Lietuvos karpininkų asociacijos vadovas Tomas Būdas karpius žvejoja jau daugiau nei 20 metų ir pastaruoju metu deda daug pastangų, jog Lietuvos žvejai išsiveržtų į pirmaujančiųjų gretas tarp geriausių pasaulio karpininkų. 2012 metais Rumunijoje vykusiame Pasaulio čempionate Lietuvos rinktinė užėmė 9 vietą, tai kol kas aukščiausias pasiektas rezultatas. Tomas Būdas sako, jog lietuviai pamažu perpranta šį netradicinį sportą ir turi galimybių lipti aukščiau.
Esate patyręs karpininkas, nuolat dalyvaujate karpių gaudymo varžybose. Kiek metų Jūsų, kaip karpių gaudytojo, karjerai ir kiek varžybų jūsų sąskaitoje?
Pradžių pradžia 1987 metais, kai pagavau pirmą 6 kg karpį, bet rimtai į šių žuvų žūklę pradėjau žiūrėti tik po aštuonerių metų. Sunku suskaičiuoti kiek tiksliai tų varžybų buvo, iš viso apie 50 Lietuvoje ir užsienyje (Lenkijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje, Rumunijoje). Pirmosios mano varžybos buvo "Kur tu karpi" 1999 metais. Didžiųjų karpių varžybos pirmą kartą Lietuvoje buvo surengtos 2001 metais Ilgio ežere šalia Druskininkų, žinoma, ir aš ten dalyvavau.
Tame pačiame Ilgio ežere gavau pirmą gyvenime prizą už žūklę, užėmęs pirmą vietą. Na, o po to dažnai užimdavau I-III vietas įvairiose karpių gaudymo varžybose, namuose suskaičiavau apie 15 diplomų.
Kaip per rūką prisimenu pirmąsias savo varžybas, na o po to sulig kiekvienomis naujomis vis stiprėji. Visai nesvarbu kokia vieta užimta, svarbiau padaryti teisingas išvadas.
Gal galite pateikti apytikslius skaičius rodančius kiek karpių pagaunate per metus? Kaip vertinate savo tobulėjimą ir augimą šioje žūklėje žvelgiant į praeitį?
Per sezoną pagaunu apie 100 laukinių karpių ( varžybinių neskaičiuoju), bet nereikia užmiršti, kad Karpininkų asociacijos nariai vadovaujasi principu ,,pagavai - paleisk“. Tiesa, paskutinį sezoną labai apsileidau, sugavau kur kas kukliau, apie 30 karpių, nes labai stipriai atsidėjau Karpininkų asociacijos veiklai.
Na o tobulėjimui šioje srityje nėra ribų, vien tik sekti pasaulines karpinės žūklės inovacijas nelabai spėju, o kur dar bandymai, išvados. Prisiminus savo pirmuosius startus varžybose, šypsena mano veide atsiranda. Vis pagalvoju – jei tada turėčiau dabartinę patirtį, tai visus prizus šluočiau. Paprastas pavyzdys: prieš 10 metų masalą su meškere užmetę 90 metrų jausdavomės galiūnais, o dabar kartais žvejojame ir 140 metrų nuo kranto. Tokios būtų ir ateities galimybės, po 10 metų juoksiuosi iš šiandienos.
Jau keletą metų esate Karpininkų asociacijos prezidentas. Kokie tikslai ir uždaviniai keliami tokios organizacijos vadovui ir kaip sekasi juos įgyvendinti? Kokie pokyčiai įvyko Lietuvos žvejų pasaulyje karpininkams susibūrus į organizaciją?
2002 metais susikūrus karpininkų asociacijai, pagrindinai mūsų uždaviniai buvo organizuoti karpių žūklės varžybas, tuo pačiu propaguojant principą ,,pagavai-paleisk“ ir vienijant bendraminčius. Šiuo laikmečiu vien tik tuo neapsiribojame. Karpių gaudymo varžybas stengiamės daugiau orientuoti į sportą, siekdami ne tik fizinio pasiruošimo, bet ir aukštos bendravimo kultūros. Smagu, kad tokią žūklę susiejus su sportu, kiekvienais metais atsiranda vis daugiau entuziastų, kurių ir tikslai patys aukščiausi – kuo geriau pasirodyti Lietuvos čempionate ir FIPSed karpių žūklės pasaulio čempionatuose, o tai jau profesionalumo požymiai. Tai ir yra vienas iš dabartinių Lietuvos karpininkų asociacijos tikslų – užsiauginti profesionalus, kad jie garsintų mūsų šalies vardą karpininkų pasaulyje.
Pastebėjau, kad karpininkais tampama pasiekus tam tikrą amžių, jais netampa, pavyzdžiui 21 - erių metų vaikinai, kurie dažniau pasirenka spiningą. O moterys išvis retenybė. Kodėl taip yra?
Vyresni gal todėl, kad tai pasyvoka žūklė, labiau tinkama tiems, kurie daugiau nori poilsio. Bet paskutiniu metu pastebiu didelį jaunesnių žmonių suaktyvėjimą. Na, o moterys apskritai retenybė visame žūklės pasaulyje, bet jos visada laukiamos, junkitės prie mūsų, laukia didelės nuolaidos ir nuostabūs prizai varžybose.
Lietuvos karpininkai šiais metais vėl dalyvavo Pasaulio karpininkų čempionate, šį kartą Rumunijoje, ir užėmė 9 vietą. Pats buvote rinktinės kapitonas. Kokios kapitono pareigos, ko iš jo tikisi komanda?
Kai pirmą kartą dalyvavau pasaulio čempionate Anglijoje (ten Lietuvos karpininkai pirmą kartą dalyvavo oficialiame pasaulio čempionate) sėdėjau uždarytas sektoriuje ir pamačiau mūsų rinktinės didžiausią trūkumą - neturėjome žūklės koordinatoriaus. Kitos šalys turi, o mes ne. Grįžęs asociacijai pasiūliau tokį išsirinkti, išrinko mane. Jau porą metų, kaip asociacijos vadovas vedu Lietuvos čempionatus, o kaip kapitonas stebiu visas komandas, jų taktikas, savitarpio pasikalbėjimus, nuotaikas ir, žinoma, jaukus. Po kiekvienų varžybų ryte, vakare, dieną, naktį ir visus metus dėlioju modelius, kaip reikėtų pasielgti pasaulio čempionate. Na, o visa rinktinė iš kapitono tikisi tik geriausių sprendimų. Tie sprendimai subrandinami gerokai prieš varžybas ir už juos atsakingas kapitonas. Šiemet mūsų užsibrėžtas tikslas buvo patekti į dešimtuką, o sau pasakiau: ,,jei nepatenkame, vadinasi atsistatydinu, nes esu nevertas tokių pareigų“.
Visi kalba, kad rumunai surengė labai aukšto lygio čempionatą. Gal galite pateikti konkrečius pavyzdžius, kas būtent buvo geriau nei kitose šalyse?
Sunku kažkuo vienu išskirti rumunus, nes ir kitos šalys stengiasi nustebinti varžybų dalyvius, bet tai būna vienkartiniai efektai, o Rumunijoje buvo viskas aukščiausio lygio. Pradėkime nuo sutikimo. Tik atvažiavus į stovyklavietę prie Juodosios jūros buvome pakviesti į atidarymo vakarėlį ,ką ten vakarėlis, visas vakaras su rumunų estrados žvaigždėmis, puikiomis vaišėmis ir keptu jaučiu ant laužo. Ryte ekskursija po visą kurortą dviaukščiais autobusais su policijos palyda, tą patį vakarą vakarienė prabangiame restorane vėlgi dalyvaujant kitoms Rumunijos estrados žvaigždėms. Kitą dieną startas prie puikiai įrengto 400 ha. ežero: sektoriuose (iš viso buvo paruošta 70) stovi namukas, didelis skėtis nuo saulės, nutiesti privažiavimai prie kiekvieno sektoriaus ir įrengti kiti patogumai; to nebuvo nė viename pasaulio čempionate. Teisėjavimas aiškus ir griežtas, net terbas teko iškraustyti patikrinimui, kad niekas nieko neįneštų į sektorius. Ginkluotos brigados, panašios į mūsų ARĄ, saugojo įvažiavimus į ežerą. Žuvies svėrimai tikslūs kaip laikrodis ne tik svoriu, bet ir laiko prasme griežtai pagal grafiką. Varžybų dalyviams maitinimas pristatomas į sektorius. Apdovanojimai ir renginio uždarymas naktiniame klube, fejerverkai, kokių nemačiau dar gyvenime. Visą šitą ir dar gal ką praleidau, sudėjus į visumą – įspūdis nerealus, net nežinau, ar kada tokį renginį bepamatysiu. Į visą tai investavo Rumunijos naftos magnatas, o tiksliau, paaukojo 3 milijonus eurų.
Varžybos trunka 72 valandas. Rumunijoje jos išsiskyrė gausiais kibimais, akivaizdu, kad meškeriotojai turėjo daug darbo. Vienam Lietuvos meškeriotojui vidutiniškai teko 36 karpiai, o Rumunijos - net 98. Turbūt tai buvo didelis fizinis krūvis? Kaip supratau Lietuvos rinktinėje keitimų nebuvo. Kodėl pasirinkote tokią taktiką? Ar kitos rinktinės laikėsi tos pačios pozicijos?
Taip, krūvis didelis, bet tam mes jau ruošėmės Lietuvoje ir, manau, pasirengėme neblogai. Pradedant griežtomis Lietuvos varžybų taisyklėmis ir baigiant rinktinės treniruotėmis. Jau iš anksto buvome nusprendę, kad keitimų nebus (išskyrus nenumatytus atvejus, ligas ar pan.), nes gana skaudžiai esame pasimokę Italijoje. Dalyviai šeši, o galimi keitimai – tik du. Darant keitimą, kitam asmeniui reikia laiko, kad normaliai įsijungtų į žūklę, o to laiko, nors varžybos ir ilgos, nėra, nes brangi kiekviena minutė. Žinoma, kitos šalys darė keitimus, bet tikrai ne masiškai, gal kelios komandos, o ir priežasčių mes nežinome.
Per varžybas iš viso buvo sugautos 5231 įskaitinės žuvys, bet labai daug buvo ir mažų karpių, kurie nebuvo skaičiuojami. Galima tik įsivaizduoti, kokia ta vieta žuvinga. Ar toje šalyje daug tokių vandens telkinių?
Įskaitiniai karpiai nuo 1,5 kg. Bet ten buvo labai daug mažesnių, kas labai vargino, bet tai juk sportas. Ir mes ir FIPSed organizatoriai norėtų, kad kibtų tik dideli egzemplioriai, bet nėra pasaulyje nė vieno didelio vandens telkinio, kuriame būtų vien didžiuliai karpiai ir jų būtų labai daug, tiesiog tiršta, kaip šių mažiukų Rumunijos ežere; o tik taip ir ne kitaip yra sudaromos vienodos sportinės žūklės sąlygos visiems varžybų dalyviams. Rumunija apskritai garsėja savo žuvingais vandens telkiniais, o karpiams ten rojus, jie ten veisiasi kaip mūsuose karšiai.
Varžybas laimėjo šeimininkai rumunai. Iš pasakojimų susidaro vaizdas, kad jie tiesiog be perstojo traukė žuvis. Kokia jų sėkmės formulė? Ar tai jaukai ir masalai, prie kurių to telkinio karpiai pripratinti?
Tas pats milijardierius, kuris šefavo šeimininkus, žinoma siekė, kad laimėtų rumunai ir jam nebuvo finansinių kliūčių išmesti į balą dar kokius tai ,,niekingus“ 100 000 eurų pratinant karpius prie vieno ir to paties jauko. Bet... nė vienas pripažintas karpininkas net necyptelėjo, nors apie tai buvo kalbama, bet tik kaip apie mitą. Mitas sugriautas, o rumunai čempionai.
Kokias pastebėjote kitų rinktinių, užėmusių aukštas vietas, sėkmės priežastis. Kodėl, kai kurios rinktinės nuolat pirmauja? Kuo jos stiprios?
Kitų rinktinių geresnės užimtos vietos liudija tik tą, kad jie yra geriau pasiruošę techniškai, t.y. geresnės meškerės, ritės, sektoriuose viskas išdėstyta taip nuosekliai, kad žengus žingsnį į kairę tu pasieki vieną reikalingą daiktą, o dešinėje už žingsnio kitas reikiamas daiktas. Žinoma ir finansinės galimybės mūsų ribotos, mes tiek jaukams pinigų neskiriame. Kai kurių šalių karpių gaudymo tradicijos yra labai stiprios, ten net paaugliai meškeres mėto taip, kaip mūsų grandai.
Jūsų straipsnyje laukarpis.lt skaičiau, jog varžybų pabaigoje pritrūkote boilių ir netyčia pavyko nusipirkti tokių pačių, kokius naudojo rumunai. Būtent tai lėmė kibimų proveržį?
Aš labai gailiuosi, kad neteisingai perdaviau savo mintis apie tą ,,netyčia“ boilių nupirkimą. Mes tiksliai žinojome, ko mums reikia ir viso kurorto žūklės prekėse ieškojome būtent to kvapo, o kad po varžybų pamatėme, kuo rumunai jaukino, tai mus labiau pradžiugino, nei nuliūdino, vadinasi mūsų namų darbas atliktas buvo gerai. Kibimo proveržis buvo ne nuo tų pašarinių boilių, kuriuos turėjo tik viena komanda, o kibo visoms trims mūsų komandoms. Geras kibimas prasidėjo po to, kai viena komanda pamėgino vienos rūšies masalinius boilius (beje irgi rumuniškus). Beje, iki tol jiems nekiba truko net 5 valandas, todėl jie pradėjo mėginti įvairius variantus, ir atrasta informacija pasidalino su kitomis komandomis, tada pradėjo geriau kibti ir kitoms mūsų komandoms, bet tai nebuvo čempioniškas masalas, o tik panašus į jį. Kad masalas įtakoja kibimą, mes visi tai žinome, bet kad taip stipriai – man ir dabar atrodo nerealu. Jei kas kitas papasakotų tokią pasaką – nepatikėčiau.
Pakalbėkime apie Lietuvos biudžetą. Jis 27 000 Lt, tiesa? Minėjote, kad tai labai labai mažai. O kokie kitų šalių biudžetai? Kaip manote, kaip būtų kitęs rezultatas esant gerokai didesnėms investicijoms?
Kitų šalių biudžetai žymiai didesni, apie 50 000 Lt. Bet visos šalys tą biudžetą skirsto skirtingai, kas jaukams, kas įrangai. Savo akimis mačiau, kaip boilių už 20 000 litų per tris dienas iš trijų komandų skrisdavo į vandenį. Mes tam dar nesubrendome nei finansiškai, nei morališkai. Lietuvos rinktinės biudžetas buvo paskirstytas maždaug taip: startiniai mokesčiai sudarė apie 6000 Lt, žvalgyba Rumunijoje ir treniruotė Lietuvoje - apie 3000 Lt, visos komandos ( 11 - os žmonių) kelionė, apgyvendinimas, dalyvių įrangos ( 1,5 tonos) gabenimas apie 14 000 Lt, o jaukams ir masalams kas liko. Kaip matome, jaukams skirta mažiausiai, bet realybė yra tokia.
Kodėl atsisakėte treniruotės? Kaip elgėsi kitų šalių rinktinės? Kokias matote pagrindines mūsiškių klaidas šių metų čempionate? Kokių klaidų Lietuvos rinktinė jau nebedaro, kokias pamokas išmoko?
Visada sakiau ir sakysiu, kad geriausia treniruotė yra varžybos. Ką ir parodė pernykštis čempionatas Italijoje, prieš kurį buvome nuvažiavę ten treniruotis. Tada kibo ant visko, nes nebuvo spaudimo, todėl atsirinkti jaukus buvo neįmanoma. Treniruotė reikalinga, bet tik techninė, o tą galima padaryti ir Lietuvoje. Čia ne tas sportas, kur laimi tik fizinė jėga, karti, saldi patirtis ir sėkmė yra daug svarbiau. Kitos šalys irgi elgiasi labai skirtingai. Mums, žinoma, yra daug kur pasitempti, ypač techniniame pasiruošime, dar yra patirties stoka dalyvaujant tokio rango varžybose. Na, o finansines problemas, nemanau, kad artimiausiu metu išspręsime, bet... tikėjimas yra vienas iš mūsų variklių ir žinau daug pavyzdžių, kai laimima su mažiausiais biudžetais.
Klaidų priveliame visi, visada ir visur, žinoma visas jas pamatome tik po to. Kaip ir minėjau techniškai mes galime ir privalome pasiruošti geriau. Aš ir pats dar mokausi, tai ką kalbėti apie vyrus, kurie kovojo ir nuosekliai klausė mano nurodymų. Ačiū jiems už tai, kad pasitikėjo manimi, o tai ir yra didelis pasiekimas žūklės pasaulyje, kur kiekvienas žvejys yra autoritetas, besivadovaujantis tik jam vienam žinomomis taisyklėmis. O už visas klaidas atsakingas tik aš, todėl ateityje matau daug darbo, kad tų klaidų išvengtume. Jau praėjo tas ,,pirmoko“ sindromas, jau mokame nesižvalgyti, išsižioję iš nuostabos, į kitus, jau mokame laiku priimti teisingus sprendimus. Laikas ir patirtis patys geriausi mokytojai.
Turbūt po kiekvienų tokių varžybų parsivežama kažkas naujo, gero, dar negirdėto. Kas tai buvo būtent šiais metais?
Šiemet nebuvo daug naujovių. Bet vienas dalykas man labai įstrigo, nemačiau nė vieno varžybautojo be ugnelės akyse, kad ir kokią vietą komanda beužimtų, bet kovojo visi iki paskutinės akimirkos, puikiai suvokdami, kad jie atstovauja savo valstybę. Būtent šitas ,,varikliukas“ mus visus ir veža.
Vaida Tulabaitė, 2012 lapkritis