Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Žiemą upėje

zvejys1Prieš dešimtmetį spiningautojai, išdrįsę lapkričio gale-gruodžio pradžioje pasivaikščioti upės pakrantėmis, buvo laikomi mažų mažiausiai keistuoliais: normalus reiškinys tuo metu tebuvo kiurksojimas prie vėgėlėms skirtų dugninių meškerių, o spiningavimas tokiame šaltyje — tik kvailų, neturinčių ką veikti ir nieko apie nacionalinės žūklės ypatumus nesuvokiančių žmonių veikla. Kultinis vėgėlių gaudymas Nemuno žemupyje niekur neišnyko, netgi atvirkščiai — pastaruoju metu jis tapo tokiu masiniu reiškiniu, kad ne vienam save gerbiančiam žvejui jau tapo atgrasus: koktu dalyvauti keistose, įvairių taktinių manevrų pilnose „kautynėse" dėl vietos po saule, apmaudu stebėti, kaip šalia tankaus dugninių miško, visai nesislapstant, vėgėlės gaudomos ir žalojamos „dročkėmis", apginkluotomis nenusakomo dydžio trišakiais, siaubinga, kai imamos visos iš eilės pagautos žuvys, nepaliekant nė tų, kurioms iki legalaus dydžio dar toli. Apie masines išgertuvės, lydimas įvairiausių karnavalinių šokių su kardais, nė šnekėti neverta — šios tradicijos jau seniai tapo didžiausia vėgėlių žūklės puošmena.

Pastaruoju metu, atsiradus naujai spiningautojų, gaudančių ne tik lydekas ir ešerius, kartai, vėlyvą rudenį upių pakrantėse galima išvysti vis daugiau žvejų, besistengiančių suvilioti sterkus, salačius, šapalus, meknes, ūsorius. Nors ūsorių žūklė spiningu vis dar pernelyg paslaptinga, o šapalas ir meknė vėlų rudenį paprastai laikomi atsitiktiniais laimikiais, tačiau tiek šios žuvys, tiek pats šaltasis žūklės periodas pastaruoju metu labai domina spiningo gerbėjus. Turint padorų įvairiausių masalų arsenalą, ganėtinai įdomu perprasti žūklės paslaptis, kurios neseniai atrodė neįkandamos. Spiningautojai, gerai žinodami tam tikrų žemupio atkarpų situaciją, j tas vietas jau nebelenda. Jie mieliau ieško naujų žūklės vietų, naujų emocijų, naujos patirties, tačiau žemupys lieka žemupiu — ta vieta traukia visus. Kartais sunku traukai atsispirti, sunku paklausyti blaivaus proto. Apie spiningo efektyvumą šaltuoju metu laiku garsiai šnekėti dar ankstoka: informacijos srautas pernelyg menkas, žvejų, bandančių gaudyti tada, kai kiti jau seniai padžiovę meškeres, per mažai, taigi daryti nepaneigiamas išvadas būtų per drąsu. Kiek kitaip yra Lenkijoje, kur spiningavimas — populiariausias žūklės būdas, kur daug aukštos klasės spiningo profesionalų. Šioje šalyje spiningavimas lapkričio gale-gruodžio pradžioje yra aktyviai populiarinamas, o jo rezultatai dažnai aptarinėjami spaudoje. Vakarų Europos šalyse, kur žiemos švelnesnės, o poledinė žūklė, kaip reiškinys, galima sakyti, net neegzistuoja, žvejybai spiningu, dugninėmis ir net plūdinėmis meškerėmis šaltaisiais mėnesiais taip pat skiriama nemažai dėmesio. Dažnai teigiama, kad rudens pabaiga-žiemos pradžia yra sėkmingos žūklės laikas, nes mažiau žvejų, daugiau ramybės, be to, ir žuvys nėra tokios vangios, apatiškos, kaip įprasta manyti. Teigiama, kad būtent šiuo metu prie vandens gali įvykti daug keistų dalykų, kad būna dienų, kai plėšrūnai, lyg būtų pametę galvą, puola viską, kas juda netoli jų buveinės. Svarbu tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje, o visa kita — technikos ir laiko klausimas.

