Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Nemuno žuvys

Nemunas

Nemuno žuvis yra tyrinėję ichtiologai. Jie yra pateikę nemaža tarminių žuvų pavadinimų. Tik gaila, kad nenurodyta, kuriose Lietuvos vietose terminai užrašyti. M. Znamierowska – Prüfferowa 1932 m. Druskininkų apylinkėse yra užrašiusi lietuviškų ir lenkiškų žuvų pavadinimų. 1962m. Nemuno žuvų vardus ties Seredžiumi užrašė P. Virakas. Tęsdami minėtų autorių darbą, pateiksime taip pat autorės užrašytus liaudiškus žuvų vardus, liaudies požiūrį į jų ekologiją, paplitimą, išteklius, ekonominę reikšmę ir pan.

Upinė nėgė ( Lampetra fluviatalis L.) (minagas – Seredžius (Vir.), Šakių r., graužavirbė, vingilis – upinės nėgės lerva – Nemuno vidurupys, vingiulė – žemupys. M. Znamierowska – Prüfferowa užrašė, kad nėgių būta Nemune ir ties Švendubre, tačiau daugiausia jų sugaunama Šilutės r. ruože ir , pastačius Kauno HE, prie jos užtvankos, kai vasaros pabaigoje ir rudenį nėgės plaukia aukštyn neršti.

Sturys (Acipenser sturio L.) (eršketas). Sturys XIX a. Nemune buvo dažna žuvis, tačiau tarpukario metais jau retenybė, todėl apie jį tarp Nemuno žvejų sklando beveik neįtikėtini pasakojimai. Petras Petraitis iš Kalnėnų k. (Jurbarko r.) girdėjo pasakojant, kad 6 m. ilgio sturys po Pirmojo pasaulinio karo buvo sugautas ties Sudargu. Kai aštuoni vyrai vos pakrovė jį į vežimą, uodega vilkosi žeme. Vytauto Basčio žodžiais, jo uošvis apie 1935 m. traukiamuoju tinklu sugavęs 300 kg svėrusį sturį, o , pasak P. Povilaičio, žvejys Vincas Burba ant Greičių valkšnos sugavo 200 kg sturį.S. Kolupaila rašė apie 1939 m. ties Vilkija pagauta “pabaisą” – 2,5 m. ilgio, 122 kg svorio su 12 kg juodų ikrų. Žuvį nupirko vienas Kauno restoranas už 700 lt. 1962 m. ten buvo sugauta beveik pūdą (1 pūdas = 16 kg) svėrusi žuvis. Tai galėjo būti sterlė (Acipenser ruthenus L.), kurių 1953 – 1959 m. buvo atgabenta iš Šiaurės Dvinos ir Obės ir įleista į Nemuną.


