Žvejams verslininkams taip pat nemokai išduodami žvejybos žurnalai, dažnai ne vienas, nes dėl objektyvių priežasčių jie dažnai pasimeta. Vieno žurnalo spausdinimo išlaidos mokesčių mokėtojams kainuoja daugiau nei 30 Lt. Verslininkų tinklai turi būti ženklinami žvejybos įrankių žymekliais, už tai jie taip pat nemoka, apmokame mes – mokesčių mokėtojai. Žvejai verslininkai taip pat nėra įpareigoti įveisti žuvis į vandens telkinį, kuriame vykdo žvejybą. Už kiekvieną versliniais įrankiais sugautą toną žuvies jie dar gauna po 275 litrus dyzelino be akcizo. Todėl nenuostabu, jog tarp šių dviejų žvejų grupių kyla priešprieša, situaciją dar aštrina ir taikomi dvigubi standartai, t.y. verslininkams leidžiama imti tokio dydžio žuvį, kurią žvejas mėgėjas privalėtų paleisti.
Vidaus vandens telkiniuose, neskaitant Kuršių marių, žvejai verslininkai deklaruoja, jog sugauna apie 30t žuvies. Dažnas argumentas, remiantis verslinę žvejyba vidaus vandenyse, yra tas, jog rinka nebebus aprūpinama gėlavandenėmis žuvimis, tačiau šis kiekis yra tik žiupsnelis palyginus su Kuršių mariose ar Baltijos jūroje sugaunamomis žuvimis. Šis žuvies kiekis patenkintų tik kiek daugiau nei 2 tūkst. žmonių poreikius. Tuo tarpu kiekvienas žvejas mėgėjas išleidžia ne vieną tūkstantį litų žvejybos technikai ir per pridėtinės vertės mokestį šalies biudžetą papildo dešimtimis milijonų litų.