Lengva pasakyti „tinkamu laiku tinkamoje vietoje". Jei visi žinotume, kada tas tinkamas laikas ir kur ta tinkama vieta, nereiktų nei straipsnelių, nei žurnalų, nei knygų apie žūklę. Deja, klysta net didžiausi žūklės autoritetai, tai ką kalbėti apie eilinius žvejus, kurie dažnai namo grįžta tuščiomis. Suklysti rudenį kelis kartus paprasčiau nei šiltuoju metų laiku. Bepigu gaudyti pavasarį, kai gyvenimas vandenyje virte verda, kai viskas po žiemos bunda. Nesunku žūklauti ir vasarą, kai juntamas tam tikras stabilumas, tačiau dabar, kai viskas taip greitai keičiasi, kai nenumaldomai artėja žiema ir gyvybiniai procesai rimsta, prognozuoti žūklės rezultatų niekas nesiryžta. Beje, kartais tie rezultatai pranoksta net pačius drąsiausius lūkesčius.

Kol upę užtraukia ledas, ji pulsuoja gyvybe. Tiesa, kitaip nei šiltuoju metu laiku, kai daug kas matyti ir girdėti, o vandens paviršius tiesiog verda. Dabar viską gaubia paslapties ir netikėtumo skraistė, nieko nematyti. Visai nesvarbu, kurioje Nemuno, Neries ar kitos didesnės upės vietoje žvejosi. Mėgstantis gerai kojas pamankštinti, kantrus spiningautojas visur gali pastebėti gana paslaptingą reiškinį — pakankamai gausią plėšriųjų žuvų koncentraciją nedidelėje upės atkarpoje. Tokiose vietose galima pagauti ir lydeką, ir sterką, dažnai upės srovės šešėlyje pasislėpęs tūno salatis, dažnokai šmirinėja ir ešeriai. Minėtos žūklės vietos paprastai nėra įspūdingos, tačiau jos viena į kitą šiek tiek panašios. Mes to panašumo galime ir nepastebėti, nes jis slepiasi dugne, t. y. ten, kur plaukioja žuvys, kur jos ruošiasi žiemos poilsiui. Pagrindinis spiningautojų tikslas šaltuoju metų laiku — lydekos, sterkai ir ešeriai. Kam bus teikiama pirmenybė, priklausys nuo upės ir vietos. Vienur pačiais mažiausiais tvisteriukais fantastiškai gaudysime ešerius, kitur bandysime ieškoti lydekų, dar kitur masalus graibstys sterkai. Žinoma, turėtų būti ir tokių dienų, kai žuvies rūšių įvairovė tiesiog glumins.

is.poledoPirmosios ryškesnės ir ilgesnės šalnos — tai įspėjimas žuvims trauktis į žiemojimo vietas. Šis gamtos ženklas aiškus, konkretus, taigi žuvys „dingsta" greitai, pakrantėse palikdamos tik gerokai nustebusius žvejus. Vakar gyvybė dar buvo matyti, dar kažkas graibstė blizgutes, o šiandien tuščia ir ramu kaip šulinyje. Upė atrodo tarsi išmirusi: kelių kilometrų atkarpoje nieko nėra, o kur dingo gyvybė, nebeaišku. Bet iš upės žuvys negali dingti, jos tik migruoja, keičia vietas, nes artėja žiema. Dideli karšių, plakių, meknių būriai keliauja išilgai upės ir koncentruojasi vienoje pasirinktoje vietoje. Taip elgiasi ne visos žvynuotosios, tačiau, suradus žuvų būriavimo-si, žiemojimo vietas, galima sakyti, kad pusė darbo padaryta, nes anksčiau ar vėliau čia vis tiek pasirodys ir plėšrūnų. Tai bus pakankamai didelės žuvys. Štai kodėl rudens žūklė ir vadinama visų žvejų viltimi, įdomiausia, kad plėšrūnų koncentracija taip pat bus gana didelė, taigi viltis dar labiau sustiprėja. Tačiau nereikia garsiai ploti rankomis ir džiaugtis, kad atėjo derliaus pjūties metas. Ruduo — ne tas laikas, kai viskas išsprendžiama paprastai ir primityviai. Taikiųjų žuvų žiemojimo vietų galima rasti ir laukinėse upės vietose, ir ten, kur yra žmogaus rankų statinių — dambų. Kaip minėjau, daugelis dambų šiuo metu būna užgultos, tad pradėti žūklę vertėtų ten, kur nėra žvejų, kur ramu ir tylu. Tačiau ten, kur upė teka sava vaga, ne taip paprasta rasti žiemojimo vietų, be to, jos yra gana skirtingos ir nepanašios viena į kitą. Dar daugiau, jei praeitais metais pavyko užtikti kokį „auksinį" upės lopinėlį, tai dar nereiškia, jog šiemet ten pat pavyks šauniai pažvejoti. Šio fakto negalima pamiršti, žvejojant natūraliose upės atkarpose, kuriose nėra jokių hidrotechninių statinių. Upė kasmet keičiasi. Jei kurioje nors vietoje radome nemažą ir daug žadančią duobę, kitais metais jos gali ir nebūti.