Lašiša (Salmo salar L.). Tai skaniausia Nemuno žuvis, tačiau vidurupio žvejai tarpukario metais jų sugaudavo mažai. Varėnos r. Švendubrės žvejys Antanas Suraučius tvirtino, kad per savo gyvenimą yra sugavęs tik dvi lašišas po1,5 kg, o Alytaus r. Mižonių k. žmonės sakė, kad, kol nebuvo tinklų, lašišą nebent tik kas sužeistą rasdavo. Kauno HE užtvanka uždarė kelią lašišoms į Nemuno vidurupį.
Žemupyje, ties Kalnėnais (Jurbarko r.), lašišos pasirodydavo nuo rugpjūčio pusės.
Jos būdavo labai didelės, todėl žmonės jas praminė mandulinėmis, nes tuo metu kaip tik statydavo rugius į gubas (mandulius). Daugiausia tuo metu eidavo kriūkai, t.y. patinai, taip praminti dėl užriesto apatinio žando, už kurio žuvis užsikabindavo tinkle. Beje, Kriūkai (Šakių r.) taip esą pavadinti lašišos patino garbei. Lašišos buvo laikomos jautriomis žuvimis, nes valtyje užtrokšdavo greičiau negu kitos. Jos vasarą buvo gaudomos tiktai naktį, o spalio mėn. – ir dieną. Esant šviesiai mėnesienai, žuvų būdavo sugaunama mažai, dėl to žvejai mėgo tamsias, vėjuotas naktis. Vilkijos – Veliuonos ruože po Antrojo pasaulinio karo gerose valkšnose (kairiajame krante – priešais salą, po keltu, dešiniajame – ant Panemunės salos) per parą būdavo sugaunama iki 300 kg lašišų, o didžiausias laimikis, Antano Blaževičiaus iš Vilkijos atminimu, buvo prieškario metais, kai vienu metu ištraukė 13 žuvų. S.Kulupaila rašė, kad 1937 m. rugsėjo pabaigoje Vilkijos ir Brūžės žvejai Vilkijos – Raudondvario apylinkėse sugavo apie 240 stambių lašišų, sveriančių ne mažiau kaip 5000 kg, ir už jas gavo apie 17 000 Lt. Stasys Mikšta iš Veliuonos džiaugėsi, kad 1938 m. per vasarą pagavo 39 lašišas. Žvejai minėjo tokias didžiausias pagautas lašišas: Šakių r. Grinaičių k. 1955 m. – 50 kg patinas, Jurbarko r. Molynės k. 1949 m. – 38 kg patinas, ten pat 1974 m. – 26 kg patelė, Jurbarko r., Kalnėnuose, 1938 m. – 26 kg patinas. Mažiausios lašišos svėrė apie 5 kg, vidutinės –patelės – iki 16 kg, patinai – 24 kg. Dabar lašišų Nemuno žemupyje, ypač Šilutės r. ruože, daugiau negu anksčiau dėl to, kad jų žvejyba ribojama.

Šlakys (Salmo trutta L.). Pasak žvejų, Nemuno žemupyje šlakių yra sumažėję.

Upėtakis (Salmo trutta morpha fario L.). 1872 m. Nemunu plaukusiam Zigmantui Gliogeriui (Gloger) sielininkai pasakojo, kad ties Guogų k. upėtakių itin gausu. Znamierowska – Prüfferowa rašė, kad tarpukario metais šių žuvų būta Nemune ties Švendubre. Tik Šilutės r. Girininkų k. žvejys Ervinas Prūsas sakėsi per visą gyvenimą Nemune pagavęs du upėtakius.

Sykas (Coregonus lavaretus L.). Znamierowska – Prüfferowa yra užrašiusi, kad Druskininkų apyl. Nemune pagaunama sygų. Šiuo vardu jos žinomos ir Lazdijų r. Gailiūnų k., kur jas dar vadina kaltais. Lazdijų bei Varėnos r. ruože jie laikęsi Nemuno viduryje ant povandeninių pylimų ir buvo gaudomi vedėjomis.

stintosStinta (Osmerus eperlanus L.). P. Virakas rašė, kad jo vaikystėje Seredžiuje ankstį pavasarį, Nemune išplaukus ledams ir šiek tiek nuslūgus vandeniui, pučiant geram vakarų vėjui, atplaukdavo nuo Klaipėdos žvejai kuršininkai su pilnais boteliais stintų ir kitokių smulkių žuvų. Vyrai nuplaukdavo aukštyn, o jų moterys, apsistojusios prie Ringovės upelio, eidavo per kaimus siūlydamos pirkti žuvų. Už gorčių rugių duodavo pusę gorčiaus stintų. Kai visas parduodavo, plaukdavo namo. Jei pasitaikydavo šaltokas oras, žuvys negesdavo, tačiau jei dienos būdavo karštos, jos pasmirsdavo, bet vis tiek būdavo išperkamos. Žmonės jas gerai nuplaudavo, pasūdydavo ir ant džiovintų kopūstlapių kepdavo karštai iškūrentoje krosnyje. Išdžiūvusios žuvelės būdavo smulkiai sugrūdamos ir dedamos į barščius, taip pagardinant gavėnios valgį. Jau caro valdžia išleido potvarkį, kad visas įvežamas žuvis reikia Jurbarko muitinėje pasverti ir sumokėti muitą. Norėdami gauti kyšių, muitininkai savo nuožiūra skirdavo kontrolės laiką, tad per tas kelias dienas, kol buvo gaištama tvarkant formalumus, žuvys spėdavo sugesti, ir sanitaras liepdavo jas sunaikinti. Dėl šios kliūties kuršininkai stintas į Lietuvą gabenti liovėsi.
Nemuno deltoje stintelių (Osmerus eperlanus m. spirinchus Pallas) būdavo sugaunama tiek daug, kad vietiniai žvejai jomis šėrė kiaules. Didstintės (Osmerus eperlanus eperlanus L.) eidavo balandžio mėn. 3-4 dienas, tačiau dieną jų būdavo pagaunama mažai. Daug stintų ikrų sunaikindavo pūgžliai, vėgėlės, kitokios žuvys. Stintomis minta starkiai, ešeriai, lydekos, unguriai, vėgėlės ir paukščiai. Pokario metais, kai artelių žvejai galėjo žuvauti Nemune iki Plaškių, jie plaukdavo maždaug nuo balandžio 1 d. apie Tilžę dideliais kiekiais gaudyti stintų. Nemuno deltoje ir Kuršių mariose sužvejojama daugiau kaip 90% šių žuvų. Kai pradėdavo pagauti žuvis su žvynais (neršto metu patinus išberia smulkūs spuogeliai), stintų žūklę baigdavo ir iki balandžio 20 d. pasilikdavo gaudyti žiobrių.

Lydeka (Esox lucius L.). Nors Lietuvoje lydekos priskiriamos prie labiausiai paplitusių žuvų, tačiau Nemuno žvejai tvirtino, kad upėje jų smarkiai sumažėjo. To priežastis – nukritęs vandens lygis, o lydekos mėgstančios vandenis, kur pakraščiuose auga žolės. Lydekų ikrus naikina ešeriai, dyglės, pūgžliai, kitos žuvys, tačiau paaugusios lydekaitės pačios naikina mailių. Ne veltui gyvavo posakis:” Tam ir lydeka Nemune, kad aukšlė nesnaustų”. Iš apklaustų žvejų didžiausią lydeką, svėrusią 14 kg 350 g, 1989 m. sakėsi sugavęs Girininkų k, (Šilutės r.) žvejys E.Prūsas. Anksti pavasarį Nemuno deltoje jų nemaža neršia užliejamose pievose.

Kuoja (Rutilus rutilus L.) ( pasak Zn. – Pr.,Leuciscus rutilus L.) (Bruišė – Šakių r. Grinaičių k., mekšrys – Varėnos r., Švendubrės k. ir Merkinė; Lazdijų r. Buciniškės k.). Apskritai Nemuno vidurupyje jos plačiausiai žinomos mekšrų vardu. Kauno mariose kuojos sudaro 60 – 80% pagaunamų žuvų.

Šapalas (Leuciskus cephalus L.). Dažna Nemuno žuvis. Dabar jų ištekliai sumažėję, nes jie mėgsta švarų vandenį.
Meknė Leuciskus idus L.) pasak Zn.-Pr., -Idus melanotus) (striaukas – Švendubrė), (Šriaukas – Seredžius (Vir.).
Rainė (Phoxinus phoxinus L.) (pakarklė – Seredžius (Vir.).

Raudė (Skardinius erythrophthalmus L.). (Rauda – Seredžius (Vir.), raudonsparnė – Šakių r., žiežulė – Švendubrė (Zn.-Pr.), Alytaus r. Mižonių k.). Kaip ir kuojos, maži karšiukai, gružliai, raudės buvo laikomos nevalgoma žuvimi ir vadinamos smulkme (male – Šakių r. Grinaičių k., smulkius – Jurbarko r. Molynės k.). Žvejai jas iš tinklų mesdavo atgal į vandenį arba išvirtas ir sukapotas sušerdavo kiaulėms.

Salatis( Aspius aspius L.) (galaspioris – Švendubrė, šalvis, šalve – Seredžius (Vir.), salotė – Šilutės r. Grinaičių k., šelvys – Švendubrė (Zn.-Pr.) – dažna Kauno ir Kuršių marių bei Nemuno, ypač Šilutės r. ruože, žuvis. Znamierowska – Prüfferowa abejojo identifikuodama žuvis, Švendubrėje vadintas białaspiór kaip Aspias rapa Lesk. Neabejotina, kad tai salatis, kurio šonai yra pilkšvai sidabrinės spalvos, o pilvas baltas. Antanas Suraučius 1993 m. šio darbo autorei minėjo, kad Švendubrėje šelvys dar vadinamas galaspioris (plg. Rus шереспер).

Lynas (Tinca tinca L.) (pasak Zn.-Pr., Tinca vulgaris Hils.). Dar pasitaikanti Nemune žuvis.

Skersnukis (Chondrostoma nasus L.) (Bimbas – Kauno r. Zapyškis, bimbukas – Jurbarko r. Molynės k., kiaulės snukis – Varėnos r. Jonionių ir Švendubrės k., skersasnukis – Varėnos r., Lazdijų r.). Nemune jų nedaug. Dėl prastos žuvienos nebuvo vertinami.

Gružlys (Gobio gobio L.) (pasak Zn.-Pr., Gobio fluviatilis Cuv.) netikras kilbukas, kurabukas – Švendubrė, kilbas – Nemuno vidurupyje ir Jurbarko r., kurabas, kelbukas – Alytaus r. Mižonių k., Lazdijų r. Gerdašių k., kelbas, žemgraužėlė – Seredžius (Vir.), grunduliukas, grumzdukas – Šilutės r. Paleičių k., gružas, gružiukas – Šakių ir Jurbarko r. Tarpukariu ir pirmaisiais metais po Antrojo pasaulinio karo tai buvo viena iš labiausiai paplitusių Nemune žuvų rūšių. Gružlius žvejai gaudydavo traukiamaisiais tinklais kartu su “šiukšline” žuvimi. Sovietiniais metais gružlių buvo smarkiai sumažėję dėl Nemuno užterštumo. Dabar jų vėl atsirado, tačiau gerokai mažiau. Virtais, sumaišytais su žolėmis gružliais panemunių žvejai šėrė kiaules. Kad kiauliena neturėtų žuvies skonio, kiaules baigdavo penėti grūdais.

Ūsorius (Barbus barbus L.) (tikras kilbukas arba kelbas – Lazdijų r. Gerdašiųk.,Švendubrė (Zn.-Pr.), ūsas – Šakių r. Grinaičių k., usόris – Seredžius (Vir.). P. Virakas rašė, kad ūsorių seniau Nemune nebūdavo. Jam dar mažam esant archeologas Tadas Daugirdas jų parvežė, atrodo, iš Lenkijos ir įleido Nemunan žemiau Kauno, tad po kelerių metų jie pasirodė ir apie Seredžių. Ūsoriai laikosi ten, kur žvyruotas, akmenuotas dugnas, švariame tekančiame vandenyje. Tai buvo pagrindinė metiniais (šniūrais) Nemuno vidurupyje gaudoma žuvis. B. Zubavičienė iš Nemajūnų (Prienų r.) tvirtino, kad didžiausias ūsorius, kurį metiniu pagavo jos vyras, svėrė 5 kg 300 g. Nemuno žemupyje, sakė žvejai, iki Antrojo pasaulinio karo”ūsoriai kaip balkiai (po pusę pūdo) pakraščiais plaukė”. Tačiau dėl Nemuno užterštumo XX a. 8-9 dešimtmečiais ūsoriai žemupyje buvo beveik išnykę, nors jie ir labai gyvybingi. Bonaventūras Sandanavičius iš Zapyškio autorei prisipažino, kad paskutinį sykį Nemune pagautą ūsorių pirko prieš 8 metus, ir tas smirdėjo. Žemupyje ūsoriai gaudomi plukdomaisiais dugniniais tinklais, kaip ir žiobriai priskiriami prie pirmarūšių žuvų. Beje, vertinti jie dar ir todėl, kad ežeruose jų nebuvo. Dabar Šilutės ruože ūsorių nėra, Kauno r. ruože taip pat baigia išnykti.

