16:12 mano naudai

Sekmadienis, 23 Rugsėjis 2012 13:28

Parašė Audrius Lesinskas

Kaip ir daugelis penktadienių, šis niekuo neišsiskyrė. Po darbo susikrovęs karpinę mantą patraukiau prie vieno Lietuvos vakarų pusėje esančio tvenkinuko, kuriame, pasak vietinių vis matydavosi karpių šuoliai. Prieš tai dvi savaites jaukinęs naujais BH Clam baltyminiais kukuliais numatytą vietą, penktadienio popietę „sėdau“ dviem parom.

Vos tik atvykus prie tvenkinio pamačiau, kad žuvis „vaikšto“. Tai vienur, tai kitur pliaukštelėdavo lydeka, o ešerių pabaidyta smulkmė sukeldavo lygiame vandenyje ratilus. Šeštas jausmas kuždėjo, kad kibs. Na ir mano praktika rodo, jog naujos, neužspaustos vietos paprastai duoda geriausius rezultatus pirmose žūklėse. Kaip vėliau paaiškėjo, aš neklydau, tačiau prisipažinsiu, tokio savaitaglio nesitikėjau. Tačiau apie viską iš eilės.

Nesu prietaringas, gal net sakyčiau ateistas. Kaip buvęs statutinis tarnautojas mėgstu griežtą tvarką, todėl per eilę metų esu išsiugdęs pasiruošimo žūklei eiliškumą ir jo laikausi. Visų pirma pasistatau kėdę ir apie pusvalandį (jei tik leidžia paros laikas) sėdžiu traukdamas dūmą ir stebėdamas telkinį. Stebiu iki tol, kol viduje išgirstu: laikas. Surenku graibštą, meškeres ir kita, kas reikalinga žūklei. Palapinė ir gerbūvis lieka pabaigai.

Taip elgiausi ir tą nuostabų penktadienio vakarą, besidžiaugdamas dar vis šildančios rudeninės saulės spinduliais. Iš anksto šertoje vietoje kyštelėjo nugara. Nespėjau pastebėt- karšis ar karpis, tačiau tai jau džiugino. Nieko nelaukęs paleidžiu sistemėles į šertą vietą ir ramiai toliau tvarkausi.

Sutemo. Pavieniai Delkim signalizatoriaus pyptelėjimai išdavė, jog žuvis šėrimvietėje sukinėjasi, o tai teikė vilčių. Pasigirdo vienas kitas pliūkštelėjimas. Tačiau išganingojo „išvažiavimo“ nebuvo. Vakaro vėsa, prabėgusi darbo savaitė ir grynas oras padarė savo- apie 23 valandą „nulūžau“.

Įdienoja, aprimsta. Pradedu jausti alkį- juk per tokį kibimą dar nepusryčiavau. Pradedu gaminti kavą, tradiciškai verduosi skystai virtus kiaušinius. Vėl išvažiuoja. Tačiau dieną karpiai pasidarė agresyvesni, labiau nenori pasiduoti. Iš eilės seka trys nerealizuoti ištraukimai. Nieko nelaukęs metu lauk pavadėlius, susirišu naujus, vėl šeriu ir pirmyn.

Na o toliau seka maloniausia procedūra- karpio paleidimas. Kadangi žūklėje vadovaujuosi principu pagavai- paleisk, karpis po keletos bučinių grįžta į gimtuosius namus. Pabrėšiu- gimtuosius. Čia jis buvo galbūt įleistas dar tarybų Lietuvos laikais, čia jis augo, tvirtėjo, čia jis turi ir gyventi. Principą pagavai- paleisk aš suvokiu siaurąja prasme. Ir man niekaip nesuprantamas Lietuvos karpininkų elitui priklausančių žvejų noras pervežti karpius į neva saugomą vandens telkinį prisidengiant skambia fraze: kas geriau, karpis kotletams ar pervežamas karpis? Atsakysiu- karpis turi gyventi ten, kur jis sugautas. Taškas.

Po šio karpio sekė dar keletas kibimų, tačiau didesnio nei 20,4 kg. sugaut nepavyko. Matau perskaičiusiųjų paskutinį sakinį besišypsantį veidą ir užduodamą klausimą- dar jam mažai? Ne, nemažai. 16 kibimų per nepilnas dvi paras laukiniame telkinyje ir 12 ištrauktų karpių yra puikus rezultatas, tačiau ... žmogaus pirštai lenkti į save ir tik višta nuo savęs kapsto :-). Todėl natūralu, kad ir man apetitas pakilo bevalgant, o ir sustoti ties šia riba tikrai nesiruošiu.

Linkiu ir Jums, mieli Lietuvos karpininkai apturėti tokį savaitgalį, kokį apturėjau aš. Ir nepamirškite: pagavai- paleisk !!! Ir paleisk ten, kur pagavai.

Audrius Lesinskas

Karpininkų asociacijos valdybos narys