Ko reiktų ieškoti? Gana didelių, plačių, ramesnių ir, be abejo, gilesnių vietų, kur lėtesnė srovė, pavyzdžiui, tų, kurios yra už skersai upės išsidėsčiusių įvairaus dydžio rėvų. Tačiau ne visose iš jų būriuojasi žuvys, nors iš pirmo žvilgsnio tos vietos nesiskiria viena nuo kitos. Norint surasti tikrąją, reikia ir įnirtingai ieškoti, ir akylai stebėti aplinką. Nepaisant to, kad upė atrodo lyg išmirusi, ji vis tik yra gyva ir retsykiais išduoda savo paslaptis. Nesuprantu, kokiu tikslu, bet net šąlant žuvys, žiūrėk, staiga pasirodo vandens paviršiuje, kartais sukeldamos ratilus, o kartais net pliaukštelėdamos. Tokį reiškinį dažnai galima pamatyti anksti ryte ir vėlai vakare, nors jokios logikos čia nėra. Manau, iš pradžių rudens upėje geriau mažiau žvejoti, o daugiau žiūrėti, kas vyksta aplinkui, nes ilgi pasivaikščiojimai, akylus stebėjimas, intensyvios žūklės vietos paieškos nenueina veltui. Suradę tinkamą upės ruožą, galėsime jį sėkmingai eksploatuoti iki pat pirmojo ledonešio. Pernelyg daug tikėtis irgi neverta, nes gana retai pavyksta rasti vietą, puikiai tinkančią spiningauti vėlyvą rudenį ir ankstyvą žiemą. Galbūt daugeliui iš mūsų tokiu metų laiku neužtenka kantrybės, galbūt esame pripratę prie žinomų žūklės vietų ir šaltomis, žvarbiomis dienomis nesame nusiteikę ryžtingai ieškoti. Ne visada galite atspėti priežastis, lėmusias, kad namo grįžote tuščiomis. Tačiau patikėkite, kad būtent žūklės vieta šiuo metu yra svarbiausias veiksnys. Blogiausia, kad apie tai sužinome tik grįžę namo ir pasikalbėję su kolegomis, tą pačią dieną tuo pačiu metu žvejojusiais toje pačioje upėje. Kolegų laimikiai kaitina kraują, ir tik tada pradedi suvokti ir blaiviai įvertini savo nesėkmės priežastis. Prie vandens to padaryti dažnai nepavyksta. O gaila!

Gerai žinomos žuvų koncentracijos vietos paprastai būna ten, kur upės tėkmę reguliuoja dambos. Dambų rajonuose upės vaga ir dugno pobūdis per daug nesikeičia, tad žuvų žiemojimo vietos beveik visada būna tos pačios ir bėgant metams paprastai nepasikeičia. Kai kurios dambos priglaudžia visą žvejų „elitą", ir vargšui spiningautojui čia nėra ką veikti, kai kurios lieka tuščios, bet ir čia darbo nebūna per daug. „Elitas", paisydamas laiko ir vietos, dabar „spiningais" gaudo karšius arba vėgėles, „elitas" nieko nebijo, jam nusispjaut, kad prieš pagaudamas vieną žuvį kelias sužaloja. Prieš jį bejėgiai net gamtosaugininkai: kaip tu įrodysi, kad ta brakonieriavimas, jei galima mikliai paslėpti visus įkalčius ir suvaidinti dorą žveją. Paprastų žvejų santykiai su „elitu" taip pat būna gana sudėtingi ir dažnai baigiasi įvairaus lygio konfliktais, kurių finalą sunku prognozuoti. Kaip gaudyti, kaip žvejoti, kad nepatektumėte j tą košę? Galima paeiti toliau ir pabandyti laimę kitur, šalia žuvų būriavimosi vietos. Nors ir labiau išsisklaidę, žuvys čia pakankamai aktyvios. Žvejojant žiemojimo epicentre ar šalia jo, dažnai pavyksta vieną kitą taikiąją žuvį užkabinti už šono. Deja, to išvengti gana sunku tol, kol nesukyla plėšriosios žuvys. Pastarosioms išsiruošus j medžioklę, atsitiktiniai užkabinimai paprastai baigiasi. Puikios žūklės vietos — išilgai srovės einantys dugno pagilėjimai, grioviai, skardžiai, besijungiantys su žiemojimo vietomis. Jei tai vienintelė saugi trasa, susijusi su žiemojimo vieta, joje dažnai patruliuoja sterkai. Tačiau ir tokiose vietose žūklauti nėra paprasta: galima pusę dienos mojuoti spiningu ir nesulaukti nė vieno stuktelėjimo, galima per keliasdešimt minučių pasigauti visą dienos normą. Kai sterkai pradeda kibti, jie puola beveik kiekvieną guminuką ar net blizgutę — svarbu, kad masalas plauktų lėtai. Kimbama ne visada prie dugno, kartais žuvys pakyla aukščiau ir čia atakuoja masalą. Patogiausia šias žuvis gaudyti guminukais, užmautais ant pakankamai lengvų galvučių. Rudenį galvakablis negali būti pernelyg sunkus, nes masalas turi judėti labai lėtai. Sunki galvutė — tai pernelyg greitai besileidžiantis masalas, o to reikėtų vengti. Guminuką galima šokdinti, tačiau traukiant vertėtų jo nepertraukinėti. Nereiktų traukti tolygiai, geriau — kintančiu tempu. Dabar jau nebūtina trūkčioti spiningu, pakanka skirtingu greičiu sukant ritės rankenėlę švelniai kaitalioti masalo plaukimo tempą. Tokiose vietose guminuką gali atakuoti ne tik sterkas, bet ir gana didelė lydeka. Beje, kai kur lydeką pagauti lengviau nei sterką.

Vis dėlto vėlų rudenį sterkai didžiąją paros dalį laikosi prie dugno, ir to nereikėtų pamiršti. Tačiau ne visada sterkams gaudyti tinka guminukas. Stovinčio vandens telkiniuose be minkštųjų masalų tikrai neišsiversime, tačiau upėje kartais sėkmingesni vobleriai. Ypač tada, kai žvejojama nuo dambos. Būna dienų, kad sterkai nenori griebti minkštųjų masalų, nenori ėsti silikono, nors tu ką! Vilk dugnu, šokdink

virš jo didesne ar mažesne amplitude -sterkams visai vienodai. Kauno mariose ar kai kuriuose tvenkiniuose tokiu atveju gal ir tektų nuleisti rankas, bet upėje pasiduoti neverta. Yra pakankamai tradicinių masalų, kurie gali būti itin sėkmingi ieškant šių plėšrūnų. Tie tradiciniai masalai — vartiklės, tačiau už jas kur kas sėkmingesni būna vobleriai. Jei sterkai nenori griebti vieno, kito ar dešimto riperio, negalima tvirtinti, kad joks guminukas jų nesuvilios. Tai netiesa, tačiau vėlyvo rudens diena paprastai būna per trumpa, kad suteiktume sau prabangą ieškoti to vienintelio riperio ar tvisterio, kuris turėtų patikti žuvims. Tokios paieškos gali būti bevaisės, bet, užsikabinus voblerį, situacija gali iš esmės pasikeisti. Būna dienų, kai sterkai, visai nesidomėję minkštaisiais masalais, nei iš šio, nei iš to pradeda atakuoti agresyviai „dirbantį" voblerį. Tai gana keista, nes prieš dieną ar dvi, tvyrant tokiam pačiam orui, pakako į vandenį nusiųsti paprastą baltą tvisterį ir, žiūrėk, po akimirkos sidabru tviskanti žuvis jau spurdėjo krante.

Marius Bumeikis

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea