Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Pavasario malonumai

pavasario_zukleBalandis – toks laikas, kai meškeriotojas turi gerai pasukti galvą, kur ir kaip surasti norinčią kibti žuvį. Tai išties nelengvas uždavinys, nes ežerai ir tvenkiniai šiauriniuose šalies rajonuose dar esti po ledu, o pietiniuose ežerų vandenys jau laisvi arba likę tik papilkėjusio ledo lopai. Upės ir upeliai taip pat dar negrįžo į savo vagas ir žuvys klaidžioja, kasdien keisdamos savo maitinimosi ir buvimo vietas. Šiemet išvis sunku susigaudyti, kada baigėsi žiema ir prasidėjo pavasaris. Bet meškeriotojai nerimsta, ieško.

Bene lengviausiai šiuo metu užtinkamos kuojų maitinimosi vietos – tai upelių žiotys tvenkiniuose ir ežeruose bei akvatorijos apie jas. Nors žuvys dar gana tingios, bet jautria meškerėle su vienu trūkliuku ant mažo kabliuko jas galima sugundyti. Stovinčiame arba vos vos judančiame vandenyje bene patogiausia gaudyti paprasta 5-6 m ilgio plūdine meškere su 0,7-1,0 g plūdele ant 0,08-0,10 mm pagrindinio valo su plonesniu pavadėliu. Plūdę reikia apkrauti taip, kad virš vandens kyšotų tik jos antenos galiukas – taip lengviau pamatysime vangų žuvies prisilietimą prie masalo, nes kartais kibimas vos matomas. Suvadinti jas galima nedideliu kuojinio jauko kiekiu. Kuojos, kaip žinia, tokiu metų laiku mėgsta telktis ir gana toli kilti upeliais aukštyn bei migruoti protakomis iš gilesnio žiemojimo ežero į seklesnį, kuriame greičiau įšyla vanduo, būna daugiau maisto ir geresnės neršto sąlygos. Taigi tenai jų ir reikia ieškoti. Srovėje prireiks labiau apkrauti valą, kad masalas slinktų padugniui. Geriausios vietos – upelių vingiuose, už pavirtusių medžių, kitų kliuvinių, kur lėtesnė srovė ir kuojos kiek laiko sukinėjasi, nes srovė suplauna įvairių nešmenų. Galima gaudyti ir stipresnėje srovėje, užkabinus daugiau svarelių, prilaikant srauto nešamą masalą.

zuvis_ezereEžerų ir tvenkinių pakraščiuose, kur driekiasi reti nendrynai, po žiemos suvirtę švendrai, mėgsta būriuotis raudonpelekės raudės. Ypač šiaurinėse pakrantėse, kurios labiau įšyla. Jei pavyksta užtikti jų susitelkimo vietą – malonumų bus į valias. Ypač užklupus stambių raudžių būrį. Nors jos tada griebia bet kokį masalą, tačiau įsitikinau, kad patogiausia šias žuvis vilioti paprasta kvietine tešla be jokių kvapiųjų priedų. Jos pranašumas akivaizdus – tešla nesuvilioja ešeriukų, kurie čia pat sukinėjasi, rečiau užkliūva kabliukas, nes jo geluonis esti uždengtas, o griebia stambesnės raudės. Plūdelė nedidelė, labai trumpa antena, per kurią perveriamas valas. Tokia plūdė beveik niekada neužkliūva už vandens paviršiuje gulinčių nendrių bei švendrų, kas labai dažnai nutinka naudojant įprastas plūdes. Šik tiek tvirtesnis turi būti ir valas, nes gaudant tokiose vietose kabliukas neišvengiamai klius. Dėl tos pačios priežasties geriau naudoti vieną svarelį. Vėlgi patogiau žvejoti klasikine plūdine, nes ja masalą galima nuleisti į pačius mažiausius “langelius” tarp nendrių, o dar geriau – 6-7 m bolonine palaidyne, nessutrumpinus valą, masalą galima kaišioti į plyšelius statmenai. Žinoma, tokiai raudžių “medžioklei” tinka ir sudurtinės meškerės su sutrumpintu valu, bet jos pernelyg gremėzdiškos ir nepatogios, o ieškant raudžių tenka ir braidyti, ir vaikščioti pakrantėmis. Juoba, kad raudės gana baikščios ir ištraukus kelias jų reikia ieškoti kitur. Vienoje vietoje šias žuvis išlaikyti kartais padeda nedidelis kuojinio jauko kiekis, sistemingai beriamas į pasirinktą vietą. Upėse meškeriotojus pirmiausiai taip pat pradžiugina kuojos, tik ne taip lengva užtikti jų susitelkimo vietas, ypač didelėse upėse (Nemune, Neryje). Tuo metu jos labiausiai mėgsta būriuotis tenai, kur lėtesnė srovė, o dugnas smėlėtas, nes šios žuvys vengia žvirgždėto. Jei vanduo pakilęs, tokių vietų tenka ieškoti tarp apsemtų krūmų. Tai nedidelės aikštelės tako gale, smėlėti atabradai, paplūdimiai. Neblogai kimba ir ant apsemtos pievos, jei žolė vasarą buvo šienaujama ar mindoma, pakraštyje nėra krūmų, o srovė lėta arba jos beveik nėra. Kuojos, šapalai, strepečiai, žiobriai mėgsta tokias vietas aplankyti, nors tenai ir negilu. Ne kartą teko sugauti ir stambių karšių. Vėliau, vandeniui slūgstant, kuojos ima būriuotis prie užlietų ar jau išlendančių iš vandens pakrantės švendrynų juostos. Beje, tenai tuo metu sukinėjasi ir neršti besiruošiantys ešeriai.

 Jei vanduo plačiai išsiliejęs, patogiau gaudyti lengva palaidyne su slankiojančiu svareliu, nes kuojos kartais labiau pavasario_malonumaigriebia ant dugno gulintį masalą, ypač jei jis atsiduria srovės ir ramumos sandūroje. Tarp krūmų, kur užutėkiukas nedidelis, patogiau žvejoti pusdugnine nei plūdine, nes masalą reikia laikyti srovėje, kartais net pakištą po krūmais. Tinka ir lengva dugninė su linksinčia keičiama viršūnėle, kuri parenkama pagal srovės stiprumą. Labai padeda maža šėryklėlė, slankiojanti ant valo kilpos arba atskiro pavadėlio. Deja, šėryklėlės tokiose vietose dažnai “mirtinai” užkliūva. Man labiau patinka rutulio formos slankiojantis svarelis – jis rečiau įstringa tarp kliuvinių, o jauką, sumaišytą su moliu ir smėliu bei gerai suklijuotą, geriau pamėtėti ranka. Ir pusdugnine, ir dugnine gaudoma netoli kranto, nes žuvys vengia galingos ištvinusios upės tėkmės. Pakraštyje kiek ramiau, vanduo išplauna daugiau maisto.

Vandeniui šiek tiek nuslūgus, paranku meškerioti lengva dugnine vaikštant upės krantu. Tuo metu jau esti išryškėję sūkuriukai už didesnių dugno riedulių, kranto kyšulių, kur mėgsta laikytis ūsoriai, šapalai, stambios kuojos. 4-5 m ilgio meškerykotis, neinercinė ritė, 0,20-0,25 mm valas, slankiojantis svarelis, šik tiek plonesnis pavadėlis su trumpakočiu 4-7 numerio kabliuku – štai ir viskas, kas reikalinga tokiai žūklei. Tiesa, dar reikia turėti keletą atsarginių svarelių ir pavadėlių, nes neišvengiamai kelis jų teks nutraukti. Vietoj svarelio galima naudoti nedidelę šėryklėlę su plokščiu švino padu. Bene geriausias masalas tuo metu – kelios geltonos riebios apsiuvos ant kabliuko. Tačiau atsargoje dera turėti ir kitų – sliekučių, dėlikių, vingilių, nes kartais žuvis keičia savo skonį. Gaudoma einant upės krantu, vis užmetant masalą pasroviui už jau minėtų dugno riedulių, ten, kur srovė sūkuriuoja ir lėtėja. Kabliukas su masalu turi būti ten, kur sūkuriai jau “išsivynioja”. Meškerykotis laikomas 450 ar didesniu kampu, priklausomai nuo srovės stiprumo ir žūklavietės taip, kad kuo mažiau valo būtų vandenyje – tada galima naudoti mažesnį svarelį ir meškerė bus daug jautresnė. Ilgas “kotas” tam ir skirtas. Kibimas gerai jaučiamas ranka, nes valas esti visą laiką įtemptas. Ypač įdomu taip gaudyti ūsorius, kurie itin mėgsta tokiose vietose sukinėtis. Dažnai apsiuvomis susigundo stambios kuojos, šapalai, meknės. Kiek palaikius užmestą meškerę vienoje vietoje, lengvu “koto” timptelėjimu reikia patraukti prieš srovę ir, suvyniojus laisvą valą, vėl palaikyti. Kadangi žvejojama vaikštant, viską reikia turėti su savimi, nes tenka nueiti kelis ar net keliolika kilometrų upės krantais. Sugavus žuvį pravartu įmesti nedidelį gerai suklijuoto, sunkaus jauko gniužulą, ypač jei užkibo kuoja ar šapalas.

pavasarisKaip žinia, nuo balandžio 20 dienos prasideda tas beprasmis pavasarinis draudimas didžiosiose upėse bei jų intakuose – negalima gaudyti dugninėmis. Kad aplinkosaugininkai nesugadintų nuotaikos, tuo metu geriau pasirinkite boloninę palaidynę su sunkesniais svareliais ir prilaikydami žvejokite ten. Vietas, kur pavyko sugundyti žuvį, įsidėmėkite – po kiek laiko sugrįžę, vėl galite jų užtikti.

Nors pavasarį žuvys dažnai pasirenka trūklį, ypač stovinčiame vandenyje, upėje geriau griebia nedidelį sliekutį iš pakrantės velėnos. Mat ankstyvą pavasarį jie dar nesimaitina ir tūno susirangę savo guolyje švarūs, rusvučiai, bet gana standūs, gerai laikosi ant kabliuko ir masina žuvis. Kartais žuvų apetitą jie sužadina užkabinti ne ant paprasto kabliuko, bet ant specialios avižėlės ilgu kabliuku.

Tai bene “liesiausias” metas spiningautojams – lydekos arba neršia, arba ilsisi po vestuvių ir beveik nereaguoja nei į blizges, nei į masalines žuveles. Ešeriai taip pat vangiai susigundo dirbtiniais masalais. Vienintelė atgaiva – upėtakiai, kurie po žiemos noriai atakuoja viską, kas kruta. Tačiau kiek mes tų upėtakinių upelių turime – didesnius galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. Spiningautojai upėse dar gali šalvių “pamedžioti’ – į atatvanus suplaukę paskui tenai susirinkusias aukšles, jie neatsisako blizgės ar perlemutrinio tvisterio ant kelių gramų galvakablio. Sumanesni spiningautojai net tokiu laiku be laimikio negrįžta. Nesikankina gundydami lydekas ar šalvius, o minkšto plastiko masalais bando suvilioti sąlygiškai taikias žuvis – meknes ir šapalus. Tuo metu gaudoma kitaip nei įprasta. Be to, reikia gerai pažinti tas upės atkarpas, kur dažniausiai pavasarį laikomos šios žuvys. Kadangi srovė dar būna gana stipri, jos ieško ramesnių vietų. Žvejoti taip pat reikia kitaip nei įprasta – stuksenant galvakabliu į dugną. Kadangi srovė pakankamai stipri, pakeltą nuo dugno galvakablį kaipmat nuneša į šoną, vos kelis kartus suspėjus juo paliesti dugną. Kur kas lengviau tvisterį vilkti dugnu, užmetus prieš srovę. Kai galvakablis pasiekia dugną (jaučiamas stuktelėjimas), valas šiek tiek įtempiamas ir leidžiama srovei jį traukti pasroviui ir vilkti dugnu masalą. Taip vedamas tvisteris labai panašus į srovės nešamą dėlę ar slieką ir lengviau sugundo šapalą ar meknę. Kad masalas labiau “įtikintų”, reikia naudoti tamsiai pilkus ar net juodus tvisterius ilgesniais korpusais. Tinka ir maži tamsių atspalvių riperiai.

Geriausios vietos – sraunumos ir gelmės skardis. Užmetus aukščiau duburio, srovė masalą nuridens skardžiu į gelmę labai natūraliai. Jei upė neplati, o tokia vietelė prie kito kranto – ne bėda. Užmetus prieš srovę, išlenktas valas masalą taip pat sėkmingai vilks dugnu. Taip gaudant sunkiau pastebėti kibimą, jei jo nepajuntame ranka. Tad reikia akylai stebėti valą ir jam sustojus arba ėmus plaukti kitaip, nei neša srovė, pakirsti. Tik nereikia labai storo valo – 0,18-0,20 mm pakaks net kovojant su stambia žuvimi, o spiningas bus daug jautresnis. Beje, tokiai žūklai reikia ilgesnio – 3-3,5 m ilgio koto – juo bus lengviau kontroliuoti srovės nešamo masalo slinkimą. Žinoma, neišvengsite nuostolių – taip gaudant padaugėja galimybių prarasti tvisterį, bet jei sugrįšite su geru laimikiu, tokius nuostolius greitai pamiršite. Ir dar – į žūklę pasiimkite po kelis komplektus vienodų galvakablių ir tvisterių, nes dažnai nutinka, kad vienus žuvys noriai griebia, o kitus, iš pirmo žvilgsnio visiškai panašius, - ne. Jei nepavyks čia siūlomu būdu sugundyti šapalo ar meknės, ant galvakablio užkabinkite naktinį slieką ar vingilį.

 

 

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea