemune, Gėgėje atplaukusios stintos išvaikė baltąją žuvį. Žinoma, gerai tai, kad užkimba viena kita stinta, bet tik viena kita. O jau norėtųsi ir kuojų, karšių. Beto, labai aukštas vanduo, drumzlinas, tad kol nenusistovės vanduo, nepaskaidrės, matyt, dar neteks pagaudyti pavasarinių kuojų...

Nevėžis. Čia jau naujienos geresnės. Kimba kuojos, tiek, kad ne pačios didžiausios, tačiau kimba. Taip pat ir aukšlės, mūsų gėlųjų vandenų taikioji stinta kimba. Būna tokių dienų, kad trauk kiek spėdamas. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, koks vanduo: jei vanduo kyla, žvejoti net neverta. Ne vienas žvejys šį faktą griežtai užtikrino. Beje, neretai tarp aukšlių ir ešerių pasitaiko ir ešerių, šapalų. Masalas naudojams standartinis pavasarinis, nedideli sliekai ir pinkai – nedidelės rausvos spalvos musės lervos. Geresnis kibimas pastebimas žvejojant dugnine meškere.

Nevėžyje situacija labai panaši, kaip ir Kaune. Ant dugninės meškerės kimba kuojos, nedideli šapaliokai. Būtina pabrėžti tai, jog žuvis kimba tik ant dugninės meškerės. Plūdinė kol kas visiškai neefektyvi. Masalai tie patys. Viena kita žuvis susidomi ir kukurūzu. Tačiau šio masalo dar neįpatingai nori.

Jurbarkas. Volungiškiuose kimba kuojos. Ir ant plūdinės meškerės. Standartinės pavasarinės, ir ant standartinių masalų, pinkų ir sliekų. Žinoma, ir ant paprastų musės lervų kimba. Kad kas kur kitur žvejotų, nesigirdi, nes kolkas visi lekia būtent čia.

Šiauliai. Liūdna sakyti, bet Šiauliuose niūru. Na, žinoma, ne pačiame mieste, bet jo apskrityje, nes gauti žinių, kad kas ką pagautų, nepavyko. Priešingai, gauta informacijos, kaip kas kur nieko nepagavo. Tiesa, važiuojant nuo Šiaulių artimiausiu keliu link Mūšos, joje žvejai sugauna šapalų, kuojų. Žvejoja plūdine ir ant slieko. Žūvų dydžiai įvairūs, kai kurių siekia net iki pusės kilogramo.

Šušvėje, pačioje upėje, labai aukštas vanduo. Ir gausu visokių šiukšlių, tad dar žvejoti neverta. Užtvankoje vanduo taip pat sukilęs, tad kibimo nėra.

Arimaičiuose kol kas tylu, bet neilgam, nes jau ledas baigia dingt, ir jau vyrai galanda kabliukus. Jei orai greit sušils, visi puls ne kuojų, bet karosų gaudyt.

Skirvytėje kimba stintos, tik neaišku ar ilgai, nes kibimas silpsta. Bet, pagauti dar įmanoma. Per dieną 50 žuveliokų vidutiniškai prisirankioti galima, jei netingima.

Panaši situacija verda visoje Lietuvoje. Tik va, orai mūsų nelepina... Viena diena šilta, kitą dieną jau sninga, tai ramu, tai audra. Gamta vis dar spardosi, nepasiduoda ją puolančiam pavasariui. Bet tikėkimės, jog greitu laiku orai sušils, viskas sužaliuos, o nugriaudėjusi pirmoji perkūnija pažadins žemę iš žiemos miego galutinai. Ne tik žemę, bet ir vis dar snaudžiančias žuvis. Ir dar, noriu paprašyti, jog neberizikuotumėte savo gyvybėmis, nebeliptumėte ant ledo. Užtenka jau aukų, užtenka to žiemos potyrio.

Nei žvyno, nei... Iki kito karto.

Paulius Banys