Paprastoji aukšlė(Alburnus alburnus L.) (pasak Zn.-Pr., Alburnus lucidus Heck.) (Viršplaukė – Kauno r. Vilkija). Jų buvo ir yra Nemune ir Kauno mariose, nors ikrus smarkiai naikina gružliai, gaudo paukščiai. Aukšlėmis minta lydekos, starkiai, kitos plėšriosios žuvys. “Kas čia būtų, jei iš visų ikrų žuvys išaugtų – keršas vanduo būtų”, )- sakė Antanas Galaunė iš Kauno. Vilkijiečiai aukšles dėdavo kiaulėms į daržovių lapų ėdalą, nunešdavo po krepšį kaimynams.

Plakis (Blicca bjoerkna L.), bierźeła, suchareba (sucharieba), sukarebka – Švendubrė (Zn.-Pr.), gustara – Švendubrė. Dėl prastos žuvienos nebuvo vertinamas.

Karšis (Abranis brama L.) (Leščius –Nemuno vidurupys). Kauno r. žvejai iki Antrojo pasaulinio karo karšių nelaikė žuvimi. Mažus karšiukus iš tinklų išmėtydavo, kad augtų, antraip bus kaip “šiukšlinė” žuvis, nes karšiai auga lėtai. Geriausiai jie auga Kauno ir Kuršių mariose bei Nemune Ragainės atkarpoje, kur žmonės vadina juos “vietine” žuvimi. “Jei karšių nebūtų, ubagais išeitume”, - sakė žvejai. Ragainės atkarpoje jie buvo gaudomi visą laiką: vasarą naktimis srovėje plukdomaisiais paviršiniais tinklais, o atšalus orams, kai karšiai pasitraukia į gilesnes vietas, plukdomaisiais dugniniais tinklais. Dabar pavasariais plaukiančius neršti karšius mėgėjai gaudo dugninėmis meškerėmis, tačiau nerčiančios žuvys ant sliekų jau nekimba.

ziobrisŽiobris (Vimba vimba L.) (žobris – Seredžius (Vir.). Tai buvo pagrindinė pirmarūšė Nemuno žuvis tiek vidurupyje, tiek žemupyje. Žiobriai masiškai Nemunu plaukdavo balandžio – gegužės mėnesiais. Apskritai pavasariniu žiobrių sezonu buvo laikomas laikotarpis nuo ledų išėjimo iki gegužės 1d. (jei gera temperatūra) ir iki gegužės 10d. (jei oras šaltesnis), nes jie neršia, kai vandens temperatūra apie 13-15º C. Todėl pasitaikydavo, kad žvejyba kartais prasidėdavo birželio 10-15 d. ir tęsdavosi iki liepos 15 d., kartais nuo balandžio pabaigos iki birželio 1d. Faktiškai žvejai išplaukdavo, kai tik atsirasdavo tarpai tarp ledų, dienomis, kad ledai nesutraiškytų valčių ir nesuplėšytų tinklų. Rudenį žiobrius gaudė per bulviakasį.
Antanas Suraučius iš Švendubrės teigė, kad ties jų kaimu anksti pavasarį neršė tiktai skersnukiai ir salačiai. Tikrieji žiobriai pasirodydavo tris kartus: 1) pradėjus “rasoti” rugiams, t.y. jiems išplaukus ir užsimezgus žiedams. Nors šie žiobriai buvo balti, tačiau įleisti į krepšį pajuoduodavo, todėl buvo vadinami juodaisiais, 2) kai atsirasdavo “kruopa” rugio grūdo, 3) kai rugio grūdas subręsdavo, apie Šv.Petrą (birželio 29 d.).
Juozas Šalčius iš Prienų r. Naravų k. išskyrė tokias 4 žiobrių rūšis: 1) lediniai, svėrę iki 1 kg, labai riebūs. Tačiau jų negaudydavo, nes būdavo per šaltas vanduo, 2) sodiniai – žydint sodams, 3-4 vnt. svėrė 1 kg, 3) ant rugio žiedo – žydint rugiams, 4-5 vnt. svėrė 1 kg, 4) šepšinginiai, vėlyviausi, kilogramą svėrė 6-7 vnt. ir buvo labai liesi. Kauno r. Zapyškio žvejai broliai Sandanavičiai minėjo tokius žiobrius: 1) pirmieji dideli juodi puskilograminiai dičkiai pasirodydavo pradėjus žydėti ievoms. Jie kildavo 2 mėnesius – balandį ir gegužę, 2) birželio viduryje ir į pabaigą žydint javams pradėdavo plaukti balti žiobriai kaip silkutės, vadinti alksniniais arba javiniais, 3) rugiams žydint eidavo ruginiai, 4) išneršę grįžtantys apie birželio vidurį – liepos mėn. žiobriai “kūdi kaip skiedra” (laidūnai) buvo gaudomi metiniais. Apskritai daugiausia žiobrių būdavo sugaunama prieš rugių žydėjimą, ypač gerai jie ėjo tekant saulei ir prieš lietų. Rudenį atsiganę žiobriai pasirodydavo Nemune į rugsėjo pabaigą, spalio , lapkričio mėnesį.
Žiobriai vidurupyje buvo gaudomi pabaromis, žemupyje – plukdomaisiais dugniniais tinklais, taip pat 180 m ilgio traukiamaisiais. Pokario metais pasitaikydavo, kad žvejojant traukiamuoju tinklu valkšnoje būdavo po 800 vnt. žiobrių, o 6 dešimtmetyje žvejai laikė rudenį derlingu, jei per plaukimą pagaudavo 30-70 žiobrių.
Pastačius Kaune HE, buvo prarasta apie 70 % žiobrių nerštaviečių. Žemupyje jų taip pat mažiau. Veliuonos žvejai žiobrius pradėdavo žvejoti nuo Vilkijos, nes ten šiltas elektrinės vanduo anksčiau ištirpydavo ledus. Antanas Galaunė, pagavęs į Kauno marias 1960-1965 m. perkeltų žiobrių, sakė, kad tai “skysta” žuvis. 1961-1965 m. buvo nustatyti žiobrių (taip pat karšių ir starkių) sužvejojimo limitai.
Žiobrių žvejybą jų neršto metu iš dalies pateisino tokia aplinkybė: visų žuvų didesni yra patinai, o žiobrių – patelės. Jei žiobris kiša galvą į tinklą ir jo akys nekliūva, tai jis lenda. Patelių akys nepraeina jau pro 40 mm dydžio tinklo akis, ir jos traukiasi. Todėl ir dabar Girininkų k. žvejys E. Prūsas, turintis leidimą kasmet sugauti 200 kg žiobrių mokslo reikalams, gaudo juos nuo rugsėjo vidurio iki spalio vidurio 90 m ilgio, 1,3 m aukščio trisieniu tinklu. Vidinio tinklo akys 40 mm, išorinių – 16 cm.

Ožka (Pelecus cultratus L.) (Oška – Seredžius (Vir.). Jų ištekliai Nemune yra tiek sumažėję, kad autorei žvejai jų visai neminėjo.

Karosas (Carassius carassius L.) (pasak Zn.-Pr., Carassium vulgaris Nils.). Nemune jų pasitaiko retai.

Karpis (Gyprinus carprio L.). Duomenų apie šias žuvis užrašę tik Znamierowska – Prüfferowa ir Virakas.

Šližys (Nemachilus barbatulus L.) (Šliužas – Seredžius (Vir.).
Vijūnas (Misgurnus fossilis L.) (pasak Zn.-Pr., Cobitis fossilis).

Šamas (Silurus glanis L.), kaip ir sturys, retai tepagaunamas Nemune. Laikomas labai stipria žuvimi. Įsimintini žvejams buvo jau 24,28,30 kg svėrę šamai, o 40, 42 kg šamai lyginami su gyvuliais, paršais. 82 kg svėrusį šamą po Antrojo pasaulinio karo sugavo Zapyškio žvejai, o 98 kg šamą 1960 m. ištraukė žvejai ties Rambynu. Jų pasitaikydavo gaudant stintas.

Ungurys (Anquilidae anquilla L.) (Strėga – ungurio oda – Kaunas). Daugiausia jų buvo sugaunama metiniais, tačiau kartais traukiamaisiais tinklais žvejams žemupyje pavykdavo per dieną ištraukti 4-5 vnt. Juos žvejai išmesdavo į smėlį, kad slidi žuvis negalėtų šliaužti. Tačiau prieškariu senieji žvejai ungurius dažniausiai parduodavo šlykštėdamiesi, kad jie gal mitę skenduolių mėsa. Ungurio oda buvo naudojama spragilų parišalams (sujungti rankavėtą su buože) arba tabokinėmis daryti. Dabar Nemune, ypač vidurupyje, ungurių yra smarkiai sumažėję.

vegelesVėgėlė (Lota lota L.) (pasak Zn.-Pr., Lota vulgaris L.). (Kvapė( vok.Quappe) – prūsų lietuviai(Vir.). Nemuno vidurupyje vadino virpėla. Jų tarpukariu buvo visame Nemune, tačiau Alytaus r. Ryliškių k. gyventojai jas vadino menkėmis, atseit menkomis žuvimis, tik jų kepenimis, kuriose yra daug vitamininių taukų, trynė skaudančias akis. Nemuno žemupyje vėgėlių yra buvę labai gausiai, ypač ankstyvą pavasarį, išėjus ledams, ir vėlyvą rudenį. Iki Antrojo pasaulinio karo šioms žuvims Lietuvoje beveik nebuvo realizavimo rinkos, nes žydai jų nepirko dėl to, kad vėgėlės neturi žvynų. Užtat Šakių –Jurbarko rajonų ruože “nebuvo mados” badyti neršiančias vėgėles. Blogėjant ekonominei padėčiai, prieš karą vargingesni žydai ieškojo kompromiso ir jį rado: esą, vėgėlės vandenyje būnančios su žvynais ir nusimetančios juos tik imamos iš vandens.
Vokiečiams vėgėlė buvo mėgstamiausia žuvis. Šilutės r. ruože iki Antrojo pasaulinio karo nedrausta jas badyti dideliais vėgėliniais žeberklais. Akstyvos, spalio pradžioje sugaunamos vėgėlės, ten buvo vadinamos mikelinėmis, o gruodžio mėn. – kalėdinėmis. Panemunių gyventojai skundėsi, kad Kauno r. ribose dėl atšilusio vandens vėgėlės jau 10 metų nekeliauja, o ir Ragainės atkarpoje jų gerokai mažiau.

Trispyglė dyglė (Gasterosteus aculeatus L.)( Dygė – Prienai, ragulka – Varėnos r. Dubaklonio k., spygliai vadinamibadikšliai – Švendubrė). Jų negaudė ir nevalgė, nes Nemuno dyglės buvo mažos , didesnės gyveno upeliuose, balose. Gaudant Šilutės r. ruože stintas, būdavo ištraukiama daug dyglių, eidavusių paskui stintas ėsti jų ikrų. Žvejai dyglėmis šėrė kiaules.

Starkis (Lucioperca lucioperca L.) (pasak Zn.-Pr., Liucioperca sandra Cuv. (Sandokas, sudakas –Lazdijų r. Gailiūnų k., sudokas – Varėnos r. Švendubrės ., sundakas – Prienų r. Naravų k. ir Kaunas). Dėl labai kokybiškos žuvienos starkiai buvo gaudomi pakrantėse kartais jau nuo balandžio 20d., gegužės mėn. iki birželio vidurio, kai patinai saugodavo ikrus. Sunkiau buvo pagauti starkių pateles; jos užkibdavo ant blizgės ar mailiaus tik einančios aukštyn neršti. Žvejų priskiriamos prie nykstančių žuvų.

Ešerys(Perca fluviatilis L.) (Ašerys – Švendubrė (Zn.- Pr.), Seredžius (Vir.). Žvejai šias žuvis vadindavo “Dievo bausme”, nes jų pelekai (liaudiškai badikliai, badikšliai, striekai, kitų žuvų – pelekai) kabinosi, todėl sunku buvo išrinkti iš tinklo. Jų Nemune yra smarkiai sumažėję.

pugzlysPūgžlys (Acerina cernua L.) (Ežgė, ėžgė, ėžgis – Nemuno vidurupys, vežgoras- Seredžius (Vir.), pūkis – Jurbarko r.). Kaip aukšlės bei dyglės, pūgžliai buvo laikomi “šiukšline” žuvimi. Jos naikino stintų ir kitų žuvų ikrus, todėl žemupiečiai “šiukšlines” žuvis apgaudydavo traukiamaisiais tinklais iki rugpūčio ir dar rugpjūčio mėnesį. Pūgžlius pirmiausia mokosi gaudyti meškeriotojai. Žvejams tai “ne žuvis”. O kai kas juos vadindavo tiesiog “snargliais”. Tačiau dėl skanios žuvienos jie buvo gaudomi džiovinimui (Lazdijų r.), žuvienei (poliaukai)(Jurbarko r.), šeriami kiaulėms, o Šilutės r. ribose gaudomi ir pramoniniu būdu džiovinami bei malami. Visa tai žinant, suprantamas tampa Seredžiuje gyvavęs posakis: “Pasipūtęs kaip vežgoras”.

paprastasis.kujagalvisPaprastasis kūjagalvis (Cottus gobio L.) (buožgalvis – Seredžius (Vir.).

Kaip matyti iš žvejų apklausų, Nemune žuvų yra smarkiai sumažėję, tačiau reikia nepamiršti, kad informatoriai, pagyvenę žmonės, dabartinius laikus lygina su tarpukario metais, kai ekologinės sąlygos žuvims veistis buvo daug palankesnės. Todėl susidaro vaizdas, kad tada “ žuvies debesys plaukė”, o dabar Nemunas tuščias. Šiuolaikiniai aktyvūs žuvautojai mano, kad padėtis nėra labai bloga ir, protingai eksploatuojant Nemuno žuvų ūkį, gali dar pagerėti. Pvz., per kelerius atkurtos nepriklausomybės metus paviršinių žuvų, kurios dėl Nemuno užterštumo naftos ir cheminiais teršalais buvo beveik išnykusios, pamažu daugėja, ganėtinai yra ir dugno žuvų. Kad ir kaip ten būtų, “ žuvis nebylė, ir ji nesiskundžia”, tik žmonės patys blogina padėtį ir patys skundžiasi.

Laura Piškintaitė – Kazlauskienė. “Žvejybos istorijos apybraižos”.

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea