Praėjus keletui metų iš šio nuotykio dabar tik pažvengiame. O ir vieno iš dalyvių jau gyvo nebėra. Tačiau tuo metu tai juokinga visai neatrodė. Visgi manau, kad ši istorija verta papasakojimo.
Išsiruošėme Jūron trise. Du iš Vilniaus. Vienas klaipėdietis. Dviem dienoms. Gegužės pabaiga. Vasaros naktys trumpos, bet šaltos. O dienos karštos. Išplaukiant anksti ryte užsitempiau neoprenines bridkelnes. Labai šalta. O ir vanduo dar ledinis. Išmaudo net keliskart kol iš pliažo išeini.
Įsidienojus saulutė kaitina kaip pridera. Bet nusimauti šilumos beveik nepraleidžiančias bridkelnes nėr kada. Vis kimba. Vidudienį jau jaučiu spaudimą smilkiniuose, bet kenčiu ir apsirengęs kaip šiaurės ašigalyje žvejoju toliau. Vakarop galvą įsiskauda rimčiau. Nėr žiūrėta.... Krantan. Greit sutvarkome žuvį ir griūvame pamiegoti.
Kylame ketvirtą, vos porą valandų tenusnūdę. Galvos skausmas toks, kad klykti norisi. Svaigsta. Važiuojant kartais tenka sustoti, nes mirga akyse. Privažiavus prie jūros net keliskart išsivemiu. Aiškiai jaučiu, kad gavau šiluminį smūgį. Šiaip ne taip paruošiu ir nuleidžiu laivą ir krentu paslikas ant suoliuko, šturvalą perduodamas klaipėdiečiui Ovidijui. Vyrai varo Karklėn 7km. Žvejoja. O aš vis paslikas ant suoliuko. Man visai striuka. Kimba ne kaip ir vyrai sumąsto Inkarinėn sulakstyti. 21kilometras. Manęs dar lyg klausia, ar yra degalų, bet aš jau pusiau atsijungęs. Lyg ir pasakau kaip pažiūrėti.
Inkarinėje kimba visai neblogai. Menkė po menkės. Po kelėtos valandų lyg ir pasijuntu šiek tiek geriau. Bandau atsisėsti ir inventorizuoti degalus. Matau, kad mažoka. O vyrams vis kimba. Prisijungiu ir aš. Kartais metu „šliauką“ per bortą, bet atkakliai žvejoju.
Popietė. Degalų likutis neramina. Juolab, kad ir užplaukinėjome daug kartų. Sakau, jog reiktų traukti namo vakaro nelaukiant. Apmaudu, bet taip reikia. Pradeda kilti vėjas. Kaip tik nuo kranto. Bangos įsisiūbuoja. Laivelis prieš bangas eina labai sunkiai. O degalai vis tirpsta. Likus iki kranto apie 10km aiškiai matome, kad liko vos keli lašai. O vėjas nuo kranto vis stiprėja. Apie 7,5km iki tikslo variklis sutrūkčioja ir sustoja. Vartome akis ieškodami sprendimo. Skambiname pažįstamiems, pažįstamų pažįstamiems ir tų pažįstamų pažįstamų bičiuliams. Nieko jūroje nėra. Horizonte vos matosi vienas – kitas laivelis. Prisiskambiname pasieniečiams. „Ar skęstate?“- klausia tie. Tai kad neskęstame.... „O irklus turite?“ . Turime šiokius tokius... „Tai irkluokite“ – ir žvengimas ragelyje.
Išeities lyg ir nėra. Ovidijus sėda ant irklų. Tačiau tai pasirodė sunkiau, nei manėme. Laivas 4,2m. Dešimt metrų prieš bangas – tikras žygdarbis. Po to jį keičiu aš. Ir dar dešimt metrų. Man reguliariai pasidaro bloga, tad vėl krūvis tenka Ovidijui. Mano bičiulis Juozas po širdies operacijos. Jam irkluoti negalima. Matyt iš dyko buvimo pradeda įsijausti į vadovo pareigas. Imasi komentuoti ir reguliuoti. Juozui į gerklę įsikimbu aš. „ Tu čia, zaraza, ne vadovausi...“. Galop tarp mudviejų užverda gan kieta vyriška diskusija. Kur link reiktų sukti, kaip irkluoti, kas teisus, o kas ne. O Ovidijus toliau irkluoja vienas. Kai visai nusikala – pakeičiu, bet man tuoj pasidaro bloga. O Juozas vis nenori užleisti taip sunkiai išsikovotų vadovo pozicijų. O Ovidijus vis irkluoja. Metras po metro. Kantriai ir tyliai.
Pagal GPS matome, kad vargais negalais įveikėme vieną kilometrą. Paskui dar vieną. Tolumoje, bet šone pamatome laivelį. Vėl užverda diskusija – irkluoti link jo ar ne. Kol mes su Juozu vienas kitam į gerklę – Ovidijus jau irkluoja. Iki laivelio virš kilometro. Atstumui mažėjant pradedame rėkti ir švilpti ant liemenių esančiais švilpukais. Juozui aiškiai nepatinka šaižus mano švilpuko garsas ir tas pradeda garsiai reikšti nepasitenkinimą, atseit, ko aš jam į ausį pliupiąs. O Ovidijus vis irkluoja. Siunčiu Juozą po velnių, rėkiame ir švilpiame. Iki Laivelio likus apie 400m jis staiga apsiputoja bangomis, sukteli ratą ir dingsta mums iš akių. Nors bliauk. O Juozas vėl teisus, mat sakęs, kad nereikia link jo plaukti. Ovidijus jau net mėlynas iš nuovargio. Kažkiek bandau pakeisti, bet pora „šliaukų“ per bortą ir prisėdu uodegą.
Niekad nemanykite, kad Jūroje atsitikus nelaimei ar išgriuvus Jums už borto kas nors jus ten pastebės ir išgelbės. Beviltiška. Šniokščia vėjas ir plaka bangos. O ir platybės platybės.....
Krantas maždaug už 5km. Vėl viskas po senovei. Ovidijus kerta 10 metrų po 10 metrų kaip tikras didvyris. Juozas susimąsto vis naujų teorijų ir kažko nepatenkintas burba. Aš pasikeisdamas tai bandau užčiaupti Juozą, tai pavaduoti Ovidijų. Vėl sunkiai stumiamės kilometras po kilometro. Irkluojame jau apie 6 valandas. Priekyje maždaug už kilometro beveik pagal kursą vėl pamatome laivelį. Aiškiai stovi ant inkaro. Irkluojame link jo. Rėkti net bijome, kad vėl savo laimės neišgąsdintume. Likus kokiems 400 metrų pradedame rėkti taip, kad Juozas visai apsipliurpia beburnodamas. Mūsų stebimas laivelis nusiima nuo inkaro, padaro ratą... ir.... pasuka link mūsų. Blemba, vos neapsikakojau iš laimės.
Prikabina buksyru ir paskutinius pusantro kilometro parvelka krantan.
Įsigijau raciją. Ūbavau ūbavau kelias dienas. Nei gyvos dvasios. Pardaviau. Telefonas patikimiau.
Ir atminkite – niekas Jums Jūroje nepadės, jei patys sau nepadėsite. Ten gali pasikliauti tik savimi.
Vidas Vilčinskas